Lietuvos
Rusų dramos teatras

73 sezonas

VILNIUS MAMA JAZZ / NILS PETTER MOLVÆR ir GORILLA MASK

koncertas

  • alt4 val.
  • altDurys atidaromos 18 val.
  • altDviejų dalių koncertas su pertrauka
  • alt2018-11-16

NILS PETTER MOLVÆR (NORVEGIJA)

Nils Peter Molvær – tr
Johan Lindstrøm – g
Jo Berger Myhre – bs
Erland Dahlen – dr

Lietuvos politikos kuluaruose pasakojama iki ašarų juokinga istorija apie vieną Norvegijos politikų vizitą mūsų šalyje. Pasistengę svečiams parodyti kuo gražesnę Lietuvą, mūsų šalies Seimo darbuotojai surengė jiems ekskursiją. Kai tolokai nuo Vilniaus autobusiuku nuvežti norvegai iš jo išlipo, jie atrodė kiek sumišę. Mat gidai jiems iškilmingai parodė Puntuko akmenį.

Šalies, turinčios tiek uolų ir fjordų, kad užtektų pusei pasaulio, gyventojų mes tikriausiai negalėtume nustebinti savo kraštovaizdžiu. Užtat Norvegija gali nustebinti ne tik pritrenkiančio grožio gamta. Muzika – toli gražu ne paskutinėje vietoje, kai kalba sukasi apie šios šalies įvaizdį pasaulyje. Nuo elektroninės muzikos žvaigždžių („Röyksopp“) iki viso pasaulio „topus“ užkariavusių popdainų („a-ha“), šioje šalyje yra ko pasiklausyti. Ir džiazas šiame fone tikrai šviečia ryškiai.

Lietuvos džiazo festivaliuose dažnai vieši muzikantai iš Norvegijos. „Vilnius Mama Jazz“ ne išimtis – ankstesniais metais džiaugėmės pagrindinėje scenoje vykusiais „Jaga Jazzist“, Eivindo Aarseto, Mariaus Neseto, Arve Henrikseno ir Jano Bango pasirodymais, o šįmet mus aplankys ir žinomas šios šalies trimitininkas Mathias Eickas.

Vis tik nesuklysime pasakę, kad iki šiol žymiausio ir ryškiausio festivalio istorijoje svečio iš Norvegijos titulas turėtų atitekti Nilsui Petteriui Molværiui. 58-erių kompozitorius, trimitininkas ir prodiuseris pelnytai vadinamas vienu įdomiausių savo šalies muzikantų. Daugiau nei du solinės karjeros dešimtmečius jis viso pasaulio publiką stebina savo subtilia, hipnotizuojančia muzika, sujungdamas skambesius, kurie anksčiau daug kam atrodė nesuderinami.

Dar 1997-aisiais, kai išleido didelę šlovę pelniusį solinį albumą „Khmer“, N.P.Molværis buvo pavadintas ateities džiazo kūrėju. Prabėgus 21 metams, jis ir toliau stebina – pavyzdžiui, šiais metais išleido albumą „Nordub“, įrašytą su Jamaikos regio ir „dub“ žanrų legendomis „Nordub“. Šiaurietiška melancholija ir po karšta Jamaikos saule gimę ritmai – atrodo, labiau skirtingi garsai nė neįsivaizduojami. Tačiau šių muzikantų rankose jie virto harmoninga visuma.

Norvegijos džiazo scenoje N.P.Molværis įsitvirtino gana anksti. Baigęs Trondheimo konservatoriją, jis grojo grupėse „Jazzpunkensemblet“ ir „Masqualero“, kuri sulaukė įtakingosios leidyklos „ECM“ dėmesio ir po jos sparnu išleido kelis albumus.

Vis dėlto tikruoju Nilso Petterio karjeros proveržiu reikia laikyti albumą „Khmer“. Kai jis pasirodė, kritikai nuščiuvo – nebuvo girdėję nieko panašaus. Džiazo trimito garsai čia pynėsi su roko, elektroninės muzikos garsais ir hiphopo ritmais. Tai buvo džiazo pasaulio sensacija tapęs kokteilis, kuriuo su dideliu malonumu svaiginosi ir džiazo festivalių lankytojai, ir elektroninės muzikos didžėjai. Praėjus keleriems metams, net buvo išleistas remiksų albumas, kuriame N.P.Molværio kūrinius perdirbo „Cinematic Orchestra“, „Funkstörung“, Pascalis Gabrielis ir kiti elektroninės muzikos autoritetai.

„Khmer“ nebuvo panašus į ankstesnius Nilso Petterio darbus – šiuo albumu jis vertė naują karjeros puslapį, kuriame ir toliau netrūksta stebinančių eilučių.

Nuo muzikos kinui (prancūzų filmui „Edy“) iki eksperimentų su roko ir kitų žanrų atlikėjais – N.P.Molværis toliau perrašinėja džiazo taisykles, nors kai kurie jo muzikos bruožai išlieka. Pavyzdžiui, pomėgis trimito skambesį (kurį ne vienas specialistas yra palyginęs su legendinio Mileso Daviso) „apvilkti“ elektroniniais garso efektais.

Trimitininkas pasižymėjo ir daugybėje projektų su garsiais kolegomis – nuo perkusininkės Marilyn Mazur iki JAV prodiuserio Billo Laswello, prancūzų kompozitoriaus Hectoro Zazou ir būgnininko Manu Katche, britų džiazo pažibos Django Bateso, dabartinio roko grupės „King Crimson“ būgnininko Billo Rieflino ir, žinoma, daugybės talentingų tautiečių. Pavyzdžiui, „Vilnius Mama Jazz“ viešėjusio norvegų gitaristo Eivindo Aarseto, su kuriuo bendradarbiavo daugybę sykių (jis kartu su suomių elektroninės muzikos kūrėju Vladislavu Delay prisidėjo ir prie jau minėto naujojo albumo „Nordub“).

Į Lietuvą po ilgos pertraukos sugrįžtantis N.P.Molværis koncertuos kartus su gerai žinomais bendražygiais – pavyzdžiui, bosistas Jo Bergeris Myhre ir būgnininkas Erlandas Dahle (buvęs vienos žymiausių norvegų alternatyvaus roko grupių „Madrugada“ narys) padėjo įrašyti ir prieš dvejus metus išleistą albumą „Buoyancy“.

Jei lankėtės Norvegijoje ir savo akimis patyrėte šios šalies gamtos grožį, N.P.Molværio muzikoje tikrai išgirsite jos atspindžius. Atrodo, kad šioje šalyje užaugusiems džiazo muzikantams būdingas įgimtas subtilumas.

Tačiau šis kūrėjas yra tikras priešingybių rinkinys. Jo muzika – kupina švelnumo ir apmąstymų, bet ir gana radikalių kūrybinių sprendimų. Įkvėpta gamtos, bet ir lydima tiksliai apskaičiuotų elektroninių efektų. Išskirtinis vardas „Vilnius Mama Jazz“ programoje – su muzika, kuri yra lyg meistro rankomis nutapytas paveikslas, kiekvieną sykį į jį žiūrint atskleidžiantis naujas detales.

Tekstas Ramūno Zilnio


GORILLA MASK (KANADA, VOKIETIJA)

Peter Van Huffel – a s
Roland Fidezius – el-b
Rudi Fischerlehner – dr

Žodis „beprotybė“ - dažnas šios grupės koncertų ir albumų aprašymuose. Yra muzikos žanrų, kuriuose jis skambėtų atstumiančiai, bet jei kalba eina apie laisvą, improvizacijos kupiną džiazą, tai – labiau komplimentas. Bet kuriuo atveju – net jei į šį koncertą teatre ateisite, užsidėję gorilos kaukę, tai vis tiek nebus keistesnis dalykas nei „Gorilla Mask“ muzika.

Šis muzikantų trio prieš devynerius metus susibūrė Berlyne – mieste, kuriame, regis, sunku ką nors kuo nors nustebinti. Tačiau „Gorilla Mask“ tai pavyksta. Kritikai ir melomanai šios grupės muziką vadina tai „pankdžiazu“, tai „džiazkoru“, niekaip neapsispręsdami, kurioje lentynoje šios grupės vieta – agresyvaus roko ar laisvojo džiazo.

Tiesa – kažkur per vidurį. Bet šios grupės įkūrėjas, Berlyne gyvenantis emigrantas iš Kanados Peteris Van Huffelis jau pripratęs prie to, kad jo muzikos beveik neįmanoma tiksliai apibrėžti. Šio kompozitoriaus, visų „Gorilla Mask“ kompozicijų autoriaus, saksofonininko grojimo stilius – toks agresyvus, kad dažnai jo kūryba lyginama net su sunkiojo metalo muzika.

„Tai muzika, kuri pavojingai balansuoja prie visiško chaoso bedugnės. Garsas, trenkiantis į šonkaulius ir sujaukiantis smegenis“, - apie grupės įrašus atsiliepia muzikinė spauda.

Garsių muzikantų Johno Coltrane'o ir Johno Zorno įkvėptas kanadietis savo pirmąjį įrašą išleido 2003-aisiais, ir nuo to laiko spėjo įsiamžinti kone dviejose dešimtyse albumų.

Jis – savo kvinteto ir kvarteto įkūrėjas, melomanams gerai žinomos grupės „House Of Mirrors“ lyderis, subūręs ir grupes „HuffLiGNoN“, „Boom Crane“, „Hum“, „The Scrambling Ex“ ir „Kronix“, taip pat – kolektyvų „The Suite Unraveling“, „Kenosha Kid“, „Animal Forum“ ir Meinrado Kneero kvinteto narys.

Kitaip tariant, devyndarbis, kurio kone visus projektus vienija bendras bruožas – troškimas ieškoti naujų sąskambių ir tolti nuo tradicinės džiazo sampratos.

Grupėje „Gorilla Mask“ su juo groja du žinomi vokiečių džiazo ir alternatyvios muzikos veikėjai – bosistas Rolandas Fidezius ir būgnininkas Rudi Fischerlehneris.

Jau pirmasis grupės albumas „HOWL!”, išleistas 2012-aisiais, išmušė klausytojus iš vėžių. Tai buvo tarsi laukinis instrumentų klykimas, kaip rašė kritikas Dave'as Wayne'as, sukeliantis jausmą, lyg stovėtum ant banglentės ir bandytum išsilaikyti ant didžiausios gyvenime matytos bangos.

Kolonėles drebinantys ritmai, sproginėjančios improvizacijos, jausmas, lyg ta pati kompozicija kaskart skamba kitaip, o muzikantai tuoj pames kūrinį ir viskas sugrius scenoje - „Gorilla Mask“ yra iššūkis melomanų juslėms, kai klausantis muzikos kartais net užgniaužia kvapą ir atrodo, kad visi įmanomi organai staiga sekundei nustojo funkcionuoti.

Tačiau tai neturėtų gąsdinti. Sumaišę milijoną įtakos šaltinių, „Gorilla Mask“ kuria visiškai naują savo muzikos identitetą. Ispūdis - lyg muzikantai be jokių ceremonijų ar nuskausminimo, šiurkščiai operuotų savo pačių kūrybą, nebijodami kai ką prisiūti ten, kur neįprasta.

Po debiutinio albumo pasirodymo grupė išleido dar du, ne mažiau nuostabos sukėlusius ir provokuojančius diskus – 2014-ųjų „Bite My Blues“ ir pernai pasirodžiusį „Iron Lung“.

Jos muzika – nuolat besikeičianti ir mutuojanti, dažnai – to paties kūrinio rėmuose. Kartais pagauni save galvojantį, kad jos kūryba puikiai tiktų avangardo performansams, kartais – kad ją girdėdami su pritarimo šypsena linguotų septintojo dešimtmečio psichodelinio roko muzikantai. O skambant naujausio albumo dainoms net pradeda atrodyti, kad tai panašu į regio muziką.

Kaip tai bepavadintum, dėl vieno nepavyks ginčytis. „Gorilla Mask“ muzika yra labai neįprasta. Drįstame spėti, kad tai bus labiausiai provokuojantis ir stebinantis šių metų „Vilnius Mama Jazz“ pasirodymas. Bet kokie išankstiniai lūkesčiai – beprasmiški. Į šį koncertą ateikite, pasistengę atsikratyti bet kokių stereotipų apie džiazą. Po koncerto bus pakankamai laiko pamąstyti ir su kitais festivalio lankytojais padiskutuoti, „kas, po galais, čia buvo“.

Tekstas Ramūno Zilnio

NILS PETTER MOLVAER (Norway)

Nils Peter Molvær – tr
Johan Lindstrøm – g
Jo Berger Myhre – bs
Erland Dahlen – dr

There is a funny story in the political sphere of the country about the visit of a Norwegian politician to Lithuania. The employees of the Parliament in Lithuania wanted to show the beautiful countryside of Lithuania and organised an excursion to this end for the guests. After a long bus ride the Norwegians got out of the bus and were  somewhat indifferent as the guide proudly showed them Puntukas, the second-largest boulder in Lithuania.

It would be hard to surprise the residents of a country with so many fjords and rocks with the beauty of the countryside. It is not only the countryside of Norway which will surprise you, music plays an important part in forming the global image of this country too. From the stars of electronic music (Röyksopp) to the top songs in the world’s pop charts (a-ha) – this country has a lot to offer. Jazz has a role to play in this too.

Norwegians are frequent guests of the jazz festivals in Lithuania. Vilnius Mama Jazz is no exception with the shows of Jaga Jazzist, Eivind Aarset, Marius Neset, Arve Henriksen and Jan Bang shows, and this year’s trumpeter Mathias Eick.

However, we can say without doubt that the title of ‘most prominent Norwegian guest of the festival’ should go to Nils Petter Molvaer. This 58-year-old composer, trumpet player and producer has deservedly been called one of the most interesting musicians of the country. Over a solo career of more than two decades he has amazed audiences with his subtle, hypnotising music bringing together sounds which previously seemed incompatible to many.

Back in 1997, when he released his award winning solo album Khmer, Molvaer was called the best future jazz creator. Twenty-one years later he continues to surprise, for example, this year he has recorded the Nordub album with Jamaica’s reggae and dub legends Nordub. Nordic melancholy and the rhythms born under the hot sun of Jamaica – the sounds which could not be more different. In the hands of these musicians, however, they became a harmonious sound panorama.

Molvaer established himself on the Norwegian jazz scene quite early. After graduating from Trondheim Conservatory of Music, he played in the groups Jazzpunkensemblet and Masqualero and was noticed by the ECM Records where he recorded a few albums.

Khmer was a real breakthrough in the career of the musician. When it was released, critics were exalted as they had heard nothing like that before. The sounds of jazz trumpet intertwined with rock, electronic music and hip hop. This was a sound cocktail which became a jazz sensation, enjoyed with great pleasure by visitors of jazz festivals and electronic music DJs alike. A few years later, even a remix album appeared reworked by Cinematic Orchestra, Funkstörung, Pascal Gabriel and other electronic music celebrities.

Khmer was nothing like the earlier work of Molvaer.  With this album he opened a new chapter in his career.

From music for cinema (French film Edy) to experiments with rock and other genres – Molvaer continues to rewrite the jazz rules, although some characteristics of his music remain. For example, his habit of ‘dressing’ the sound of the trumpet (compared by many with that of Miles Davis) in electronic sound effects.

The trumpeter played in many projects with famous fellow musicians – from percussionist Marilyn Mazur to US producer Bill Laswell, French composer Hector Zazou, drummer Manu Katche, British jazz musician Djang Bates, current drummer Bill Rieflin of the rock band King Crimson and, of course, many talented Norwegians. For example, Norwegian guitarist Eivind Aarset, who played at Vilnius Mama Jazz, and with whom Molvaer cooperated many times (together with the Finnish electronic music composer Vladislav Delay he also contributed to Molvaer’s new album Nordub).

Molvaer, who is returning to Lithuania after some time, will play with well-known collaborators, such as bassist Jo Berger Myhre and drummer Erland Dahlen (former member of one of the most famous Norwegian alternative rock bands Madrugada) who contributed to his album Buoyancy recorded two years ago.

If you have visited Norway and witnessed the natural beauty of the country, you will certainly hear reflections of it in Molvaer’s music. It seems that Norwegian jazz musicians have a characteristic subtlety.

This musician, however, is a real collection of opposites. His music is fraught with softness, reflection and quite radical creative approaches. Inspired by nature, but also accompanied by precisely calculated electronic effects. This is a unique name in the Vilnius Mama Jazz festival programme; his music is like a painting by a master where a new detail is revealed each time you look at it.

GORILLA MASK (Canada | Germany)

Peter Van Huffel – a s
Roland Fidezius – el-b
Rudi Fischerlehner – dr

The word ‘madness’ figures frequently in descriptions of the concerts and albums of this group. There are genres of music in which their music would indeed sound repulsive, but if we talk about free, improvisational jazz this is more of a compliment. In any event, even if you attended this concert with a gorilla mask on, it would not beat the music of Gorilla Mask in its strangeness.

This trio got together nine years ago in Berlin, a city where it would be difficult to surprise anyone. However, Gorilla Mask succeeded in doing so. Their critics and music fans say that their music is punk jazz or jazzcore, not making up their mind as to whether it is aggressive rock or free jazz.

It is somewhere in-between. Peter Van Huffel, saxophonist and founder of the group, who is originally from Canada, has become accustomed to the fact that their music almost defies definition. Peter writes all Gorilla Mask’s music and the style is so aggressive that it is often compared with heavy metal.

‘This music totters dangerously on the verge of total chaos. The sound jabs you in the ribs as they mess with your brain,’ music press wrote.

In 2003, Van Huffel, who sites John Coltrane and John Zorn as his influences, released his debut recording and has lent his instrument in nearly two dozen albums since.

He is founder of a quintet and a quartet and a leader of the well-known group House of Mirrors, he also founded groups HuffLiGNoN, Boom Crane, Hum, The Scrambling Ex and Kronix, and is member of The Suite Unraveling, Kenosha Kid, Animal Forum and the Meinrad Kneer Qiuintet.

In other words, he is the jack of all trades and almost all the projects have one feature in common – the desire to look for new sounds and to move away from the traditional perception of jazz.

In Gorilla Mask he plays with bassist Roland Fidezius and drummer Rudi Fischerlehner, German musicians who play jazz and alternative music.

The debut album of the group HOWL! released in 2012 left listeners baffled. Critic Dave Wayne noted that it was like a wild roaring of the instruments which produces a sensation a surfer on the biggest wave he has ever seen.

Ground-shaking rhythms, explosive improvisations, the feeling that the same composition sounds different every time, and that the composition will escape the musicians and everything will fall apart on the stage – Gorilla Mask offers a challenge to listeners with its at times-breathtaking music where it seems that all possible parts of the body suddenly cease to function for a second.

However, this should not be frightening. With the mishmash of a million influences, Gorilla Mask is creating a totally new identity. The impression is that the musicians unceremoniously or without anesthesia butcher their own compositions without any fear of making the wrong move.

Two more albums followed offering nonetheless surprising and provoking music – Bite My Blues in 2014 and Iron Lung in 2017.

The music of the group is dynamic and mutating, usually within the framework of one and the same composition. Sometimes you find yourself thinking that their creative work would be a perfect fit for avant-garde performances and that it would be really appreciated by the fans of 1960s psychedelic rock. Meanwhile, listening to their newest album, it sounds like reggae.

No matter which genre you attribute their music to, one thing is certain – Gorilla Mask plays very unusual music. We believe that this will the most provocative and surprising show of this year’s Vilnius Mama Jazz. Any expectations you may have will be futile. Come to their concert but leave any stereotypes about jazz behind. After the concert you will have sufficient time to discuss with others ‘what on earth was that?’.
 

Festivalio pasas, galiojantis visuose festivalio koncertuose:

http://www.tiketa.lt/LT/vilnius_mama_jazz_i_festivalio_pasas_19987

 

Organizatorių informacija

Nuotraukų autoriai: David Beecroft, Roger Rossell, Peder Otto Dybvik

 

Renginio repertuaras

2018 m. lapkričio 16 d. 19:00 val.

bilietai