Lietuvos
Rusų dramos teatras

73 sezonas

Kelias į Tolstojų – begalinis

Jevgenijus Abramenko

,,Vakarinis Sankt Peterburgas" 2019 04 17

Svarbiausiu teatrų festivalio Sankt Peterburge įvykiu tapo spektaklis ,,Rusiškas romanas”

Baigėsi 21-asis tarptautinis rusų teatrų festivalis ,,Susitikimai Rusijoje“, kurį rengia ,,Baltijskij dom“. Nebūtų perdėta sakyti, jog labiausiai laukiamas spektaklis buvo Oskaro Koršunovo ,,Rusiškas romanas“, pastatytas Lietuvos rusų dramos teatre.  Visų pirma, svarbiausio lietuvių dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesė nugriaudėjo Rusijoje, Maskvos Majakovskio teatre, kuris ją   pirmas pastatė. Šis spektaklis, kuriame pagrindinį vaidmenį – Sofją Tolstają, raštytojo žmoną – suvaidino Jevgenija Simonova, įvertintas trijomis ,,Auksinėmis kaukėmis“, įskaitant ir dramaturgo darbą. Antra, režisierius Koršunovas, senas ,,Baltijskij dom“ draugas (šioje scenoje įvairiais metais buvo suvaidinta dauguma jo spektaklių, prisiminkime bent jau grandiozinius ,,Hamletą“, ,,Dugne“ ir ,,Žuvėdrą“), šiandien, po Eimunto Nekrošiaus mirties, ko gero, geriausias lietuvių režisierius. Galiausiai, tai pirma Lietuvos rusų dramos teatro viešnagė Rusijoje po penkerių metų pertraukos. Apskritai, šis spektaklis buvo labiausiai intriguojantis programoje, ne veltui jo pavadinimas šiais metais tapo ,,Susitikimų Rusijoje“ devizu.

,,Rusiškas romanas“ persipina su Olgos Pogodinos-Kuzminos pjese ,,Tolstojaus nėra“, atliekamą ,,Komedianto prieglobstyje“: pavaizduoti Levo Tolstojaus namiškiai be jo paties buvimo, pagrindinė veikėja – nerimstanti Sofja Andrejevna, kuriai Levas Nikolajevičius ne pranašas ir ne Mesijas, o visų pirma vyras ir jos vaikų tėvas. Lietuvis Ivaškevičius peržengė šeimyninės dramos ribas, sukūrė polifoninį epą. Čia epizodai, kuriuose dalyvauja Tolstaja, paimti iš skirtingų laikotarpių: štai Sofja Andrejevna, susiruošusi pulti po traukiniu, ateina pas seną valstietę Aksinją (kažkada  pagimdžiusią nuo grafo), kad dar kartą pabandytų suprasti, kas gi traukė genijų prie neišprususios   beraštės bobos? Arba štai Levas Lvovičius, mokęsis Paryžiuje skulptūros pas Rodeną, lipdo iš natūros motinos galvą – ir išryškėja genijaus sūnaus kompleksai: juk taip pat Levas Tolstojus! bet ne tas... Ir Levas Lvovičius meta motinai siaubingą kaltinimą: jos siekis sulipdyti šeimą buvo menkas ir nesėkmingas. Tokias scenas dramaturgas montuoja pasitelkdamas Tolstojaus literatūrinius personažus: čia Levinas ir Kiti iš ,,Anos Kareninos“, kurių santykiuose atpažįstamas pats grafas ir Sofja Andrejevna, čia Ana su Kareninu ir Vronskiu, ir šiame meilės trikampyje matomas Tolstojų šeimyninės melodramos atspindys.

Pirmasis šio spektaklio įspūdis – koks neatpažįstamas Koršunovas! Atrodytų, jo spektakliai – teatrališkumo apoteozė ir ,,menas mene“. Koršunovas, tiesa, sunkiai atpažįstamas: ,,Rusiškame romane“ nėra buvusio energingumo ir veiksmo įtampos, spektaklis sudėtingas, gausus žmonių, vietomis ištęstas ir padrikas. Spektaklis kelia nemažai klausimų dėl estetikos. Bet svarbiau kitkas: žiūrėdamas ,,Rusišką romaną“  tu prisimeni Koršunovo spektaklį pagal kitą Ivaškevičiaus pjesę ,,Išvarymas“, apie lietuvius, emigravusius į Didžiąją Britaniją su geresnio gyvenimo viltimi. Spektaklis, tapęs reikšmingu Lietuvai. Abiejuose atvejuose Koršunovas pasirodo sau netipiškoje teatro demiurgo hipostazėje, bet kaip režisierius, mąstantis istoriniais pokyčiais ir kalbantis apie tai, kas jaudina visuomenę.

Scenografė Irina Komissarova visus personažus patalpino į tuščią niūrią erdvę, primenančią  kelionę geležinkeliu: scenoje ištiesti bėgiai, tolumoje staiga kylantys link kryžkreižių, suolai su aukštais atlošais, kaip senovinėje stotyje arba sėdimuosiuose traukinio vagonuose. Tolstojų kronikos kadrai, šmėkščiojantys gilumoje   kaip  kokia prisiminimų juosta , dera su bėgiais. Visas gyvenimas – nesibaigiantis kelias su persikėlimais ir sustojimais. Juk spektaklis ir baigiasi dideliu šeimos susitikimu... kažin kur ten  po mirties. Ir vėl be Tolstojaus.

Sofja Andrejevna, kurią vaidina Nelė Savičenko – nepaprasta, ne geniali, žinoma, bet gana atitinkanti vyrą atkaklumu ir dvasios tvirtybe moteris. Ne atsitiktinai režisierius ją asociatyviai sieja su Ana Karenina – Tolstaja turi ir stotą, ir valdingą moteriškumą. Tiktai tai savita anti-Ana: ta kovojo už moters laisvę nuo dogmų, o ši – už šeimos židinį, sutuoktinių ištikimybę, už tradiciškumą, už ,,saitus“. Visa ta moralinė ir erotinė laisvė, kurią gynė Tolstojus, jo žmonai tapo  atgrasi, ir neatsitiktinai ji pasikviečia į namus stačiatikių šventiką , kad jis išvalytų juos nuo piktos dvasios. Šita dvasia – žinoma, Čertkovas, turėjęs Tolstojui itin didelę įtaką.

Didelis Čertkovo monologas, kurį dramaturgas parašė režisieriaus prašymu, spektaklyje atrodo kaip atskiras numeris. Čertkovas bando įteigti Tolstajai, kad jos vyras pats išsižadėjo ,,Karo ir taikos“ bei ,,Anos Kareninos“ autorystės, kad jis daugiau mąstytojas, naujos religijos skleidėjas nei rašytojas,. Šis monologas staiga pasigirsta kaip kultinės ir utopinės Johno Lennono  dainos „Imagine“ pažodinys: įsivaizduok, kad nėra turtingų ir vargšų, kad žmonės nustojo pasaulį dalinti į šalis, kad neapykantos nėra... Ir šita scena pastatyta kaip muzikinis  pasirodymas parodijuojamo Lennono, atidengiančio mums užsklandą į XX amžių.

Masinė scena įsisiūbuoja pagal ,,lenonišką“ Čertkovo dainą, kažkas nusirenginėja, primindamas apie hipius ir kitus ,,natūralaus žmogaus“ idėjos šalininkus. Ir nors visas šitas XX amžiaus ,,tolstojystės“ bakchanalijas Koršunovas išlaiko ironiškame tone, tu rimtai susimąstai: o ar įprasminta Levo Nikolajevičiaus reikšmė? Ne tik Rusijai, bet ir pasauliui. Tai juk persona, tebedirginanti žmonių iš pačių įvairiausių šalių protus ir užtikrinanti susidomėjimą rusų istorija, kultūra ir kalba. Rašytojas, kurio dėka galima būti užtikrintam to paties ,,rusiško romano“ patikimumu.

Nuotrauka Dmitrijaus Matvejevo