Lietuvos
Rusų dramos teatras

75 sezonas

Režisierius V. Gurfinkelis: V. Šukšino kūryboje įžvelgti šekspyriškas aistras

Lietuvos rusų dramos teatre (LRDT) spektaklį „Valia“ pagal Vasilijaus Šukšino apsakymus stato režisierius Vladimiras Gurfinkelis. „Šukšinas – pasaulyje nepakankamai įvertintas autorius, o jo apsakymai, kaip ir Čechovo, atskleidžia tam tikros epochos žmonių jausmų pasaulį. Tik Šukšino aistrų lygis – šekspyriškas“, – teigia „Valios“ režisierius, statantis epinį spektaklį, kuriame talentingi LRDT aktoriai įkūnija žmonių tipažus, siejamus aistros ir nerimo dėl ateities.

Spektaklio dailininkė – Irena Jarutis, choreografė – Irina Tkačenko, kompozitorius – Vitalij Istomin. Spektaklio „Valia“ premjera LRDT Didžiojoje scenoje numatoma rugsėjo 19 ir 20 dienomis.

Siūlome interviu su režisieriumi V. Gurfinkeliu, kuriame kalbama ir apie laisvės pajautimą – brangiausią pasaulyje dalyką, dėl kurio verta gyventi.

Vladimirai Lvovičiau, norėtųsi gauti atsakymą į svarbiausią klausimą – ką jums reiškia režisūros menas?

Meno siekiamybė – aplenkti laiką, o svarbiausias poreikis atsakant į klausimą, koks tu ir kas tu, – nieko neteigti remiantis vakardienos patirtimi, bet ieškoti galimybės atsakyti į aktualius šiandienos klausimus. Šiuolaikine kalba ir rytdienos estetika. Jeigu režisierius nesiekia suprasti ir estetiškai aplenkti laiką, tada jis užsiima pačiu baisiausiu – primeta vakarykštę pasaulėžiūrą.

2020 07 08 23 foto D.Matvejev tinklalapiui

Jūs ne pirmą sykį statote spektaklį pagal Vasilijų Šukšiną. Kuo jis Jums įdomus?

Šukšinas – vienas tikroviškiausių autorių pasaulyje. Kadaise jaučiau poreikį pastatyti jo apsakymus atskirais kūriniais, o dabar iškilo poreikis atrasti savyje kitokį Šukšiną, ne žanrinį. Daug yra autorių, kurių turinys atsiskleidžia laiko tėkmėje, todėl taip reikalinga nulukštenti nuo Šukšino sovietinio autoriaus požymius, nuplėšti nuo jo veikėjų krimpliną ir nailoną, išmesti etninius ir dekoratyvinius jo kūrybos elementus, po kuriais jis slėpdavo savo maištingą, kraujuojančią sielą. Ir šis poreikis perkelti Šukšiną iš buities aprašinėtojų ir papročių žinovų būrio į šių dienų pasaulį apmąstančio filosofo rangą atvedė prie pastatymo Lietuvos rusų dramos teatre.

Ką nauja, amžina arba užmiršta galima rasti Šukšino apsakymuose, kuriuose veikia miesto ir kaimo žmonės?

Nereikia ieškoti nieko nauja, nes naujovių paieškos jau kitą dieną pasens. Vienintelė išeitis mene – tai ieškoti to, kas amžina, ir rasti galimybę vakardienos ir šiandienos autorius perkelti į amžinųjų rangą. Šukšinas ilgainiui praranda tautinius bruožus ir tampa viršnacionaliniu autoriumi. Kažkada pasaulis suvokė, kad Šekspyras yra daugiau negu anglų rašytojas – jis pasaulio rašytojas. Man atrodo, kad šiandien taip suvokiamas ir Šukšinas.

Spektaklis statomas remiantis penkiais Šukšino apsakymais. Kas juos vienija, kokios temos, siužetinės linijos sudaro inscenizacijos branduolį?

Tai jokiu būdu ne inscenizacija. Mes dirbame su savarankiška pjese, kurią parašė Ilja Gubinas – puikus jaunas dramaturgas, nesikuklinantis būti „dramdariu“. Tariant V. Mejerholdo žodžiais, jis ima „storą romano kiaulę ir paverčia ją pjesės skaliku“. Ilja Gubinas, mano akimis, pasisotinęs Šukšino personažais, sukūrė gana savarankišką meninį kūrinį – pjesę „Valia“.

Pjesės paantraštę galima išversti taip: „Paprastas vieno veiksmo gyvenimas“. Gal žiūrovai gali tikėtis pamatyti spektaklį vienu atsikvėpimu, be pertraukos, kaip dinamišką kino filmą?

Nežinau, kaip žiūrovai priims, galiu tik viltis, nuspėti, kad galėsim suprasti žiūrovą ir sukurti tam tikrą manipuliaciją jo jausmais. Spektaklis gali trukti valandą arba savaitę, tai nesvarbu. Man atrodo. kad tiek, kiek galinga yra tema, tiek nedaugžodžiauti turėtų režisierius. Man atrodo, kad neįmanoma pagal trukmę įvertinti spektaklį, bet mūsų kuriamas formatas truks pusantros valandos.

Aš imčiausi ir tokio kūrinio, kuris truktų 14 valandų, pavyzdžiui, jei tai būtų skyrius iš žydų šventraščio – Toros, su džiaugsmu sukurčiau milžinišką spektaklį. Tai yra absoliutaus įsigilinimo forma, kai menininkas reikalauja iš žiūrovo didvyriškumo ir šis sutinka. Tačiau mūsų laikmečio psichologija yra ritmiškai suformuota trumpųjų žinučių telefonuose ir socialiniuose tinkluose, greitojo maisto, todėl leisti sau romaną arba keturių patiekalų pietus, arba trijų valandų daugiaformatį spektaklį įgalus tik toks teatras, prie kurio periodiškai budi raitoji policija, kad sulaikytų bėgantį žiūrovą. Nedaug tokių teatrų.

2020 07 08 17 foto D.Matvejev tinklalapiui

Spektaklis vadinasi „Valia“. Šis žodis rusų (ir lietuvių) kalba reiškia ne tik laisvę?

Ne veltui pavadinime yra žodis „valia“(„воля“). Laisvė žmogui – tai jo išorinė aplinkybė, o valia – tai vidinis žmogaus įsipareigojimas: būti laisvam kalėjime. Dažniausiai žmogus nėra laisvas, nes gyvena savo vidiniame įsivaizdavime. Bet yra laisvės pajautimas – brangiausias pasaulyje dalykas. Esu sutikęs žmonių, kurie, be kirvio ar ginklo, nieko daugiau neturi, ir matai, kad jis laisvas kaip Judėjos karalius. Nes jis – asmenybė, jis dalyvauja šiame pasaulyje, yra su šiais žmonėmis, jis tiksliai žino, kiek pats yra vertas, juo visada galima pasiremti, jis niekada neparduos, neišduos, jis tvirtas kaip medis, kaip ąžuolas, jame suderinta pasaulio sistema. Šukšinas apdainuoja žmones, kurie aistringai siekia kategoriškai, absoliučiai suprasti tam tikrus dalykus, ant kurių laikosi pasaulis. Tai toks šiurkštus, rūstus pasaulis, kuriame žmonės ieško atsakymų į amžinus klausimus.

Šukšino kūryboje nėra vidutinio statistinio žmogaus: yra žmogus arba ne-žmogus. Žmogus – tai visada asmeninė atsakomybė už kiekvieną poelgį, kiekvieną žodį. Žmogus Šukšinui – tai visada atskira asmenybė. Jo kūryboje nėra minios, jis negali aprašyti minios, liaudies, o aprašo konkretų žmogų, ir tai stipru.

Mano spektaklyje du iš kalėjimo pabėgę personažai įgyja laisvę – tai, dėl ko gyvena, taip pat keliamas klausimas, kokios yra moterų laisvės... Autorius tyrinėja daugybę klausimų, ir mes norėtume juos ištyrinėti šiuolaikiškiau.

Pirmą kartą dirbate su mūsų aktoriais. Kokiais principais vadovaujatės skirstydamas vaidmenis ir dirbdamas su aktoriais?

Mano supratimu, nėra blogų aktorių, nėra ir gerų, nėra nei išlavintų, nei Dievo pateptų. Yra artistas, kuris reikalingas šiam spektakliui ir šiam vaidmeniui, arba yra artistas iš Dievo malonės, bet jis tau visai neįdomus. Ne artistui ieškoma medžiaga, o medžiaga renkasi artistą. Labai sunkiai ieškojau aktorių sudėties šiam spektakliui, o vienas vaidmuo mane tiesiog iškankino, kol radau maksimaliai gebantį aktorių. Režisieriui būtina akimirksniu nuspėti, kokiomis sielos briaunelėmis aktorius sutampa su personažu. Tai labai sudėtinga, reikia nuolat studijuoti praktinę psichologiją, kad apskaičiuotum žmogaus ir personažo panašumą.

Teatras – apgaulės menas: žiūrovas ateina, kad jį apgautų, ir mes jį apgaudinėjame. O Šukšinas – kitas lygmuo, tai autorius, kuris siūlo mums pakilti iki paprastumo ir tiesos. Turime atsisakyti erdvės ir jausmų dekoravimo. Aktoriui tai sudėtinga – jis nedekoruotas, jis visame kame turi būti realistiškas, viskas jame vienareikšmiška, ir tai nuostabu.

2020 07 08 16 foto D.Matvejev tinklalapiui

O spektaklio scenografija, muzika?

Šiame spektaklyje mums reikia šalčio, o manęs visiškai netenkina teatrinis sniegas. Kaip padaryti taip, kad visas Šukšino pasaulis būtų arba mūsų fantazijos, arba tikroviško pasaulio viduje, ir ko reikia būtent Šukšinui? Tai labai sunku, nes triukšmas svarbiau už muziką – svarbesnė yra tikra faktūra. Vis mąstau, ko reikėtų pačiam Šukšinui, o nuo ko jis raukytųsi.

Už teatro durų gimsta spektaklis. Ką pasakytų ateisiantiems žiūrovams V. Šukšino sceninio pasaulio kūrėjas?

Gal pasakysiu keistai, bet labai prašau: jei mylite Šukšiną savo nuosava meile, neikite pas mus – mes jus nuliūdinsim. Mes norime pasiūlyti jums kitokį žvilgsnį į šį autorių. Jei esate įsitikinę savo Šukšino suvokimo tikrumu ir visai nepageidaujate dialogo su jo personažais ir kalbėtis apie autorių, tikrai nesivarginkite, nes būsite nuliūdinti.

Šukšiną galima suprasti, nes jis gyveno sovietiniais laikais, ir nors buvo anuomet tituluočiausias meno kūrėjas, jis baisiai gėrė, nes matė tikrovę, perprato melą, kuriame gyveno. Jis buvo priverstas tylėti, kad galėtų kurti, ir periodiškai neištverdavo, palūždavo. Ne kartą esu važiavęs į jo tėviškę Altajuje. Supratau, kad ten gyvena kiek kitokie žmonės. Štai važiuoju keliu, o pakelėje žmogus parduoda grybus ir jo tokios gilios akys, jis taip dūsauja. Ir supranti, kad jis tyli apie kažką, ne šiaip sau, jis turi apie ką tylėti...

Šukšinas – nuostabus rašytojas, magiškas – žvelgdamas į jo išorinį paprastumą, supranti, kaip tai apgaulinga.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Laura Pačtauskaitė

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

Apie režisierių

V. Gurfinkelis gimė Ukrainoje, 1984 m. baigė Kijevo valstybinį kultūros institutą, 1990 m. Sankt Peterburgo teatro, muzikos ir kino institute gavo teatro režisieriaus diplomą, apsigynė mokslo daktaro laipsnį. Statė spektaklius Kijeve, Sevastopolyje, Baku, Norilske, Krasnojarske, Novosibirske, Sankt Peterburge. Vadovavo ir dirbo vyriausiuoju režisieriumi Sverdlovsko, Permės teatruose, 2012–2013 m. buvo Permės multižanrinio festivalio „Baltosios naktys Permėje“ o 2014–2017 m. festivalio–forumo „Režisūros erdvė“ meno vadovu. V. Gurfinkelis aktyviai dirba kaip teatro meno pedagogas, veda teatro laboratorijas užsienyje: Italijoje, Mongolijoje, Vietname, Bulgarijoje, Prancūzijoje, JAV.

Apie autorių

Vasilijus Šukšinas (1929–1974) rusų rašytojas, aktorius, kino režisierius, visuomenės veikėjas, kurdamas literatūros kūrinius ir filmus siekė parodyti pasaulį visais aspektais, visa įvairove, su visomis žmogaus gyvenimui būdingomis smulkmenomis. Autoriaus kūryboje atsiskleidžia aštrios socialinės irpsichologinės situacijos, kurias diktavo laikmetis. V. Šukšinas negailestingai kritikavo sovietinio gyvenimo realijas, jo prozai būdinga sodri liaudiška kalba, ryškūs veikėjų charakteriai, konfliktiškumas, tautosakos elementai.