Lietuvos
Rusų dramos teatras

75 sezonas

Projekto „Kvėpuojame drauge” vadovas Vladimiras Gurfinkelis: „Realybė čia yra aukščiau už meną“

„Neįtikėtina laimė, kai gyvenimas keičia kūrybinio darbo technologiją ir kai gali dirbti su aktoriais, kurie yra liudytojai, realių įvykių dalyviai. Tai tas retas atvejis, kai realybė yra aukščiau už meną“, – sako režisierius Vladimiras Gurfinkelis. Jis vadovauja neįprastam spektakliui, kuris baigiamas kurti Lietuvos rusų dramos teatre – „Kvėpuojame drauge / Дыхаем разам / Дышим вместе“. Per asmeninius baltarusių ir Lietuvoje gyvenančių aktorių pasakojimus atskleidžiamas patirtis į dramaturginę visumą sukomponavo rašytojas, dramaturgas Marius Ivaškevičius.

Spektaklį Lietuvos rusų dramos teatras skiria demokratijai Baltarusijoje palaikyti. Projekto mecenatas - SBA grupė, su baltarusių, LRDT ir kviestiniais aktoriais repetuoja baltarusių režisieriai Aleksandras Marčenka ir Aleksandras Januškevičius. Spektaklio, kuriame nuskambės liudininkų parodymai, premjera numatoma gruodžio 21 dieną, pirmadienį, 21.30 valandą, per LRT Plius televizijos kanalą ir LRT portale.

Tarptautinio projekto meno vadovas Vladimiras Gurfinkelis teigia, kad kad svarbiausia šiame kūrybiniame procese – visiškai sąžiningas pasakojimas apie realius įvykius ir žmones Baltarusijoje.

Kaip teatro žiūrovą veikia scenoje skambantys autentiški pasakojimai, liudininkų parodymai?

Pasaulyje egzistuoja patirtis, kai meninis kūrinys ir meninis pasakojimas kuriamas ne iš vaizdinių, kuriuos sugalvoja autoriai, o kompiliuojami iš konkrečių, konkrečiose situacijose atsidūrusių žmonių pasakojimų. Iš tokių pasakojimų yra sudėtingiau sukurti meninius vaizdus, tačiau patekti ir sujaudinti žiūrovus būtent tokia pasakojimo forma – sąžiningiau. Bent jau mūsų laikais. Kai baisūs įvykiai vyksta šitaip arti, svarbiausias reikalavimas, kurio norisi laikytis, – visiškai sąžiningas pasakojimas.

Ar tuomet, kai susiduria visuomenė ir politika, meno kalba girdima geriau?

Gal – ne geriau, bet tikrai – kitaip. Visos mano režisieriaus žinios, asmeninė patirtis ir supratimas apie meną šiam darbui pasirodė nepritaikomi. Labai nustebau, kad nesu pasirengęs tokiai  pasakojimo formai. O pasijusti nepasirengus kam nors mene – didžiulė laimė (šypsosi).

Neįtikėtina laimė yra ir tai, kad gyvenimas keičia kūrybinio darbo technologiją, kai tenka dirbti su aktoriais, kurie yra liudytojai, realių įvykių dalyviai. Neįtikėtina laimė, kai dramaturgiją kuria gyvenimas, visa tai užrašo dramaturgas, o kitą rytą scena iš būsimos pjesės atsiranda tavo rankose. Bet labiausiai neįtikima, kad kuriame spektaklį, galėdami tik nuspėti pabaigą, jos nematydami. Gyvenimas Baltarusijoje, mūsų veikėjų likimai įsiveržė ir diktuoja kelią, kuriuo judame į finalą. Tai yra tas retas atvejis, kai realybė - aukščiau už meną.

Gal kuris nors iš aktorių liudijimų įsiminė labiau?

Istorijų ir pasakojimų, kuriuos išgirdau, negaliu skirstyti: šitas – įdomesnis, šitas – labiau įsimenantis. Negaliu išskirti nė vieno, nes palaipsniui vieno žmogaus pasakojimas susipina į milžinišką freską ir tampa istorija apie tai, kaip mūsų kaimyninė tauta atranda save, savo vardą, vaizdą ir tapatybę pasaulio paveiksle.

Brolį mums duoda mama, o kaimyną – Dievas. Kaimynas – didžiausia likimo dovana, todėl neturėti kaimynų širdies atžvilgiu, negalima. Kiekvienas žmogus nori, kad šalia esantys būtų laimingi, bet juk negali būti laimingas šalia nelaimingų kaimynų ar gretimos šalies.

Koks Jūsų asmeninis santykis su Baltarusija ir įvykiais joje?

Savo šaknimis esu susijęs su Baltarusija – Gomelio apskrityje gimė mano prosenelė ir mano senelė. Tiesa, tai buvo seniai, rodos, už mano gyvenimo ribų ir supratimo apie gyvenimą. Mano giminės dalyvavo atkuriant pokario Minsko architektūrą - dėdė buvo didžiulio gamybinio susivienijimo Minske vyriausiais konstruktorius. Taigi, su Baltarusija susijusi mano asmeninė istorija, ne meninė. Anksčiau Baltarusijoje matydavau gražius žmones, kurie vaikščiojo prislėgti. Galėjai tai pastebėti, jų  figūros bylojo. O šią vasarą internete pamačiau žmones, kurių elgesyje ir laikysenoje atsirado plastiškumo – jie jau neatsiprašinėja, teigia tokie esantys. Ir tai nuostabu! Man atrodo, kad Baltarusijoje daugybė neįtikėtinai gražių žmonių, žvelgiančių nelaimingomis akimis. Norėtųsi, kad tos akys nušvistų laime.

2020 12 02 3 foto D3.Matvejev webui

Esate gyvenęs ir sovietmečiu, kai laisvė buvo suvaržyta. Ar savo darbais kada nors negalėjote pasakyti to, ką norėjote?

Laimei, sovietiniais laikais neturėjau tokių atvejų – visada sakydavau, ką norėjau. Na, tai periodiškai suteikdavo man įvairių nemalonumų, nes menininkų laisvės poreikis paprastai būna didesnis nei jis realiai egzistuoja tuo metu. Visada stokojame laisvės, valdžia ją riboja. Visada ir bet kurioje šalyje. Menininkui reikia laisvės daugiau, negu leidžia valdininkas. Taip buvo jau senovės Egipte, Moljero laikais, taip yra ir mūsų dienomis…

Pirmą kartą dirbate su Mariumi Ivaškevičiumi, rašančiu pjesę pagal aktorių liudijimus. Kokia yra toji jūsų bendrystė?

Marius Ivaškevičius yra jautrus žmogus, socialiai jaučiantis pasaulį, nuostabus savo ambicingumu. Nesakyčiau, kad tai, ką jis rašo, yra pjesė, nes Marius rašydamas atsispiria nuo medžiagos, kuri jau egzistuoja, – mes mėginame struktūruoti realybę. Susidūrę su konkrečia medžiaga, siekdami būti maksimaliai sąžiningi, mes kiekvienas šiame darbe pritaikome savo sugebėjimus.

Kokią asmeninę žinią siunčiate žmonėms, kurie žiūrės aktorių liudijimus?

Tai, ką valdžia vadina stabilumu, visada yra stagnacija. Norėčiau, kad žmonės suprastų: kai jums siūloma rinktis tarp laisvės ir stabilumo, nesirinkite mirties. Stabilumas – tai mirtis. Rinkitės laisvę.

Apie režisierių

V. Gurfinkelis gimė Ukrainoje, 1984 m. baigė Kijevo valstybinį kultūros institutą, 1990 m. Sankt Peterburgo teatro, muzikos ir kino institute gavo teatro režisieriaus diplomą, apsigynė mokslo daktaro laipsnį. Statė spektaklius Kijeve, Sevastopolyje, Baku, Norilske, Krasnojarske, Novosibirske, Sankt Peterburge. Vadovavo ir dirbo vyriausiuoju režisieriumi Sverdlovsko, Permės teatruose, 2012–2013 m. buvo Permės multižanrinio festivalio „Baltosios naktys Permėje“ o 2014–2017 m. festivalio–forumo „Režisūros erdvė“ meno vadovu. V. Gurfinkelis aktyviai dirba kaip teatro meno pedagogas, veda teatro laboratorijas užsienyje: Italijoje, Mongolijoje, Vietname, Bulgarijoje, Prancūzijoje, JAV.

Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka