Lietuvos
Rusų dramos teatras

73 sezonas

Smalsios, linksmos, kūrybingos asmenybės susiburs LRDT premjeroje „Musė“

 muse news inner

 

Lietuvos rusų dramos teatras  (LRDT) netrukus kvies žiūrovus į dar vieną premjerą – spektaklį-žaidimą vaikams ir visai šeimai  „Musė” pagal rusų poetės Renatos Muchos eilėraščius stato režisierė, aktorė Agnė Sunklodaitė kartu su dailininke Giedre Brazyte ir kompozitoriumi Deividu Gnedinu. Spektaklyje vaidmenis kuria Aleksandr Kanajev, Jelena Orlova, Inga Stankaitytė ir Artur Svorobovič. Vienos dalies spektaklio rusų kalba premjera – 2019 m. vasario 23 d. teatro „Erdvėje A-Z”.

Paprašėme režisierės A. Sunklodaitės pasidalyti mintimis apie kūrybinį-žaidybinį darbą ir kodėl žiūrovams reiktų ateiti į šį spektaklį, žadantį daug netikėtumų.

Apie Renatą Muchą ir jos poezijos pasirinkimą

Nuostabios rašytojos Renatos Muchos poezija mano akiratin pateko labai paprastai: Lietuvos rusų dramos teatro vadovė Olga Polevikova pasikvietė mane ir pasiūlė pastatyti spektaklį būtent pagal šios poetės eiles. Esu labai dėkinga, kad supažindino mane su šios puikios kūrėjos poezija. Absoliučiai mano skonio, pasaulio pajautimo, lyriško ir tuo pačiu ironiško žvilgsnio į pasaulį, į mūsų būtį poezija vaikams. Ir mažiems, ir dideliems. Bet vaikams. Gal todėl pirmą kartą savo gyvenime sutikau statyti spektaklį ne pagal savo pačios pasirinktą literatūrinę medžiagą.

Apie aktorių ir kitų kūrybinės grupės narių indėlį

Perskaičiusi eilėraščius, kurie tarpusavyje dažniausiai neturi jokio siužetinio ryšio, supratau, kad ir pats spektaklio inscenizacijos konstravimas bus labai rizikingas, bet labai įdomus. Nusprendžiau, kad tai noriu daryti drauge su aktoriais. Man visada spektaklyje labai svarbi yra aktorių komanda, o „atrakinti” Renatos Muchos poeziją tikrai nepavyktų „valdiškai” atliekant scenaristo-režisieriaus-aktoriaus darbus. Ir aš labai dėkinga aktoriams už tai, kad jie pasinėrė į šitą smagią kūrybinę avantiūrą. Man tai labai svarbu.

Pasirinkau tikrai labai talentingus ir sumanius kūrėjus, kurie daug siūlo, drąsiai eksperimentuoja ir turi puikų humoro jausmą. Lygiai taip pat svarbu, kad šalia būtų patikimi ir taip pat „išprotėję” kiti kūrybinės grupės nariai. Su dailininke Giedre Brazyte ir kompozitoriumi Deividu Gnedinu esame kartu sukūrę jau daug spektaklių, ir noriu pasakyti, kad be jų nieko nebūtų. Teatras – kolektyvinis menas, ir nereikia vaizduoti, kad yra kitaip. Visada  džiaugiuosi, kai matau, kaip prie kūrybinio proceso vis labiau prisijungia siuvėjai, rekvizitininkai, apšvietėjai, garso režisieriai ir kiti teatre dirbantys žmonės, nes kuo didesnė bendrystė atsiranda, tuo lengviau ir ilgiau gyvuoja spektaklis.

Apie žaidybinį teatrą

Man labai patinka žaidybinis teatras. Aš nemėgstu „iškankintų” spektaklių vaikams. Esu stačiusi spektaklių įvairia tematika, bet visada kūrybinis procesas būna paremtas žaidimu. Nepriklausomai nuo to, kiek laiko tam turime. Esu baigusi lietuvių kalbos ir literatūros, aktoriaus filologo (Vilniaus universitete) ir teatro režisūros(Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje) studijas. Ir labai džiaugiuosi, kad man pavyksta suderinti visų trijų mano profesijų žinias. Taip, literatūra man labai svarbi ir gyvenime, ir kūryboje, bet ji  nėra man „šventa karvė”, kurią bijočiau interpretuoti, pažvelgti savaip ir pan. Man baisiau, kai kas nors bando „užkonservuoti” tam tikrų klasikinių literatūros kūrinių interpretavimą, kuria taisykles ir apribojimus. Taip nuo šarlatanų neapsisaugosim. Taip greičiau numarinsim naujas idėjas ir paskui ilgai dejuosime apie naujos kūrybinės minties trūkumą.

Apie ką kalbame su žiūrovais

Mėgstu kalbėtis su vaikais įvairiomis temomis, bet jiems suprantama kalba. Man svarbu, kad mažasis žiūrovas suprastų, ką mato scenoje. Mano kūrybinės ambicijos neturi nustelbti noro, kad tas žiūrovas, kuriam kuriu spektaklį, jį suprastų. Bet nemėgstu ir pataikauti. Ypač tėveliams, kuriems kartais prireikia, kad spektakliuose vaikams kiškis būtinai lakstytų su kailinėmis ausytėm, uodegyte ir pan.  Turiu tokį palinkėjimą tėveliams: pasitikėkite savo vaiku, nes jis protingas, nuovokus, ir nereikia jam į ausį viso spektaklio metu aiškint, kas scenoje vyksta. Jeigu jam reikės, jis jūsų paklaus. Ir dar: dažnai susiduriu su šiuolaikinių žmonių negebėjimu suprasti konteksto. Pajėgūs suprasti tik tekstą. Ir tik trumpą bei nesudėtingą. Štai, pavyzdžiui, „Labaiteatre” turime spektaklį „Siaubo pasakos” pagal lietuvių liaudies sakmes. Spektaklio aprašyme atsakingai nurodome, kad rekomenduojame 9-12 metų vaikams. Bet tėvai perskaito pavadinimą ir nusprendžia: mano vaikui bus baisu. Nepasidomi, apie ką, pagal kokią literatūrinę medžiagą sukurtas spektaklis ir pan. O štai mokytojos lituanistės veda vaikus klasėmis ir džiaugiasi galimybe pasinaudoti tautosakos populiarinimu šiandienos vaikams. Man baisu, kai perskaitau socialiniuose tinkluose, kad išsilavinusiai mamytei staiga užkliūna Jono Biliūno „Kliudžiau”, nes jos dukra perskaičiusi  apsiverkė! Reikėtų tuo džiaugtis – jūsų vaikas ką tik išgyveno katarsį, skaitydamas literatūros kūrinį, jūsų vaikas yra empatiškas. Tikėtina, kad ji niekada nenuskriaus silpnesnio už save padarėlio, ir tikėtina, kad ir kitąkart į rankas paims gerą knygą! Todėl aš labai tikiuosi, kad spektaklio pavadinimas „Musė” netaps kliūtimi jame apsilankyti. Net ir nemėgstantiems musių.

Apie ką spektaklis „Musė”?

Tai spektaklis apie bendruomenę, kurioje gyvena labai skirtingi, spalvingi ir savaip keisti personažai: Kupranugaris, Aštuonkojų šeima, Hipopotamas, Sraigė, Žaltys, Ežys, Kalaitė, įskaudinta iškabos „Piktas šuo“ ir kiti. Toje bendruomenėje gimsta Musė – smalsi, linksma, kūrybinga asmenybė, kuri bando pažinti ją supantį pasaulį, jo dėsnius, keistumus, džiaugsmus ir neteisybes. Galiausiai Musė suvokia, kad pasaulis – sudėtinga, bet įdomi ir puiki vieta, jei sugebi pastebėti ne tik save, savo norus ir bėdas, bet ir šalia esantį. Ar atsakysime į visus mažam žiūrovui kilusius klausimus? Tikrai ne. Mūsų tikslas tuos klausimus iškelti, mums svarbu, kad po spektaklio vaikai kalbėtųsi su tėvais. Galbūt pastebėtų juos supančiame gyvenime tokias pačias sraiges, ežius ar žalčius, galbūt pagalvotų apie savo santykius su  draugais, kaimynais, apie tai, kad pasaulis pilnas labai skirtingų sutvėrimų (ne tik žmonių) ir mes visi esame vieni už kitus atsakingi. Spektaklį „Musė” rekomenduočiau 4-8 metų amžiaus vaikams ir jų tėveliams. Galbūt (kartais taip atsitinka) parodę keletą spektaklių jaunajai publikai, praplėsime amžiaus grupę į vieną ar kitą pusę.

 LRDT informacija

Nuotrauka iš asmeninio režisierės archyvo, eskizas spektaklio dailininkės Giedrės Brazytės