Lietuvos
Rusų dramos teatras

73 sezonas

„Rusiško romano“ recenzija: Levas Tolstojus iškilo visu ūgiu, nors net nepasirodė scenoje

Valdas Vasiliauskas, „Lietuvos rytas“ 2018-09-18

Praėjusį šeštadienį ir sekmadienį jaukus Lietuvos rusų dramos teatras sostinės J.Basanavičiaus gatvėje buvo apgultas žiūrovų, karštligiškai mėginančių nutverti bilietą. Lyg į vykstančias įžymybių gastroles.

Rusų dramos teatre iš tikrųjų gastroliavo režisierius Oskaras Koršunovas su savo žvaigždėmis Nele Savičenko, Inga Jankauskaite ir Vytautu Anužiu, kurie, sėkmingai įsilieję į teatro aktorių ansamblį (rusiškai kalbėjo be akcento), spindėjo Mariaus Ivaškevičiaus „Rusiško romano“ premjeroje.

Ne mažiau įžymus ir pats M.Ivaškevičiaus „Rusiškas romanas“. Pjesei dar iki premjeros Lietuvoje tarptautinę šlovę pelnė režisieriaus Mindaugo Karbauskio pastatymas Maskvos V.Majakovskio akademiniame dramos teatre. Levas Tolstojus, kurio biografija ir kūryba („Ana Karenina“) sudaro „Rusiško romano“ siužeto linijas, tvirtino, jog jo ir visų žmonių gyvenimą galima suskirstyti į tris fazes.

Pirmąją žmogus gyvena vien savo aistroms – „valgis, gėrimas, medžioklė, moterys, puikybė, išdidumas – ir gyvenimas sklidinas“. Po to prasideda antroji fazė – domėjimasis kitų žmonių ir visos žmonijos gerove, ypač sustiprėjantis, kai „praeina meilė ir suvokiamas asmeninio gyvenimo bergždumas“.

Ir paskutinė fazė, kai „išsivaduoja iš apvalkalų naujas gyvenimo pamatas – tarnavimas Dievui, jo valios vykdymas“. Anot L.Tolstojaus skelbiamo mokymo pasauliui, „Dievo karalystė jumyse“.

Gyvenimas genijaus šešėlyje

Visą kūrybos kelią agresyviai niekinęs teatrą kaip tuščią pramogą, įkandin Voltaire’o bandęs nuvainikuoti Williamą Shakespeare’ą, epinės prozos genijus L.Tolstojus, įkopęs į paskutinę, trečiąją, gyvenimo fazę, pradėjo rašyti teatrui (dramos veikalai „Tamsos karalystė“, „Švietimo vaisiai“, „Gyvasis lavonas“).

Ironiška, kad šio teatro nekentėjo „Ana Karenina“ – vienas dažniausiai pasaulyje inscenizuojamų (ir ekranizuojamų) romanų, taip pat jau dešimtmetį vaidinamas ir Vilniaus Rusų dramos teatre. Galiausiai ir pats jo autorius tapo „Tolstojaus teatro“ personažu.

Nežinau, ar M.Ivaškevičius skaitė šiandien užmiršto, kadaise populiaraus moldavų dramaturgo Iono Druce dramą „Sugrįžimas į savo kelius“, kuri taip pat buvo paremta L.Tolstojaus bei jo žmonos Sofijos dienoraščiais. „Sugrįžimas į savo kelius“ praėjusio amžiaus aštuntąjį dešimtmetį buvo sėkmingai vaidinamas Maskvos Mažajame teatre. Tai buvo vidutiniškas režisieriaus Boriso Ravenskicho pastatymas. Tačiau spektaklį išgarsino legendinis Igoris Iljinskis, net išoriškai lyg iš akies trauktas barzdotas grafas-valstietis. Bet svarbiausia – perteikęs šio Rusijos pranašo, savo epochos minčių valdovo asmenybės mastą ir tragišką vienatvę. Net namiškiai jo nesuprato ir, manydami, kad jis išsikraustė iš proto, iškvietė jam iš Vokietijos garsų psichiatrą.

„Rusiškas romanas“ taip pat skirtas tragiškai paskutinei L.Tolstojaus gyvenimo fazei, kai jį ištiko dvasinė, religinė ir meninė krizė, privertusi išsižadėti visko, kas buvo praeityje, atsitverti nuo šeimos ir pasaulio. M.Ivaškevičius pakartojo genialų Balio Sruogos „Milžino paunksmės“ sprendimą (nė vienas teatras net Lietuvos 100-mečio proga neprisiminė šios geriausios lietuviškos dramos).

„Rusiškame romane“ pagrindinio herojaus taip pat nesulaukiame – gyvenimas vyksta genijaus šešėlyje.

Pagal išorinius žanro požymius M.Ivaškevičius tarsi parašė melodramą, kildinamą iš miesčioniškos šeiminės dramos: meilė, išdavystė, teigiamų ir neigiamų herojų kontrastas, veiksmas plėtojasi uždaroje šeimos aplinkoje. Bet tai apgaulinga meistriška maskuotė, po kuria slypi galingas intelektualinis krūvis.

Ir čia jau režisieriaus O.Koršunovo valdos ir stichija.

Dramoje – komedijos intarpai

Federico Fellini filme „Ir laivas plaukia“ tragikomišką pasaulio, nežinia kur pasukusio (į pražūtį), vaizdą įkūnijo laivo metafora. O.Koršunovas drauge su dailininke Irina Komissarova veiksmą perkėlė į geležinkelio stotį ir traukinį, kuriuo skrieja „Rusiško romano“ keleiviai.

O.Koršunovas taip pat sukūrė tragikomišką ir daugiastilistinį sceninį pasaulį: dramatiškas išpažintis lydi minios („liaudies balso“) ironiški komentarai, tragedijos scenas keičia komedijos ar farso intarpai. Tarkime, Gydytojo (aktorius Dmitrijus Denisiukas) benefisas, tiesa, ganėtinai ištęstas. Arba to paties aktoriaus Šventikas, vestuvių apeigas komiškai smilkantis lygintuvu (dėl tradicinių religijos institucijų kritikos ir savo skelbiamo neva neiškraipyto Kristaus mokymo L.Tolstojus buvo atskirtas nuo cerkvės).

Geležinkelis pakeitė Rusiją

Nutiestas geležinkelis iš esmės pakeitė XIX a. Rusijos veidą. Sceną kertantys ir į viršų kylantys bėgiai, stoties suolai, videoprojekcijų montažas su L.Tolstojaus šeimos nuotraukomis ir lekiančiais ešelonais gelminiais ryšiais susiję su „Ana Karenina“ ir autoriaus paskutinėmis gyvenimo dienomis bei valandomis: pabėgęs iš namų peršalo traukinyje, mirė geležinkelininko namelyje.

Šis aktyvus fonas su įspūdinga aktorių masuote Jasnaja Polianoje įkalintos šeimos tragišką kroniką pakylėjo iki visuotinės globalios dramos. Jos vienas veikėjų – ir Stalinas, vežęs tolstojininkus gyvuliniais vagonais į Sibirą: nežabotu bolševikų teroru baigėsi tolstojiška „nesipriešinimo blogiui prievarta“ teorija. Tai pasaulio likimo traukinys.

Į šį traukinį pavėlavusi N.Savičenko Sofija – centrinė spektaklio figūra. Tačiau nepasiduodanti, nepripažįstanti pralaimėjimo net po išdavystės.

„Anos Kareninos“ Kiti (aktorė Juliana Volodko) ir Levino (aktorius Viačeslavas Lukjanovas) – jaunojo L.Tolstojaus ir jo aštuoniolikmetės žmonos antrininkų – skaisčią meilę „Rusiškame romane“ sugriovė į žmonos rankas atiduotas sutuoktinio dienoraštis, kuriame jis atvirai išpažįsta savo „nedorą purviną praeitį“ („buvau lytiniu atžvilgiu labai ištvirkęs“).

Atstumta genijaus tirono vyro, kuris ją ir visus artimuosius privertė jaustis be kaltės kaltus, graužiama pavydo dėl sutuoktinio svetimavimo, likusi viena prieš pasaulį, kai net dukra Saša (aktorė Julija Krutko) perėjo į priešų stovyklą, N.Savičenko Sofija iš paskutinių jėgų gina savo vyrą, savo žmonos ir šeimos teises, trumpiau tariant, senąjį, nueinantį nuo arenos pasaulį ir tradicines vertybes.

Tai dar vienas didelis Lietuvos scenos primadonos vaidmuo – neklydo tie, kurie N.Savičenko jau jaunystėje lygindavo su Rūta Staliliūnaite.

Laukė lemiamas egzaminas

„Rusiškame romane“ išvydome visą puokštę sezono vaidmenų, nors dramaturgo valia jie monologiniai – patys sunkiausi aktoriams. Be to, jų laukė lemiamas egzaminas – ilgiausi finaliniai monologai. O.Koršunovo artistai juos pavertė tikrais „concerto grosso“ – skirtingo stiliaus, pagal savo personažo prigimtį.

I.Jankauskaitės Anos Kareninos vaidmuo iš pradžių grynai montažinis, sužmėžuojantis kaip žinoma literatūrinė emblema. Tačiau aktorės Ana Karenina be įsibėgėjimo savo gyvenimo kulminaciją pasiekė finaliniu monologu, kuris kaip aistra ar net pamišimas, nepaisydamas logikos ir nuoseklumo, pasakė viską iš karto. Ir begalinę meilę, ir protestą prieš melą bei veimainystę, ir neatšaukiamą apsisprendimą „išlipti iš traukinio“ (ši siužetinė linija spektaklyje baigiama ritualine kolektyvine moterų savižudybe ant bėgių).

Ir visai kitokio stiliaus V.Anužio monologai, perėję į ironiškąjį brechtiškąjį zongą. Į kompozitoriaus Antano Jasenkos spektaklio muziką netikėtai įsiterpė „The Beatles“ „Imagine“ ir V.Anužio kabaretas nušvito visomis vaivorykštės spalvomis su visais postmodernaus pasaulio, kuriame nebelikę nieko šventa, atributais – įskaitant ir iki pornografijos pažemintą nukryžiuotąjį, kuris jau virto banalybe. V.Anužis virtuoziškai derino skirtingus stilius. Mat ir vaidino kelis nepanašius personažus: groteskišką zombį – stoties ir „traukinio“ viršininką bei konduktorių; Čertkovą – Sofijos varžovą ir priešą, užgrobusį jos namus; patį L.Tolstojų, tapusį visų tolstojininkų – ir šiuolaikinių fariziejų, ir Rašto aiškintojų – vyriausiuoju kunigu, gyvąja dogma.

Ir neabejotina spektaklio žvaigždė – aktorius Valentinas Novopolskis, suvaidinęs didžiojo rašytojo sūnų, besiblaškantį tarp Sofijos motiniškos meilės bei užuojautos ir tėvo despotijos bei paniekos. Nevykėlis skulptorius apkeliavo visą pasaulį, tačiau visur jį aplenkė tėvas, nors nekėlęs kojos iš Jasnaja Polianos. Nuostabus visą spektaklį užbaigiantis V.Novopolskio herojaus tylus finalinis monologas – apmąstymas apie savo menkumą, tėvo didybę, jo palikimą ir poveikį pasauliui. L.Tolstojus „Rusiškame romane“ iškilo visu savo ūgiu, nors nepasirodė scenoje.

Pjesėje – paskutiniai L.Tolstojaus gyvenimo mėnesiai

Dramaturgo M.Ivaškevičiaus rusų kalba sukurta pjesė „Rusiškas romanas“ – svarbus įvykis Rytų ir Vakarų kultūrų sankirtoje. 2017 m. ši pjesė pelnė svarbiausią Rusijos teatro apdovanojimą – Auksinę kaukę kaip geriausias tų metų Rusijoje suvaidintas dramaturgijos kūrinys (Maskvos V.Majakovskio teatras, rež. M.Karbauskis). Lietuvoje ji pastatyta pirmą kartą.

Pjesė pasakoja apie rusų ir pasaulio literatūros klasiko L.Tolstojaus (1828–1910) gausios šeimos peripetijas ir rašytojo paskutinius gyvenimo mėnesius. Dramos centre – klasiko žmona Sofja Andrejevna, jos dramatiškas likimas tapus pasaulinio masto genijaus žmona.

M.Ivaškevičius ir O.Koršunovas L.Tolstojaus žmonos personaže įžvelgė ir perteikė rašytojo kūrinių moteriškų personažų (pirmiausia – Anos Kareninos) bruožus.

 

Originalus šaltinis https://www.lrytas.lt/kultura/scena/2018/09/18/news/spektaklyje-rusiskas-romanas-rasytojas-l-tolstojus-iskilo-visu-ugiu-nors-taip-ir-nepasirode-scenoje-7597268/