Lietuvos
Rusų dramos teatras

74 sezonas

LRDT teatro aktoriai Vilniuje dirbo su garsiu režisieriumi J. Butusovu

Nuo birželio 29 dienos su Lietuvos rusų dramos teatro aktoriais (LRDT) tris dienas Vilniuje dirbo garsus režisierius Jurijus Butusovas. „Auksinės kaukės“, „Auksinio sofito“, K.Stanislavskio premijos, „Žuvėdros“ ir daugelio kitų garbių apdovanojimų laureatas nuo praėjusių metų kuria J. Vachtangovo teatre Maskvoje, yra šio teatro vyriausiasis režisierius.

Darbinei viešnagei mūsų teatre J. Butusovas pasirinko Maksimo Gorkio pjesę „Saulės vaikai“.  „Aktoriai turėjo tikslą įgyti vertingos patirties, apmąstyti šį tekstą, ir man buvo komfortiška čia dirbti. Nuostabus miestas Vilnius, aš jame jau kelis kartu buvęs. Viešėdamas Lietuvoje noriu pagerbti ir Eimunto Nekrošiaus atminimą – nors asmeniškai su juo nebuvome susitikę, man jis yra dieviškas žmogus“, – sako J. Butusovas.

Kūrybiniame procese aktyviai dalyvavusi LRDT aktorė Jevgenija Karpikova detaliai užfiksavo kiekvieną darbo su Meistru akimirką: „Paskutinės darbo dienos, sezonas pasibaigė, spektakliai jau praeityje. Atrodytų, eikime jau iš šio tamsaus, beviltiško teatro į jūrą, lagūną, bet atvyksta didysis Jurijus Butusovas, atidaro sandėlius, išima visus antikvarinius baldus ir dulkėtą Gorkį, uždega smilkalų ir priverčia mus pasimatuoti klasiką. Man šios trys dienos – šokas, dvasingumo sesija, psichoterapija. Nesakyčiau, kad tai buvo malonu ir lengva, kaip, pavyzdžiui, gegužės mėnesį mūsų teatre vykusioje laboratorijoje su jaunais Maskvos režisieriais. Norint dirbti su Butusovu, reikia atrasti specialų kodą. Darbas su juo yra terapija, savęs pažinimas, intuityvūs sprendimai. Šiame teatre vaidina ne žodis, bet atmosfera, o aktorius tampa ne toks svarbus, kaip jo rankose esantis objektas. Čia labai svarbi sava medžiagos vizija, asmeninė interpretacija ir nėra vietos literatūros analizei ir studijoms. Visa tai tik labai trukdytų atsipalaiduoti ir pasitikėti savo vidiniu ... žvėrimi. Ir štai Jurijus Nikolajevičius paminėjo Larso von Trierio „Melancholijos“ pavyzdį, ir tą patį vakarą nutinka nelaimingas atsitikimas, kelyje sužalotas briedis miršta režisieriaus akyse, savotiškas šventojo elnio nužudymas. Ir manau, keista yra tai, kad simbolistai visada yra apsupti viso to – ženklų ir vizijų, reikšmių, SIMBOLIŲ.

Pirmoji diena mums taip pat buvo simbolinė – dėl daugelio priežasčių mes tiesiog nebuvome pasirengę ir negalėjome rasti bendros kalbos su Butusovu. Tai erzino ir baugino. Mes gavome užduotį sukurti savo personažų monologus, naudojant informaciją iš pjesės „Saulės vaikai“. Naktį rašiau monologą ir prisiminiau, kaip mano mokytojai mane to mokė, nes tai mano mėgstama estetika, beveik įgimta, sava. Kodėl aš tai užmiršau? Nes tai neįprasta „rusiškame teatre“? Kadangi kolegos linguoja galvomis, tvirtindami, kaip jiems manęs gaila, neragavusios puikios „klasikinės“ mokyklos? Likusias dvi dienas, mes kažkaip staiga peršokom į pastatymą tiesiog didžiojoje scenoje – su rekvizitu, mizanscenomis, teksto kupiūromis, muzika. Visiškai aiškiai supratau, kad Butusovas tokiu žiauriu ir beveik kriminaliniu būdu bando suprasti, ar „Saulės vaikai“ gali atsitikti čia, su šiais žmonėmis, šioje scenoje. Turime tik dvi dienas. Dvi dienos kaip po dangčiu. Kadangi Gorkis persmelkia beveik kaip rūgštis. Iš esmės ir Butusovas tampa tam tikru hipnotizuojančiu guru. Sekta „Šeima“. Kol kas ne visi įšoka į šitą šeimą ir ne visi yra pasirengę mirti po svilinančiais plaukus scenos sofitais. Bet jei tik mes turėtume dar dvi dienas ... tada: „Vidury beribės jūros – plaukia laivas; jį godžiai supa žalios, įsiutusios bangos; o jo denio priekyje stovi kažkokie stiprūs, galingi žmonės... Tiesiog – stovi žmonės, – visi tokie atvirais, žvaliais veidais – ir išdidžiai šypsodamiesi žiūri į tolį, pasiruošę ramiai žūti kelyje į savo tikslą ... Štai ir visas paveikslas! "

LRDT informacija

Valstybinio akademinio J. Vachtangovo teatro nuotrauka