Lietuvos
Rusų dramos teatras

74 sezonas

„Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“

Majak 114 foto D.Matvejev small tinklalapiui

Jūratė Visockaitė, „Literatūra ir menas", 2019 09 27

Vladimiro Majakovskio (1893-1930) poezija, talentingai perskaityta / suvaidinta Rusų dramos teatre ir publikos išgirsta tarsi parašyta šiandien, o ne prieš šimtą metų, man kažkodėl sukelia geliantį stokos jausmą: o koks mūsų „dainuojančios revoliucijos“ poetas, be užjūrinio Bernardo Brazdžionio, šitaip revoliucingai dainavo ar bent jau niūniavo?..

Ačiū režisieriui Jonui Vaitkui, kuris ėmėsi politiškai nemadingo menininko kūrybos ir išklojo ją gyvame futurizmo / postmodernizmo piešinyje drauge su scenos dailininku Jonu Arčikausku. Tačiau iš karto reikia pripažinti: šio trijų valandų neįtikėtino vaizdo neįtikėtinai gerai tebeveikiantis motoras yra pati V. Majakovskio poezija. Su retu įkvėpimu ir atsidavimu originalo kalba deklamuojama ir išgyvenama aktorių (o Viktorijos Jasiulytės ir Georgijaus Jefremovo išversta į lietuvių kalbą subtitruose).

Jeigu šiandien reikėtų vardyti geriausius Lietuvos dramos teatrų artistus (seniai kritikai tai bedarė, nes tie artistai tapo tarsi visa galva žemesni, serijiniai), pradėčiau būtent nuo Rusdramio vyrų, irgi šio spektaklio kūrėjų: Valentino Krulikovskio (geležinis Poetas), Valentino Novopolskio (paprastas jaunuolis Poetas), Viačeslavo Lukjanovo (revoliucijos šauklys Poetas), Telmano Ragimovo (bedievis Poetas).

V. Novopolskio meilės poezijos aistringas skirsnis spektaklyje vėlgi sukelia tą stoką (dabar filosofų aptariamą, bet dar į apyvartą neįėjusią sąvoką) - kas dar, be V. Majakovskio, sugebėjo kurti tokius nerūdijančius meilės poezijos blokus žiauriame XX amžiuje? Nebent jo bendraamžis ir bendradalis (!) ispanas Federico Garcia Lorca?

J. Vaitkaus scenarijuje (kurį jis sukūrė geriau nei kuris nors mūsų dramaturgas, nes jauti režisieriaus meilę Poetui, o ne savajam ego) man gal kiek pritrūko... moters. Nors vieno susikoncentravimo ne į chorą, o – pripažįsti ar ne – į Poeto nuolatinį objektą. Tokį patį, kokia jam buvo revoliucija ar religija. Lilės Brik kaprizingi žodžiai, kad ji turinti kelti Poetui skausmą – tik tuomet jis kažką gero parašys, žinoma, yra neišgalvoti, tačiau tai juk ne visa tiesa. J. Arčikausko fenomenalios rutulio ir piršto kombinacijos; iš eilėraščių tiesmukai išimtos ausys, lūpos, ašaros; aštrių daiktų fobiją turėjusio Poeto švarkas; karietoje besiraitančios megeros ir net tikra balerina; trumpa pertrauka su tiksinčiu laikrodžiu ir aktoriai salės pasieniuose (kol kas pasiteisinantys tik per pirmo veiksmo koncertą); tuščiame prologe kabantys balti kvadratai, pamažu užsipildantys ir pulsuojantys iki pačių scenos pakraštėlių – visa tai perteikia futurizmo ir Poeto kūrybos agresiją ir narsą. Tačiau kol kas šitam pertekliaus vaizdui (kaip gerai, kad apsieita be video, be penktojo Poeto kino kronikoje), pagaliau pačiai skaitomai poezijai trūksta nors kelių minučių atsvaros su kita, šiltesne, individualesne spalva, kuri perskaitoma tarp eilučių poemoje „Apie tai“ („Про это“), o ir visur kitur. Juk revoliucionierius buvo ne tik cinikas, bet ir lyrikas – ir ne tik su moterimis.

V. Krulikovskio Poeto su baltais marškiniais, aukščiau užtrauktomis kelnėmis povyza ir įžūli, ir neužtikrinta. Atsakydamas į proletariato ir miesčionijos atstovų klausimus, jis laikosi iš paskutiniųjų. Gal išties Poetas buvo tryliktasis pasiuntinys, kurio žodžius gaudė minios žmonių, tikėjo ir netikėjo jais.

Apie tai šiandien mums kalba Teatro pasiuntinys Jonas, vis dar nurungiantis savo jaunesnius mokinius.

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos©