Lietuvos
Rusų dramos teatras

74 sezonas

Režisieriui Jonui Vaitkui – 75

Sveikiname režisierių Joną Vaitkų 75 metų jubiliejaus proga ir siūlome lrytas.lt publikuoto Daivos Šabasevičienės parengto straipsnio ištraukas.

Vaitkus 20 foto D.Matvejevas

 

Režisierius Jonas Vaitkus, per daugelį metų sukūręs savo teatro sistemą, išleidęs daugybę mokinių, pastatęs virš šimto spektaklių, filmų, šiandien švenčia 75 metų jubiliejų.

Dar 1990 metais lenkų dramaturgas Tomaszas Łubeńskis, stebėdamasis Vaitkaus spektaklių režisūriniu virtuoziškumu ir muzikalumu, Vaitkų sulygino su Robertu Wilsonu: „Judesys antrame, trečiame plane, atliepiantis pagrindiniams spektaklio ritmams, kuria atvirą, sąlyginio turinio efektą, kuris tuo pat metu yra pašėlusiai teatrališkas“. (Tomasz Łubieński. Głos z Litwy // Teatr, 1990, Nr. 9.) Panašių minčių galima surinkti galybę.

Ir šiandien menininkai, atvažiavę iš įvairių šalių, visada ištaria ir Vaitkaus pavardę. Jis laikomas vienu iš brandžiausių lietuvių režisūros kūrėjų, išugdęs daug aktorių ir režisierių, kurie šiandien sudaro mūsų teatro elitą. Taip pat Vaitkus reikšmingas kitų Lietuvos trupių aktoriams, kadangi po kiekvienos premjeros žiūrovams lieka ne tik naujai sukurti vaidmenys, bet ir aktorių slinktys link naujos kokybės.

Jubiliejaus išvakarėse apie režisierių kalbamės su jo kolegomis. [...]

[...] Aktorius Vytautas Anužis:

– Jonas Vaitkus – didis režisierius, didis Lietuvos menininkas. Jų mes neturime daug. Man tai – režisierius, kuris eina po Juozo Miltinio. Platus žmogiškasis diapazonas. Jis ir valdomas didžių idėjų, tarnauja joms, ir pats jas iškelia, siūlo kūrėjams, visuomenei. Temos – ir filosofinės, ir socialinės. Švytuoklė svyruoja nuo amžinų būties klausimų iki šiandienos aktualijų.

Ir tikėjimas, kad menininko darbas idėjomis gali paveikti žmogaus sąmonę, priversti jį keistis, atsinaujinti. Kita vertus, Vaitkus yra labai didelis konservatorius ir tradicionalistas, konvencinio teatro atstovas. Bet talpina savyje stiprų inovatyvų pradą, nėra užsidaręs savo kiaute ar kažkokiame praėjusiame laike. Vaitkaus konservatyvumas ir tradicija yra absoliučiai gyvi procesai, labai naudingi ir penintys Lietuvos teatrą ir Lietuvos kultūrą, apskritai Lietuvos gyvenimą.

Vaitkus kategoriškas savo tikėjimuose, nors, priėjęs kryžkelę ar akligatvį, lengvai gali pasukti, ieškodamas kito kelio, bet neišsižadėdamas to tikėjimo, kuriame jis tuo metu yra. Derindamas savy priešingybes, turėdamas gilias žinias ir neįkainojamą patirtį, jis duoda ypatingą rezultatą ir teatre, ir Lietuvos gyvenime. Būdamas absoliutus profesionalas, savo amatą, profesiją pats kvestionuoja ir prižiūri, kad tas amatas „nepaimtų“ viršenybės prieš kūrybinį ieškojimą ir naujo atvėrimą.

Vaitkaus sprendimai kartais būna visiškai radikalūs ir nelaukti. Prisimenu „Karaliaus Lyro“ repeticijas, kuomet jau buvo scenovaizdžio apmatai, ir staiga režisierius visiškai atsisakė scenografijos, atsisakė kostiumų, dėl to, kad tai, kas buvo sugalvota, ir tai, kas lyg ir tiko, netenkino jo vizijos. Vaitkus rado labai paprastą ir tuo pačiu gilų ir savitą sprendimą.

Taip ir dabar, ieškodamas būdų, kaip pristatyti Vladimirą Majakovskį šiuolaikiniam žiūrovui, jis kariauja pats su savimi, ieško ir kol neatranda, neina toliau. Savo kūrybiniuose ieškojimuose Vaitkus yra doras ir sąžiningas, jo siekiai maksimalistiniai.

Būnant šalia, bendraujant su juo, užlieja labai didelė šiluma ir džiaugsmas. Nors Vaitkus nei sentimentalus, nei per daug jausmingas, nei ieškantis artimo kontakto su bendražygiais, bet būti šalia jo – reiškia būti šalia žmogaus, kuris siekia aukštesnio, stiebiasi pažinime.

Tas jo troškulys labai įkvepia ir įtraukia. Jis labai greitai identifikuoja žmones, kurie yra šalia jo. Kai mato, kad aktoriui natūralu gyventi idėjų pasaulyje ir būti ieškojimo kelyje, jis labai greitai jį prisigretina. Kuriant dažnai palieka autonomišku, per daug nesikiša. O į aktorių amatininką jis turi kitokį požiūrį.

Jonas Vaitkus – paskutinis režisierius, teatro vadovas, dirbęs pagrindinį darbą, – tai buvo menininkas, kuris trupėje ugdė aktorius. Jeigu apie Rusų dramos teatrą sakome, kad šis teatras turi labai stiprią trupę, tai iki Vaitkaus ji tikrai buvo kitokia.[...]

[...]  Aktorius Valentinas Novopolskis:

– Man neapsakomai pasisekė, nes Jonas 2008 metais atėjo į mūsų teatrą. Gal tikau jam kažkuo ar buvau pakankamai pasiruošęs, arba jis matė tam tikrą perspektyvą, bet jis pasiūlė man labai daug darbų. Ir tai mane gerai užgrūdino.

Kiekviena jo pasirinkta tema, kiekviena pjesė visada nukreipta į mintį. Kad teatro menas apskritai įgautų kažkokią prasmę, turėtų būti maždaug toks, kokį kuria Jonas Vaitkus. Aišku, gal tai yra vienas iš būdų, bet jis – unikalus.

Man labai patinka Vaitkaus santykis į medžiagas ir temas, kurias jis atrenka ir stato. Jo požiūris, analizė to, kas vyksta žmonių viduj ar tarp žmonių, jo asmeninis neabejingumas visam tam, ypač užaugina aktorių. Jeigu aktorius, aišku, sugeba nuoširdžiai dirbti ir sąžiningai visa tai priimti. Be šito aš apskritai neįsivaizduoju teatro.

Laikotarpis Rusų dramos teatre kartu su Vaitkumi – labai svarbus, ir aš už tai jam esu labai dėkingas. Ir niekada už tai negalėsiu tinkamai atsidėkoti, todėl aš bent stengiuosi sąžiningai vaidinti jo spektakliuose. Bent jau tiek. [...]

Parengė Daiva Šabasevičienė
Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Originalus šaltinis: https://www.lrytas.lt/kultura/meno-pulsas/2019/05/20/news/rezisieriui-jonui-vaitkui-75-mintimis-pasidalijo-artimiausi-kolegos-10420449/