Lietuvos
Rusų dramos teatras

73 sezonas

Vytautas Anužis: Tolstojaus bendražygis Čertkovas – demoniškas ir žmogiškas

Aktorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Vytautas Anužis sako turėjęs nemažai „demoniškų vaidmenų”, bet naujausiame Oskaro Koršunovo spektaklyje „Rusiškas romanas“, kuris rugsėjo 27 d. bus rodomas Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos” lietuviškoje programoje Lietuvos rusų dramos teatre (LRDT), kuriamas Levo Tolstojaus šeimos draugo Čertkovo vaidmuo yra labai daugiabriaunis, su juo labai susiję taip pat aktoriaus įkūnijami Stoties viršininkas ir Kontrolierius. Pateikiame Vytauto Anužio minčių apie spektaklį ir savo vaidmenis jame:

„Mariaus Ivaškevičiaus pjesėje Tolstojaus žmona Sofja Andrejevna laiko Čertkovą demonu, įkūnijusiu ta plyšį, įtrūkimą tarp jos ir vyro, tapusį didžiausia jos gyvenimo drama. Taip, Tolstojaus gyvenimo paskutiniame etape, kai rašytojas galvojo, kad pažino būtį ir numanė, kokia, anot jo, turėtų būti rytojaus diena pasauliui, tas tiesas, įkūnijant popieriuje, šalia buvo rašytojo bendražygis Vladimiras Čertkovas – istorinė asmenybė, gyvenęs tuo laikotarpiu ir po Tolstojaus mirties aktyviai dirbęs toliau prie jo literatūrinio palikimo ir Tolstojaus idėjų. Net buvęs didesnis jo idėjų propaguotojas negu pats Tolstojus, persiėmęs visomis brolybės idėjomis, anarchistinėmis idėjomis, idėjomis prieš patriotizmą, kuris, kaip sakoma pagrindiniame Čertkovo monologe, neša didžiausias nelaimes žmonijai.

Patriotizmas, anot L.Tolstojaus apologeto Čertkovo, vienoje tautoje, vienoje šalyje, pagimdo dar didesnį priešiškumą kitoje tautoje. Telkiant savo veiklą ties patriotizmu  labai lengvai galima engti kitas tautas.  Net visiškai saugiose šalyse, kai tik rabylama apie karą, visiškai paprasti žmonės tampa lyg kokie romėnų laikų arenos žiūrovai, kurie stebi vergų, arba karių, kovas ir džiaugiasi žudymu, šaukia ištroškę kraujo.

Čertkovo vaidmuo, mano supratimu, turi įgauti ne vien demonišką jėgą, kokia ji atrodo Sofjos Andrejevnos sąmonėje, sapnuose ir svarstymuose.  Ta jo ideologija, naujoji religija, kad gyvenimas ir meilė ir yra Dievas, – jį išteisina, padaro žmogišką ir suprantamą.

Mariaus Ivaškevičiaus gerai parašyta centriniame Čertkovo monologe ir pačioje pjesėje, prie ko priveda netgi pačios kilniausios ir gražiausios idėjos, kai yra suabsoliutinamos, – jos neša nelaimes. Tada pradedi galvoti, kad svarbiausia – jog žmoguje liktų žmogiškumas, kad ir kokiai valstybei priklausytum ar kokios tautybės ar tikėjimo būtum. Pirmiausia esi žmogus, o tik paskui tam tikros tautos, valstybės ar religijos, konvencijų atstovas. Taip aktualu šiandien – žmonės sunerimę, kad neįvyktų pasaulinė katastrofa. Neišmoktos pamokos, trumpa atmintis… Kaip dažnai vardan  gėrio, žmogų mušė, šaudė, prievartavo, žemino.

Tik susitarimas, susitaikymas, išmintis svarbu žmonėse.

Gražiai sako Čertkovas Tolstojaus mintimis: žmonės, atsikvošėkit, ir supraskit, kad visą tą blogį, dėl kurio jūs kenčiat, jūs patys jį ir darot.

Man yra tekę daug dirbti su Oskaru Koršunovu. Prie idėjos jis artinasi su ypatingu atsargumu. Analizė,  gyvenimo patirtys – tada pirmieji bandymai įsileisti ją į save. Suvokimas pasikeitusio požiūrio ir… ieškojimas – kaip padaryti, kad tai taptų svarbu ir kitiems. Jo tiesos atradimas yra sunkus  kelias, bet žingsniai į ją būna turtingi išskirtinių  patirčių ir dažnų šūksnių „Eureka!“ Jo spektaklis – tai unikalus žvilgsnis į Žmogų.“

Spektaklio „Rusiškas romanas” muziką sukūrė kompozitorius Antanas Jasenka, scenografijos autorė – dailininkė Irina Komissarova, vaizdo projekcijų autorius – Mikas Žukauskas, šviesų dailininkas – Eugenijus Sabaliauskas. Pagrindinius vaidmenis kuria aktoriai Jelena Bogdanovič, Nelė Savičenko, Valentin Novopolskij, Viačeslav Lukjanov, Jevgenija Gladij, Inga Jankauskaitė, Vytautas Anužis, Andrius Darela, Valentina Lukjanenko, Juliana Volodko, Aleksandra Metalnikova ir kt.

D. Matvejevo nuotr.