Lietuvos
Rusų dramos teatras

75 sezonas

Mirė režisierius Romanas Viktiukas (1936 – 2020)

Mirus režisieriui, Rusijos liaudies artistui Romanui Viktiukui (1936 10 28 – 2020 11 17), Lietuvos rusų dramos teatras (LRDT) reiškia užuojautą velionio giminėms ir artimiesiems, visiems, kam teko dirbti ir bendrauti su šiuo iškiliu scenos menininku.

Romanas Viktiukas – teatro režisierius, sukūręs daugiau nei 200 spektaklių, tarp jų legendinius „Karališka medžioklė“ (1977), „Tarnaitės“ (1988 ir 1991), „Ragatkė“ (1993), „Meistras ir Margarita“ (2003), „Markizo de Sado maskaradas“ (2013), „Laiko pradžioje ir pabaigoje“ (2014). Režisieriaus pastatymų geografija stulbinanti: jam teko dirbti Rusijos, Ukrainos, Latvijos, Lietuvos, Suomijos, JAV, Italijos, Graikijos, Izraelio teatruose. R.Viktiukas dirbo su ryškiausiais teatro aktoriais, kai kuriuos jis atrado, atvėrė tikrai teatrinei šlovei. Jo spektakliuose vaidino Jelena Obrazcova, Ala Demidova, Sergejus Makoveckis, Valentinas Gaftas ir kiti.

Viename iš savo interviu R. Viktiukas sakė:  „Ačiū Dievui, sovietinė valdžia nesusiprato visiškai atimti iš manęs galimybės dirbti. Tuomet jie būtų visai izoliavę mane nuo dvasinio augimo. Ir nors buvo sunku, aš dariau tik tai, kas man atrodė reikalinga, ir likau nepriklausomas. O apdovanojimas – kai ateini, o aktoriai daro viską nuostabiai. Tai pats aukščiausias apdovanojimas.“

Kartu su R. Viktiuku į LRDT prieš 50 metų dirbti atėjęs aktorius Jurijus Ščiuckis sako, kad šis legendinis žmogus, net išėjęs iš mūsų teatro, ateinantiems dešimtmečiams nulėmė ir aktorių pasaulėžiūrą, ir darbą su kitais režisieriais. „Mes jau tada 35-metį Romaną tarpusavyje vadinome genialiu režisieriumi. Nepaisant pagiežingų antraščių tuometiniuose laikraščiuose, įsimylėdavome jo spektaklius, žiūrėdavom juos daug kartų. Jo darbai buvo tokie ryškūs ir temperamentingi, tokie užkrečiami, kad visada norėjosi įsiveržti į šį procesą, iššokti į sceną ir gyventi ten, ne žiūrovų salėje“, - prisimena J. Ščiuckis.

Būdamas unikalaus, išskirtinio talento teatro režisieriumi, Romanas Viktiukas paliko svarų indėlį ir LRDT kūrybinėje istorijoje. Režisierius čia pastatė novatoriškų, emocingų, raiškios formos, šiuolaikinės tematikos spektaklių: J.Slovackio „Marija Stiuart“, M.Roščino „Valentinas ir Valentina“ (abu 1971), A. Čchaidzės „Byla perduodama teismui“ (1972), A. Volodino „Su mylimaisiais nesiskirkite“, A. Vampilovo „Susitikimai ir išsiskyrimai (Praėjusią vasarą Čiulimske)“, R. Nasho „Lietaus pardavėjas“ (visi 1973), R. Ibrahimbekovo „Panašus į liūtą“ (1974), L. Petruševskajos „Muzikos pamokos“, „Meistras ir Margarita“ pagal M. Bulgakovą, (abu 1988). Jaunimo teatre Vilniuje R.Viktiukas pastatė E. Niziurskio „Mes, džiazas ir vaiduokliai“ (1974).

1991 metais spektakliu „M.Baterflai“ atidaromas „Romano Viktiuko teatras“, režisierius tampa jo meno vadovu. Būtent šio teatro menininkų atsisveikinimo laiške su režisieriumi sakoma: „Eidamas 85-uosius mus paliko Meistras – didis, neprilygstamas režisierius, mokytojas, genijus, uola, burtininkas, kuris, rodos, turėjo būti amžinai. Nes jis iš kitų galaktikų, iš tokių pasaulių, iš kurių ateina tie – nešantys mums Šviesą, Meilę, Kūrybą, Esmę. Romanas Viktiukas – režisierius legenda, viena iš svarbiausių asmenybių Rusijos ir pasaulio teatriniame gyvenime. Sunku rasti žodžius, išreiškiančius mūsų – jo aktorių, mokinių, kolegų, žiūrovų, gerbėjų – sielvartą dėl šios netekties. Neįmanoma įvertinti to, ką Režisierius davė kiekvienam iš mūsų. Mes visi jo vaikai. Mums teks iš naujo mokytis dirbti, kvėpuoti, gyventi. Vardan jo, vardan jo teatro, kuris buvo jo pačiu mylimiausiu ir svarbiausiu kūriniu, dėl mūsų pačių. Mums dar ilgai teks pratintis prie žodžio „buvo“...“