Lietuvos
Rusų dramos teatras

74 sezonas

„Utopijos“ dramaturgas M.Durnenkovas: „Pradžioje buvo idėja“

Lietuvos rusų dramos teatras kovo 14 ir 15 d. pristato spektaklio „Utopija“ premjerą. Spektaklis kuriamas pagal šiuolaikinio dramaturgo Michailo Durnenkovo pjesę, kuri 2019 m. pelnė prestižinę Rusijos teatro premiją „Auksinė kaukė“. M.Durnenkovas – vienas įdomiausių ir garsiausių šiuolaikinio teatro dramaturgų, Londono teatro „Royal Court Theatre“ rezidentas, dažnas tarptautinių festivalių dalyvis, 2017 m. Vilniuje vedęs kūrybines dirbtuves lietuviams dramaturgams festivalio „Dramokratija“ metu.

Durnenkov1 tinklalapiui

 

Kas buvo anksčiau – „Utopijos“ idėja, būtent ši sąvoka ar siužetas?

Pradžioje buvo idėja. Yra Novokuznecko gatvėje Maskvoje tokia aludė pavadinimu „Antras kvėpavimas“, ji garsi tuo, kad nuo sovietinių laikų beveik nepasikeitė. Visą laiką galvojau apie tą vietą, kur niekas nepasikeitė per tiek metų, ir apie tai, kad yra toks judėjimas, savotiškas grįžimas prie sovietmečio epochos. Todėl nusprendžiau, kad „Utopija“ – gera metafora pokalbiui apie tai. Šios pjesės žanras – tragedija. Tragedija – kai nėra jokių galimybių kažką pakeisti. Tragedija pjesėje prasideda nuo tos akimirkos, kai „Utopijos“ šeimininkas sako, kad viskas bus kaip ir anksčiau, ir herojų šeima neturi galimybių ką nors pakeisti. Aš, pavyzdžiui, svajojau apie tai, kad nuo šio epizodo žmonės nustotų vaidinti, tiesiog perskaitytų tekstą, arba galima projektuoti tekstą ant ekrano. Nes koks tikslas vaidinti finalą, kai ištinka lemtis. Norėčiau, kad ši tragedija būtų kaip nors vizualiai išryškinta. Juk tragedija – kai žmogus slysta nuo slidaus kalno į bedugnę ir jam nėra už ko užsikabinti. Atrodo, į ką čia tada žiūrėti, o mes stebime, kaip jis priešinasi likimui.

Kodėl būtent narkomanas Jura „Utopijoje“ jaučia grožį, skrydį, bent kažkiek laisvės?

Na kodėl, man atrodo, kad Nadia taip pat turi savitą grožio supratimą, juk ji svajoja apie raudonas sukneles. Tiesiog kiekvienas herojus turi savo įsivaizdavimą apie grožį, o Jura turi kažkokią galimybę pažiūrėti į pasaulį plačiau nei jo tėvai.

Ar yra pjesėje atsakymas, kaip nuolat negrįžti į praeitį, į tą „Utopiją“?

Nenorėčiau pabrėžti kažkokių išeičių, kelių. Tai išvis nėra dramaturgo užduotis – mokyti žmones kažko. Čechovas taip pat „Trijose seseryse“ neparodo, ką seserims reikia daryti toliau. Ir išvis dramaturgijos tradicija, paskirtis nėra kažko mokyti – tai propagandos, agitacijos, ideologinio meno, bet ne kultūros tradicija. Labiau norėjau pakalbėti apie tai, kad likimas pasirodo tą akimirką, kai nustoji keistis. Tai juk vienas dramaturgijos įstatymų: jei herojus nesikeičia, tai jis arba mirs, arba pasiliks amžinybėje. Kaip Vampilovo pjesės „Ančių medžioklė“ finale sukuriamas pojūtis ne gyvybės, ne mirties, o kažkokios nuobodžios skaistyklos – tai iš principo irgi yra mirtis. Judėjimo nebuvimas – tai pabaiga. Norėjau parodyti, kaip noras pasislėpti praeityje prieštarauja pačiam gyvenimui, kaip tai priveda prie mirties.

 

Durnenkov3 tinklalapiui

 

Tai, kad galiausiai „Utopija“ sudega, gali reikšti kažkokią viltį nebegrįžti į praeitį?

Simbolikoje, kurią galima įžvelgti šiame gaisre, yra ir toks simbolis. Pjesė neturi apie kažką konkrečiai kalbėti. Pjesę galima perkaityti skirtingai. Iš tikrųjų, aš juk myliu šią „Utopiją“, aš myliu tą praeitį ir noriu į ją grįžti, tiesiog žinau, kad nereikia. Todėl, kai sudeginu ją, tai sudeginu kažkokią vidinę savo „Utopiją“. Aš draudžiu sau ten grįžti. O kiekvienas jau pats tegul daro savo išvadas. Klausimai man patinka labiau negu atsakymai, menas neturi pateikti atsakymus.

Kaip jums atrodo, ar šiuolaikinių pjesių atsiradimo didžiuosiuose teatruose procesas pastaruoju metu tapo lengvesnis?

Ne. Šiuolaikinėse pjesėse realybės baimė labai stipri. Taip bus nuolat, kol oficiali realybė skiriasi nuo meninės. Visada bus bijoma parodyti kažką, kas nesutampa su oficialia realybe. Jei ši takoskyra išnyks, tai šiuolaikinis menas taps paklausesnis.

 

Parengta pagal kultūrinę Rusijos spaudą.

Nuotraukos iš „Dramokratijos“ archyvo (autorė Indrė Bručkutė)