Lietuvos
Rusų dramos teatras

75 sezonas

Vilniuje repetuojantys baltarusių aktoriai: „Ir štai, mes čia, peršokę per sieną!”

„Pirmą kartą pajutau, kad nebebus taip, kaip buvo, kai po rinkimų rugpjūtį pamačiau eilę žmonių, atiduodančių savo parašus už Svetlaną Tichanovskają. Toji eilė tęsėsi kilometrus, ėjau palei ją ir mačiau žmonių akis – jos viską pasakė. Pas mus Baltarusijoje gali daryti ką nori – rašyti laiškus, rinkti parašus – viskas kaip į vakuumą, beorę erdvę – šauki ir net savęs negirdi. Kaip nebyliajame kine, kaip absurdo teatre“, – sako vienas iš dabar Lietuvos rusų dramos teatre kuriamo projekto – dokumentinės dramos „Kvėpuojame drauge/ Дыхаем разам / Дышим вместе“ aktorių, taip ir neišdrįsęs viešumoje pasakyti savo pavardės ir parodyti savo veido.

Baltarusijoje karaliauja baimė. Štai kodėl Lietuvos rusų dramos teatras, palaikydamas demokratinį judėjimą Baltarusijoje, nusprendė sukurti unikalų teatro projektą, kuriame savo išgyvenimais su lietuviais aktoriais dalijasi į Vilnių atvykę baltarusių aktoriai bei režisieriai, patys dalyvavę pastarųjų mėnesių įvykiuose Baltarusijoje. Jaudinančios jų patirtys bus atskleistos dokumentinėje dramoje, kuri sujungs rašytojo, dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus tekstus ir asmeninius aktorių pasisakymus. Projekto mecenatas SBA grupė, pastatymui vadovauja režisierius Vladimiras Gurfinkelis, su aktoriais repetuoja baltarusių režisieriai Aleksandras Marčenka ir Aleksandras Januškevičius.

2020 12 02 3 foto D.Matvejev webui

„Ir štai mes čia, peršokę per sieną!“ – šypsosi baltarusių aktorė ir režisierė Palina Dabravolskaja.  Lietuvoje ji jaučiasi laisvai, tačiau nerimo esama: „Sėdžiu viešbutyje, spausdinu tekstą, išgirstu gatvėje pagalbos tarnybų sirenas ir krūpteliu... Turiu priminti sau, kad esu Vilniuje, Lietuvoje, ir man niekas čia negresia. Kiekvienas panašus garsas arba šalia sustojantis mikroautobusas sukelia jausmą, kad kažkas tave tuoj griebs. Tai tapo mūsų įpročiu, – pusę metų, sėsdami į automobilį savo tėvynėje, mes pripratome greitai užsirakinti iš vidaus, baimindamiesi, kad  nebūtume pareigūnų jėga ištempti lauk.“

Kvietimas prisijungti prie projekto Vilniuje komandos Palinai priminė, kad ji pirmiausia yra aktorė. Sako, labiausiai už viską norėtų nuoširdumo: „Iš pradžių buvo neramu, kad žmonės, nebuvę tuose įvykiuose, gali nepajausti, ką ir kaip mes jaučiame. Panašiai kaip kaimynai už sienos – girdime riksmus, smūgius pas juos, tarsi galvojame, kad mus tai jaudina, kad išgyvename dėl jų, bet realiai į pagalbą retas skuba. Tokių jausmų, neslėpsiu, buvo pirmosiose nuotolinėse repeticijose, tačiau kai susitikome akis į akį gyvai, baimės išnyko, viskas stojo į savo vietas. Laiko mažai, profesionali komanda puiki, visi labai skirtingi, kiekvienas jaučia savaip. Netgi galima pastatyti spektaklį, kuriame visi tylime, ir jis būtų puikus.“

Baltarusių aktorė, dainininkė, grupės „NAKA“ vokalistė Anastasija Špakovskaja apie projektą Vilniuje sužinojo iš spektaklio režisieriaus Aleksandro Marčenkos. Idėja jai pasirodė įdomi, viliojo galimybė įgyti visiškai naujos sceninės patirties, dirbti drauge su aktoriais, kuriuos, lygiai kaip ir ją, jaudina Baltarusijos laisvės tema.  

„Atsidūrėme visiškos empatijos pasaulyje, kuriame žodžiai, garsai, melodijos praranda svarbą, – po repeticijų Vilniuje kalba Anastasija. – Man gera čia būti, patinka žmonės, kurie mane supa, su tokia kompanija, neabejoju, būtų gera net blogiausiame pasaulio mieste. Jaučiu sveiką avantiūrizmą, nes, manau, tokio darbo dar niekas nėra turėjęs – pirmą kartą tokiomis aplinkybėmis ieškome dramaturgijos, režisūros ir aktorystės itin palankioje dirvoje – savo pačių istorijose. Nuo tokio avantiūrizmo dega akys.“

Aktoriai scenoje foto D.Matvejev tinklalapiui

Anastasija, kaip ir visi baltarusių aktoriai, šiame projekte norėtų maksimaliai papasakoti žmonėms apie tai, kas dabar vyksta Baltarusijoje. „Jaučiamės tarsi savotiškoje bendruomenėje, į kurią  kiekvienas atneša kažką savo, ne mažiau svarbaus, – sako ji. – Čia nėra įprastinio aktorių vaidmenų skirstymo į pagrindinius ir kitus. Patiriame visiškai kitokį, ne teatrinį komunikavimo būdą, absoliutų bendrumo jausmą. Apie rezultatą negalvojame – mums labai įdomus procesas. Scenos rašomos ir repetuojamos tuo pačiu metu, ir tai yra didžiulė intriga, nes nežinai, kur vesi savo personažą ir kas su juo nutiks paskui. Personažas esi tu pats, nežinantis, į kokias aplinkybes tave panardins dramaturgas“.

„Visi šie aktoriai yra nukentėję, visi jie – liudininkai, visi jie buvo įvykių centre. Mūsų tikslas yra meno kalba papasakoti ir apie jų išgyvenimus, ir apie tai, ką šiandien jaučia Baltarusijos žmonės“, – sako Lietuvos rusų dramos teatro vadovė Olga Polevikova. Ji tikisi, kad spektaklis pasieks ne tik lietuvių, bet ir europiečių širdis.

Projekte „Kvėpuojame drauge/ Дыхаем разам / Дышим вместе“ dalyvauja keturiolika Baltarusijos menininkų, LRDT aktoriai Aleksandra Metalnikova, Jevgenija Gladij, Jevgenija Rusakova, Dmitrij Denisiuk, Andrius Darela, Lietuvos aktoriai Viktorija Mirošnikova, Michailas Čerepašenecas. Spektaklio premjera planuojama gruodžio mėnesį. Spektaklis vyks rusų ir baltarusių kalbomis su lietuviškais titrais.

LRDT informacija

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos