Lietuvos
Rusų dramos teatras

73 sezonas

Žiūrovo atsiliepimas: „Rusiškas romanas” grandiozinis savo įtaiga ir edukacija

Pateikiame vieną iš daugybės susižavėjusių žiūrovų atsiliepimų po spektaklio „Rusiškas romanas” premjeros

„Pasitaikė reta proga sudalyvauti, drįsčiau teigti, grandiozinio spektaklio savo įtaiga bei edukacija žiūrovui, premjeroje, Oskaro Koršunovo „Rusiškas romanas“, pastatyto pagal Mariaus Ivaškevičiaus teatrinę pjesę. 

Žodis „grandiozinis“ gal ir per daug skambus, nes aktorių skaičius ribotas, vienodo principo scenografija, tik perstumdant rekvizitą, o ir šis sceninis pastatymas turi kamerinio spektaklio bruožų. Tačiau taip pasakydamas turėjau galvoje, kad šio sceninio darbo jėga ir įtaiga tokia, kad jis neabejotinai taps ir sezono „vinimi“ ir kovo mėn. turėtų pretenduoti į metų pasiekimų apdovanojimus „Auksinius scenos kryžius“. Jau vien tai, ką suspėjau parašyti, turėtų paskatinti teatrinio meno mėgėjus planuoti apsilankyti „Rusiškame romane“ Lietuvos rusų dramos teatre Vilniuje. 

Nežiūrint mano šių pranašavimų, žiūrovo laukia tam tikros „komplikacijos“, kurioms reikia netgi pasiruošti iš anksto, o neatvykti į salę, žinant tik tai, kad spektaklis bus apie rusų literatūros klasiką Levą Tolstojų, kurio garsiausi romanai yra „Karas ir taika“, „Ana Karenina“ ir dar keli, kuriuos prisiminti lengva iš Vikipedijos. Tik su tokiomis žiniomis, labai tikėtina, atsiras rodomų scenoje dalykų supratimo problemos... 

Jokiu būdu nesiūlau susirasti Tolstojaus garsiausius romanus ir skaityti, ką padarė parašęs pjesę Marius Ivaškevičius. Siūlau ateiti į šį aiškiai neeilinį spektaklį pasiruošus, tam sugaištant tik kelioliką minučių – siūlau paaukoti tik 12 minučių ir išklausyti pagrindinių spektaklio autorių minčių, nustačius media grotuvą nuo 16 min. 30 sek.: https://www.lrt.lt/mediateka/irasas/1013702413/kulturos-savaite-2018-09-15-09-05

bei kelias minutes, perskaitant dramaturgo M.Ivaškevičiaus mintis apie šios pjesės atsiradimą: https://www.rusudrama.lt/naujienos/marius-ivaskevicius-ka-reiskia-buti-istekejusiai-uz-tolstojaus

Žiūrėsite į veiksmą scenoje visai kitomis akimis, o man nereikės rašinėti įdomių dalykų, kuriuos sužinojau iš šios medžiagos. Pasirodo, 82 metus nugyvenęs klasikas turėjo labai įtemptą ir intriguojantį šeimyninį ir buitinį gyvenimą!

Po pirmos spektaklio, kuris kaip pirmoji premjera atrodė labai sustyguotas ir išbaigtas trupės susiklausymo ir įdirbio prasme, dalies,  bendraudamas su kultūringa jauna rusiakalbe pora, akivaizdžiai mačiau, kad mažai ką suprato! Taip, „Rusiškas romanas“ aiškiai nėra taip lengvai prieinamas vadinamąjam „masiniam žiūrovui“, kaip jam pritaikytas ankstesnis Oskaro Koršunovo spektaklis „Tartiufas“ (https://www.7md.lt/teatras/2018-09-14/Oskaras-Korsunovas-kalbesime-atvirai).

Drįstu manyti, kad neregėtai atviros režisieriaus mintys nesukels profesionalių kritikų ambicijų ir jie, skirtingai nuo „Tartiufo“, įvertins „Rusišką romaną“. Būtų nonsensas ignoruoti spektaklį, juolab Maskvoje Mariaus Ivaškevičiaus pjesė gavo aukščiausią metų apdovanojimą (spektaklį ten pastatė Mindaugas Karbauskis, deja, visai ignoruojantis savo spektaklių rodymą Tėvynėje).

Aišku, kai kam gali būti iššūkis matyti spektaklį rusų kalba. Kam reikalingi titrai, geriau žiūrėti iš balkonų – artimas bus kino salės efektas. Tekstas ir vaizdas bus viename lygyje. Sėdint parteryje, subtitrai matomi aukštai ir dviejų darbų derinimas tampa komplikuotesnis.

Tačiau žiūrėjimas iš balkono atitolina aktorius. Pakibau ant „nepasiruošimo“ kabliuko ir aš, kai sužinojęs, kad klasiko prototipas taip ir nepasirodo scenoje, o veikia sūnus Levas, daug ką paveldėjęs iš tėvo, išskyrus talentą, galvojau, kad vienoje iš pirmųjų scenų, kai jaunuoliai stengiasi prisipažinti meilėje, veikia būtent sūnus. Tik vėlėliau supratau, kad rodoma būsimo rašytojo jaunystė – iš toli galvojau, kad vaidina žinomasis Valentinas Novopolskis. Ogi pasirodo, be to, kad rodomas tėvo jaunystės epizodas, čia veikia ir „Anos Kareninos“ herojai Kiti ir Levinas... Iš toli niekaip nepažinau ir Ingos Jankauskaitės, kurios rusų kalbos tartis tiesiog pribloškia – niekada nepasakysi, kad išmoktą tekstą dramatiškai perteikia ne rusė... Turiu pabrėžti, kad džiugino Oskaro Koršunovo režisūrinė meistrystė – dramatiškos, tragizmu intonacijų persunktos scenos reguliariai „atmiešiamos“ humoristinės nuotaikos epizodais (jaunutės Sofijos (arba Kiti) „laužymasis“ prieš ginekologinį daktaro patikrinimą, nekalbant jau apie Čertkovo (Vytautas Anužis) laisvamanišką sceną tarp hipių – ši scena gali sulaukti įvairių komentarų nes pateikta labai jau drąsia raiška). Beje, reikia ją suprasti, prisiminus iš aukščiau pateiktos medžiagos, kad pagal BBC gradaciją, Levas Tolstojus yra tarp asmenybių, pakeitusių pasaulį (tarp Krišnos, Budos, Jėzaus Kristaus). Todėl ir hipių judėjimo šaukliu visai gali būti ir... Levas Tolstojus :)

Antroje dalyje, kai žiūrėjau iš arti ir pagaliau atpažinau gerai po peruku ir makiažu pasislėpusią I. Jankauskaitę, Anos Kareninos linija ir užkliuvo. Jei dalies pradžioje jos vienaplaniška vaidyba vien dramatizuojant emocijas, baigiasi greitai, tai finale savotiškai „užknisa“ – Šekspyro vertas tragiškas monologas rodosi nesibaigs niekada, kai spektaklis trunka jau 3,5 val.!  Trukmė kliūva ir jau absoliučiai finalinėje spektaklio sūnaus Levo monologe. Nors V. Novopolskio vaidyba nepriekaištinga, o tekstas labai biografiškai informatyvus, bet jau priartėjus prie 4 val., rodosi kažkur reikėtų režisieriaus žirklių (kaip sakoma kine).

Tačiau čia pat atskleisiu ir režisieriaus talento apraišką. Kaip minėjau, pirmą dalį žiūrėjau iš gana prastos vietos balkone. Jau norėjau kažką galvoti su dislokacijos paieška, kai sulaukiau kaimyno – šalia atsisėdo... Oskaras Koršunovas!!! Pirmą kartą teko pamatyti autoriaus įtampos ir jaudulio pasireiškimą – Oskaras tai bėgo į balkono priekį ir sėdo ant laiptelio, tai bandydavo žiūrėti stačiomis, tai vėl sėdo į kraštinę kėdę. Porą kartų išbėgo iš salės... Štai vieno tokio išbėgimo metu, kaip sužinojau vėliau, jis ir sumąstė staigų dalyką. Spektaklio metu, reikiamu momentu, pasigirdo garsios ovacijos  ir šūksniai. Kaip išsiaiškinau, visi pagalvojo, kad kaloritinėje žinomo teatro kompozitoriaus Antano Jasenkos muzikoje (ji labai dera su traukinio motyvu scenografijoje) yra toks fonas specialiai įrašytas. Ogi pasirodo, Koršunovas nubėgo į III aukšto balkoną, kur sėdėjo visas Muzikos ir teatro skademijos jo kursa ir ekspromtu paprašė šūkauti, ploti reikiamu momentu. Tokia štai talentinga improvizacija padaryta....

Baigdamas rašyti apie talentingo spektaklio premjerą, negaliu nepaminėti, kad Tolstojaus žmonos rolėje Nelė Savičenko yra tikra scenos karalienė. Toks pat meistriškas, kaip įprasta, yra ir Vytautas Anužis. Vienas malonumas stebėti jų vaidybą. Gal kiek perlenkė su savo vertimu iš rusų kalbos pats Marius Ivaškevičius – Jasnojės Polianos mužikų tartį, besiskiriančią nuo bendrinės rusų kalbos, paversti Molėtų krašto aukštaitiška tarme. Jau taip žmonės, skaitantys subtitrus turi vargo, o čia jie turi dar lietuviškoje tarmėje „kapstytis“. Turiu galvoje, kad pati idėja labai gera, bet to tarmiškumo rašyboje kiek daugoka gavosi.

O pati pjesė dramaturgiškai tikrai „kieta“!

Arūnas Dovydaitis