Lietuvos
Rusų dramos teatras

73 sezonas

Valentinas Novopolskis. Du Tolstojai viename aktoriuje

IMG 428

 

Daiva Šabasevičienė. Metraštis „Lietuvos teatras“

Mariaus Ivaškevičiaus dramoje „Rusiškas romanas“, kurią 2018 metais Lietuvos rusų dramos teatre pastatė Oskaras Koršunovas, yra scena, kuri pasuka visą spektaklį link laisvo mąstymo, link atviros teatrinės interpretacijos, link to, ką gali atlikti profesionalus menininkas, ir ši scena priklauso aktoriui Valentinui Novopolskiui. Ir tik jam! Tai – jo atliekama Johno Lennono daina „Imagine“. Ji skamba kaip laisvės himnas, joje prisipažįstama, kad „esu svajotojas“, joje išreiškiamas tikėjimas, jog kada nors prisijungs ir likusieji žemėje, ir įsivaizduos, jog nėra pragaro, o tik dangus. Novopolskis dainuoja Lennoną, bet žiūrovas regi ir suvokia kitą dimensiją. Tai lyg tiltas į Levo Tolstojaus pasaulį, kurį šio spektaklio kūrėjai bandė įminti, atskleisti ir priartinti prie XXI amžiaus žmogaus.

„Rusiškame romane“ Novopolskiui buvo atseikėti net trys vaidmenys – Timofėjus, Mužikas ir Levas Tolstojus (garsaus rašytojo keturiasdešimtmetis sūnus). Įdomu tai, kad bene pirmą kartą gyvenime teko regėti tokią ryškią aktoriaus kelionės link personažo metamorfozę. Sunku nubrėžti griežtą liniją, skiriančią sūnaus ir tėvo perosnažus. Ir visa tai, ką režisierius kruopščiai paruošia, kad kuo giliau galėtume suvokti stebėdami spektaklį, Novopolskis perteikia sutapatindamas du Levus – sūnų ir tėvą. (Levas: „Ir ačiū tėvui, kad jis negyrė manęs, o greičiau atvirkščiai – niekino tas mano rašliavas. Aš, aišku, pykau, kankinausi, bet jis man rodė teisingą kryptį, stumdamas šalin nuo savęs. Nes nėra ten vietos antrajam Tolstojui. Jis pernelyg platus ir galingas, kad tu galėtum žengti greta.“). Aktorius kruopščiai apgalvojo vaidmens niuansus ir tuo pačiu išnaikino ribas tarp tėvo ir sūnaus, sūnus ima kalbėti tėvo lūpomis, ir žiūrovai nesunkiai sutapatina Novopolskio kuriamą personažą su tėvu grafu Levu Tolstojumi.

Vyresniajam Tolstojui scenoje neegzistuojant šeimyniškiai ir kiti jo aplinkos žmonės bando su juo pasikalbėti, žvelgdami į dangų (juk jis – Dievas!), o čia staiga avanscenoje pasigirsta patriarcho Tolstojaus pranašystės, skelbiamos jo sūnaus lūpomis. Novopolskio personažas greitai ir nesunkiai tampa pagrindine spektaklio ašimi. Aktoriui pavyko išreikšti ir tariamą, ir realią Tolstojaus dievybę, kuomet tikėjimas šiuo titanu augo kosminiu greičiu, kol jo numatymai tapo pastebimi ne tik Rusijoje, bet visame pasaulyje.

Ir dramaturgas, ir režisierius supranta, kad dažnai mene išskirtinį vaidmenį vaidina kontrastai arba paradoksai, kraštutinių priemonių supriešinimas. Šiuo atveju, norint prisiliesti prie Tolstojaus „ledkalnio“, buvo pakviestas tiesiog geras aktorius, kurio prigimčiai patriarcho vaidmuo, atrodytų, visiškai svetimas. Spektaklyje aktorius Novopolskis link Tolstojaus vaidmens ėjo lėtai (prieš tai pabuvęs ir žmogumi „iš liaudies“), bet labai aistringai. Jo kiekviena scena prasideda nuo ramių gestų ir intonacijų, bet pamažu užauginama iki pranašiškų pamokslų.

Aktorius Valentinas Novopolskis pasižymi ypatinga psichomotorika, profesine disciplina ir gebėjimu gilintis į prieštaringus vaidmenis, išsaugodamas savo atpažįstamą aktorinę tapatybę. Visa tai lėmė, kad aktorius tapo produktyviausiu Rusų dramos teatre. Bet ir aplinka nesnaudė. Akylesni režisieriai, sugebantys sekti aktorių darbus, po truputį Novopolskį integravo į kitus Vilniaus ir Kauno dramos teatrus, jis tapo vis dažniau pastebimas kino pasaulyje. Turbūt tėra vos keli Rusų dramos teatro spektakliai, kuriuose aktorius nevaidina. Novopolskio užimtumas teatre pasiekė piką. Galima sakyti, kad Novopolskis dabartiniame savo kūrybos etape pasirinko teatrą.

Rusų dramos teatre jis pradėjo vaidinti vos tik įstojęs į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kurią baigė 2004. Jo kurso vadovės Dalios Tamulevičiūtės suformuotos teatro nuostatos ir disciplina nuo pat pirmųjų vaidmenų buvo pastebimi. Kiekvienais metais Novopolskis sukurdavo po du tris naujus vaidmenis, ir jų mastelis augo. Šiandien aktorius vaidina arba pagrindinius vaidmenis, arba spektaklių idėjinius protagonistus. Beveik dešimt metų (nuo 2009) Rusų dramos teatrui vadovavęs Jonas Vaitkus, kurdamas didžiųjų formų spektaklius, nė karto neapsėjo be Novopolskio. Už pagrindinį Auklės vaidmenį spektaklyje „Eglutė pas Ivanovus“ 2013 m. jis buvo apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ kaip geriausias metų aktorius.

Grįžkime prie Novopolskio Levo Tolstojaus. Kuo jis svarbus bendrame spektaklio kontekste? Kaip ir kituose spektakliuose, „Rusiškame romane“ Novopolskio aktorinei kūrybai palikta autonomiška erdvė. Aktorius neforsuoja tolstojiško Tolstojaus, jis artėja link savo vaidmens palaipsniui, ryškindamas vieną ar kitą dramaturgo mintį, atspindinčią socialines ir biografines kūrinio temas, istorinį vaizduojamo laikmečio Rusijos foną. Novopolskis intuityviai jaučia esamąjį laiką, ir tai jam padeda užmegzti asmeninį santykį ne tik su vaidmeniu, bet ir per jį su dabartimi. Todėl patriarchalinės visuomenės pagrindinį „patriarcho“ prototipą įkūnijantis aktorius staiga tampa tiesiog šiuolaikiniu žmogumi. Galima sakyti, kad būtent Levas Tolstojus – šiuo atveju nesvarbu, sūnus ar tėvas – Novopolskio dėka tampa dviejų epochų žmogumi: monolitiško XIX amžiaus, ir XXI amžiaus, išsiskiriančio neįtikėtinomis transformacijomis. Šitaip spektaklyje „Rusiškas romanas“ archainės praėjusių amžių nuostatos, tiek politinės, tiek moralinės, priartinamos prie šiuolaikinio žmogaus sąmonės. Šiuo atveju net nesvarbi sąvoka „šiuolaikinis“, svarbiau tai, kad Novopolskis sugebėjo tuo pačiu metu atskleisti impulsyvaus, inertiško, savimylos Tolstojaus sūnaus ir naujoviškai mąstyti pasirengusio, tačiau visuomenės tabu dusinamo žmogaus tragediją.

Aktoriui nesunkiai sekasi laviruoti skirtingų socialinių požiūrių lauke. Jo Levas, grįžęs iš užsienių, dar pirmose scenose rafinuotai praneša apie rusų „laukinius mužikus“: „Tai aš irgi juos myliu. Ypač dar kai jie blaivūs. Bet aš čia užaugau, man visa tai yra gimta – tas jų nerangumas, purvas, tos jų kreivos trobelės, visokio šlamšto prigrūstos, ir tie žalčiai, kur bežengsi...“

Levą jaunesnįjį nenustoja kankinti vyresnysis: „O aš gi pragyvenau su ta jo barzda. Ir žinau, kaip ji duria. Kai tu jam sėdi ant kelių. O kai jis tave apkabina – jauti, kaip ta barzda kvepia...“. Tolstojaus – sūnaus ir tėvo – „pašnekesys“ tampa bendru Novopolskio vaidmens motto: „Aš, aišku, pykau, kankinausi, bet jis man rodė teisingą kryptį, stumdamas šalin nuo savęs. Nes nėra ten vietos antrajam Tolstojui. Jis pernelyg platus ir galingas, kad tu galėtum žengti greta.“ Svarstydamas sūnaus ir tėvo talentų kontrastą, aktorius atskleidžia tarp menininko ir trokštančio juo būti žiojinčią didžiulę bedugnę. Būti tėvo šešėlyje – kas tai, neišvengiamybė ar būvis, iš kurio galima išsivaduoti? Per Novopolskio Levo sudėtingų būsenų skalę išryškėja ir vergovę gimdančio autoriteto tema. Kas yra aukščiau – moralė ar talentas, kuris sau leidžia būti despotu?

Ne veltui šie svarstymai išlaisvina jaunąjį Tolstojų. Jį kaskart vis ryškiau užvaldo Rytų šviesa, neatsiejama nuo Levo vyresniojo filosofijos: „Judėdamas į Rytus, o tai reiškia – į tekančią Saulę, žmogus įsisavina dvigubą dozę šviesos.“ Aktorius savo personažo mąstymą paverčia veržlia kelione, kai lyg besisukančiame kaleidoskope pro Levo akis prašvilpia didžiulė Rusijos istorijos dalis.

Tolstojus – tai didžiulė sistema, iki šiol į mus plaukiantis „Titanikas“. Tai, ką jis paliko Rusijai, iki šių dienų yra gyva ir veiksnu. Jis įtvirtino patriarchalinę hierarchiją – žmogaus „įstatyminę“ bazę, taisyklių ir normų griežtą paisymą. Žmogus, gyvendamas su „Tolstojaus barzda“, t. y., nusistatydamas savo taisykles ar netgi sukurdamas sau palankią sistemą, lygiagrečiai tampa anarchistu, nes toji sistema pirmiausia pradeda jį patį ardyti, kanonas tampa irimo pradžia.

Stebint Valentino Novopolskio vaidybą nesunku numatyti, ko siekė režisierius, ir kas priklauso aktoriui. Paklusdamas režisūriniam sumanymui, tiksliau, siekdamas kuo taikliau ir profesionaliau atlikti režisieriaus partitūrą, aktorius išliko savarankišku vaidmens analitiku. „Cheminė“ reakcija, vykstanti aktoriaus viduje, žiūrovui neregima, tačiau neįtikėtinas susikaupimas ir didžiulis dėmesys, nukreiptas į vaidmens šerdį, leido aktoriui savarankiškai sukurti Tolstojų.

Prieš beveik tris metus aktorius prasitarė: „Aristotelio „kančia, baimė ir užuojauta“ – šie reiškiniai labai veikia žiūrovą. Man ypač įdomu, kiek šiuolaikinis žiūrovas sugebės užjausti. Kiek jis apskritai gali išlaikyti dėmesį? Kiek žiūrovas, atmetęs vertinimo klišes, apskritai gali tiesiog pabūti, įsiklausyti į kūrinį? Svarbu ateiti į teatrą ir stengtis suvokti jį.“ (2016-04-23). Tarp daugelio gerų ir labai gerų aktorių, Novopolskis tampa išskirtiniu iš pažiūros tokiu neatrodydamas. Ramaus žmogaus veidu, kurio per daug nekeičia grimas, jis sugebėjo perteikti teatro įtaigos galią.

 

Originalus šaltinis: 

http://www.lteatras.lt/lt/pradzia/69-cia-ir-dabar/215-valentinas-novopolskis-2