Lietuvos
Rusų dramos teatras

75 sezonas

Kartais norisi maištauti. Pokalbis su aktoriumi Valentinu Novopolskiu

Ingrida Ragelskienė, „7 meno dienos" Nr. 25 (1390), 2021-06-25

2. Valentinas Novopolskis spektaklyje Idiotas. L. Vansevicienes nuotr.

V. Novopolskis – Rogožinas spektaklyje „Idiotas", L. Vansevičienės nuotr.


Nors per pokalbį Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) aktorius Valentinas Novopolskis teigė nežinantis, kas yra šiuolaikinis teatras, birželio 19 d. keturiasdešimtmetį minėjusio aktoriaus kūrybinė biografija byloja priešingai. 2004 m. Novopolskis baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, jo kurso vadovė – režisierė Dalia Tamulevičiūtė. Nuo 2005 m. vaidina LRDT, filmuojasi kine. 2013 m. apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“ kaip geriausias metų aktorius už pagrindinį vaidmenį režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklyje „Eglutė pas Ivanovus“. Pelnė du „Sidabrinės gervės“ apdovanojimus: 2014 m. už geriausią metų antraplanį vaidmenį filme „Nesamasis laikas“ (rež. Mykolas Vildžiūnas) ir 2020 m. už pagrindinį vaidmenį filme „Olegas“ (rež. Juris Kursietis). 2021 m. Novopolskis drauge su Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio „Respublika“ (rež. Łukaszas Twarkowskis) aktorių ansambliu buvo įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“ ir tapo Nacionalinių Lietuvos kino apdovanojimų laureatu geriausio aktoriaus nominacijoje už pagrindinį vaidmenį filme „Olegas“.

Kaip per penkiolika metų kito Jūsų santykis su profesija? Kaip apibrėžtumėte aktoriaus misiją šiuolaikiniame pasaulyje?

Pats santykis su profesija per tą laiką nelabai pasikeitė. Kaip Dalia Tamulevičiūtė įdiegė tam tikrą santykį / programą, taip ir stengiuosi jos sąžiningai laikytis. Gal ne visada pavyksta, bet siekiamybė tokia. Santykis nepakito, bet klausimų kyla. Pastaruoju metu daug svarstau apie formuluotę „aktorius tarnauja teatrui“. Galvoju apie tą „tarnybą“. Kodėl būtent šis žodis? Tarnas ir kūrėjas – atrodytų, nesuderinama, žmonės kariuomenėje tarnauja... Prieštaringas dalykas. Tarnaudamas paklūsti įsakymui, jo nesvarstai. Kariuomenėje gali kilti karjeros laiptais, o teatre „tarnyba“ keista. Kol esi jaunas, tarnauti paprasčiau. Kadangi pats žinai nedaug, lengviau patikėti tuo, ką tau sako kiti. Tačiau einant laikui ir įgyjant patirties aklai tikėti darosi vis sunkiau. Ir kartais norisi maištauti. Kai žiūriu į vyresnės kartos aktorius, matau daug neišsipildžiusių svajonių. Žmonės neatrodo laimingi, nėra materialiai gerai apsirūpinę. Ir tai kelia nerimą... Kai tarnauji, tave lengva apgauti, tavimi pasinaudoti. Vykdai paliepimus, ir tiek. Tada viskas priklauso nuo tavo „generolo“. Aktoriai repertuariniame teatre tarytum nėra pakankamai savarankiški. Jie labai priklausomi nuo režisierių, vadovų, kultūros ir kitų ministerijų, tačiau atitarnavę 30–40 metų tampa niekam nebereikalingi. Tik jubiliejaus proga gauna padėkos raštą nuo ministro, kuris jį pasirašo net nepažinodamas šio aktoriaus. Ir neprivalo pažinoti – tiesiog tai kažkokia keista užsilikusi tradicija. Farsas.

Žinoma, yra ir išimčių. Tačiau daugumos aktorių likimas dramatiškas, jeigu ne tragiškas. Todėl norisi išmokti tarnauti protingai. Ir garbingai. Nemąstau tokiomis kategorijomis kaip „misija“. Aktorius balansuoja tarp juokdario ir pranašo. Teatras yra ir tiesiog darbas, ir kažkas man ligi šiol nesuvokiama. Bet gal ne visi aktoriai turi suprasti tai, ką daro. Pavyzdžiui, aš iki šiol nežinau ir negaliu suvokti, kaip mes girdime garsus ar matome vaizdą, tačiau tai netrukdo man žiūrėti ir klausytis. Teatro stebuklas, ko gero, daug sudėtingesnis ir dar sunkiau suvokiamas, bet tai netrukdo aktoriams ir žiūrovams vis susitikti šitame keistame rituale.

Ar reikalingas tikėjimas teatru?

Jei tiki tuo, ką darai, tai labai padeda. Visur ir visada. Tikėjimas leidžia įveikti kliūtis ir abejones, kurių aktoriams netrūksta.

Kaip jaučiatės šiuolaikiniame teatre – kaip žiūrovas ir kaip kūrėjas?

Nežinau, kas yra šiuolaikinis teatras. Turbūt nežinau konteksto, nors dabar galime matyti įvairių šalių spektaklius. Kai daug darbo savame teatre, stinga laiko. Kine gal kiek paprasčiau, o žiūrėti spektaklių įrašus sudėtinga. Kuo pasireiškia šiuolaikiškumas? Aštriomis temomis, naujomis technologijomis? Bent jau pats pastaraisiais metais vaidindamas su ypatingomis naujovėmis nesusidūriau. Viskas tas pat: žmonės pasakoja istorijas, bando kažką suprasti apie save. Ar to nepakanka, kad spektakliai būtų įdomūs?

Gal išsiskyrė Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklis „Respublika“. Jo šiuolaikiškumas pasireiškia tuo, kad atsisakyta scenos, pasakojimo vientisumo. Tačiau ir tai nėra nauja. Taip pat – „Didis blogis“, režisuotas Árpádo Schillingo. Jis kėlė klausimą, kaip dabar bendrauti su žiūrovais. Teatre „naujų formų“ paieškos vyksta visą laiką, tai normalus procesas. Aš atviras naujovėms, nesu vieno teatro šalininkas. Bandyti galima viską: judėjimas, paieškos – teatro gyvybės ir tikrumo šaltinis.

Kaip išgyvenote karantiną, priverstinę teatro pauzę?

Manau, galiu gyventi ir be teatro. Pasigendu laiko sau ir šeimai, todėl per karantiną mielai ilsėjausi. Kita vertus, esu baisus tinginys, todėl tik didelis darbo krūvis palaiko mano, kaip aktoriaus, formą ir gyvastį. Teatrui atiduota daug metų. Visas gyvenimas, buitis vienaip ar kitaip susiję su teatru, repeticijomis, spektakliais. Nelabai ką moku daryti, be teatro. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau grįšime, todėl tiesiog laukiau. Dirbdamas repertuariniame teatre galėjau sau leisti tokią prabangą, priešingai nei laisvai samdomi aktoriai.

Kaip gyvenate tą dieną, kai reikia eiti į sceną?

Repertuariniame teatre būna taip, kad spektaklį vaidiname ir po pusmečio pertraukos. Repetuojame daug. Būna, kad be laisvadienių vaidiname keturis seniai nerodytus skirtingus spektaklius. Nežinau, ar tai gerai, ar blogai. Tiesiog tokia mūsų realybė, mes prie jos prisitaikome. Retai pavyksta prieš spektaklį padaryti visą kokybišką repeticiją. Taigi čia jau tavo profesionalumo klausimas. Nors kartais atrodo, kad tame konvejeryje neįmanoma visada dirbti kokybiškai. Prieš sudėtingą spektaklį stengiuosi bent jau išsimiegoti. Lovoje prieš miegą mintyse pasikartoju spektaklį. Atėjęs į teatrą prisimenu, apie ką noriu vaidinti, – tai svarbu. Puiku, jei turi laiko dar ramiai pasiskaityti tekstą. O šiaip ypatingų pasiruošimo ritualų neturiu. Esu atviras ir imlus tam, kas vyksta tą dieną scenoje: partnerių naujovėms, tos dienos garsams, kvapams...

Kokia Lietuvos rusų dramos teatro ateitis Lietuvoje?

Seniai savęs šito klausiu. Bus, kaip bus. Aš, matyt, ne iš tų, kurie ką nors keičia. Stengiuosi palaikyti tą „ugnį“, kol ateis „jie“. Tikiu, kad mūsų teatras turi teisę egzistuoti ir gali būti įdomus visiems žiūrovams, nepaisant jų gimtosios kalbos.

Mūsų teatras galbūt labiau nei kiti Lietuvos teatrai priverstas balansuoti tarp kūrybos ir politikos. Tai sukuria papildomą nereikalingą įtampą, o galėtų duoti papildomų kūrybinių postūmių bei impulsų. Nejaučiu didelio susidomėjimo ar palaikymo iš Rusijos. Nors teatro kultūra ten fantastiška. Beveik visi ryškiausi Lietuvos teatro žmonės – Tamulevičiūtė, Vaitkus, Tuminas, Nekrošius – ten mokėsi. Ką jau kalbėti apie tai, kiek jie užaugino aktorių, režisierių. Ir mes, atrodytų, turime galimybę toliau bendrauti ir semtis ten įkvėpimo bei patirties, tačiau tai nevyksta. Man atrodo, kad nevyksta dėl valstybių tarnautojų netoliaregiškumo, bailumo ir jų kultūros lygio. Lietuvos vyriausybei mes irgi kaip ir nelabai reikalingi. Nebent prieš rinkimus vienas kitas kandidatas užsuka. Jau kelis kartus esu girdėjęs frazę: „Oi, Valentinai, tu nežinai, kas ten darosi, nėra ten viskas taip paprasta.“ Tikiu, kad nežinau. Bet nemanau, kad neįmanoma nieko padaryti. Tik reikia drąsos ir sugebėjimų, kurių gal pritrūksta ir jiems, ir mums.

Štai ir bandome nieko nesupykdyti ir neįžeisti. Kvaila ir apmaudu. Nenoriu sakyti, kad politikai dėl visko kalti. Kaltas esame kiekvienas, kai neatliekame savo darbo kokybiškai. Kuo didesnis teatras, tuo sunkiau viską sukontroliuoti. Didesnė tikimybė, kad kažkas patingės, kažko nespės padaryti, kažką padarys ne taip. Nekrošiaus spektakliai apkeliavo ir pakerėjo visą pasaulį vos su keliais spektaklius aptarnaujančiais žmonėmis. Aptarnaujančiais – iš didžiosios „A“ raidės. Ne tiesiog „tarnaujančiais“.

Dar viena problema, kurią matau, – LMTA neruošia visų teatro profesijų profesionalų. Tačiau tai jau ne tik Lietuvos rusų dramos teatro problema. Teatrai turi ne tik priimti į darbą žmones, bet ir juos apmokyti, supažindinti su unikalia darbo specifika.

Kad ir kaip būtų, šis teatras – mano namai, juose gyvena mano kolegos, kurso draugai, teatro bendradarbiai, kuriuos pažįstu daug metų. Repertuarinis teatras aktoriams suteikia daug galimybių. Čia, kaip ir valstybėje, sugalvota viskas gerai – prezidentas, seimas, rinkimai, „Sodra“, – tačiau ne visada viskas veikia kaip turėtų. Pasaulis nėra idealus. Išgyvenu dėl mūsų teatro problemų, bet kaip jas spręsti – nežinau. Stengiuosi tiesiog gerai ir sąžiningai atlikti savo darbą.

Man pasisekė – vaidinau ir kitų teatrų spektakliuose, dirbau su įvairiais režisieriais. Taip pat ir kine. Tai leidžia nepaskęsti teatro vidiniuose konfliktuose ir problemose, matyti plačiau.

Papasakokite apie savo naujausius, dabar rengiamus vaidmenis teatre ir kine.

Neseniai suvaidinau debiutiniame Irmos Pužauskaitės pilnametražiame vaidybiniame filme „Devintas žingsnis“. Manau, jis turėtų pasirodyti kitais metais. Yra dar keli mažesni kino bei televizijos filmų projektai Latvijoje. Jeigu viskas bus gerai, filmuosiuosi pas Titą Laucių jo filme „Paradas“ ir pas Jorūnę Greičiūtę jos baigiamajame magistro darbe – trumpametražiame filme „Išvyka“.

Ar tampate išrankus rinkdamasis vaidmenis? Kas lemia apsisprendimą dirbti su konkrečiu režisieriumi, komanda?

Vaidmenis mums dažniausiai paskiria. Mes juk tarnaujame – atsimenate? Nors dabar teatre, kiek žinau, bandys įvesti demokratiškesnę  – „kastingo“, aktorių bandymų, atrankos – sistemą. Tačiau aš per šešiolika metų teatre esu vos kelis kartus matęs, kad aktoriui būtų leista atsisakyti vaidmens. Ir tai buvo kažkas labai neįprasta. Lygiai taip pat vos kelis kartus mačiau, kad aktoriui, kuriam nebuvo paskirtas vaidmuo, būtų leista jį kurti, repetuoti ir galiausiai vaidinti.

O kine esu keletą kartų atsisakęs, nors tai labai sunku. Nes pakviestas į atranką vis dar jaučiuosi lyg laimėjęs loterijoje. Juk tai galimybė ne tik padirbėti su kitais žmonėmis, bet ir užsidirbti. Tačiau kadangi darbo man nestinga, o milžiniškų pinigų mums vis tiek nemoka, kartais atsisakau vieno ar kito darbo, nes tiesiog negali padaryti visko. O kartais nematai, ką galėtum duoti vaidmeniui arba ką iš jo pasiimti.

Kadangi mano pagrindinė darbo vieta vis dar yra Lietuvos rusų dramos teatras, turiu atsižvelgti į teatro repertuarą, į savo užimtumą. Dėl šitos priežasties teko atsisakyti kelių projektų. Bet jeigu tai kas nors įdomesnio – bandau susitarti su teatru. Kol kas pavykdavo rasti kompromisą.

Gal galite išduoti, koks vaidmuo, apie kurį svajojate, dar laukia išsipildymo? Ką norėtumėte gauti dovanų gimtadienio proga?

Svajonių vaidmenų neturiu. Įdomių personažų literatūroje ir gyvenime – begalė. Per daug visko. O gal tiesiog per mažai skaitau. Kadangi esu labiau pratęs gauti vaidmenis negu pasiimti, tiesiog neturiu tokio reflekso – ieškoti ir svajoti. Iš kitos pusės, beveik į viską žiūriu kaip į potencialią medžiagą, kuri gali būti panaudota kuriant teatre arba kine. Iš tokių, kurias kažkada norėjau padaryti, bet nepavyko – Thomo Manno „Mažasis ponas Frydemanas“. Nedidelė novelė. Dar kai studijavau aktorinį, norėjau kaip nors ją inscenizuoti arba nufilmuoti.

Jau daug metų nebegaunu dovanų. Nebešvenčiu gimtadienio. Kažkaip taip išeina... Tai būtų geras futbolo kamuolys. Galimybė išmokti ką nors, ko nemoku. O šiaip planuoju šiais metais paraginti pažįstamus paaukoti šiek tiek pinigų senelių namams.

Ačiū už pokalbį.

5. Valentinas Novopolskis spektaklyje Idiotas. L. Vansevicienes nuotr.

Rogožinas spektaklyje „Idiotas", L. Vansevičienės nuotr.

9. Valentinas Novopolskis spektaklyje Rusiskas romanas. L. Vansevicienes nuotr.

Levas Tolstojus spektaklyje „Rusiškas romanas", L. Vansevičienės nuotr.

14. Valentinas Novopolskis spektaklyje Eglute pas Ivanovus. D. Matvejevo nuotr.

Auklė spektaklyje „Eglutė pas Ivanovus", D. Matvejevo nuotr.

a1 7. Valentinas Novopolskis spektaklyje Tryliktas apastalas arba Debesis kelnese. D. Matvejevo nuotr.

Poetas – paprastas jaunuolis spektaklyje „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse", D.Matvejevo nuotr.

12. Valentinas Novopolskis spektaklyje Triusis Edvardas. G. Skaraitienes nuotr.

Triušis Edvardas spektaklyje „Triušis Edvardas", G. Skaraitienės nuotr.

Originalus šaltinis Kartais norisi maištauti (7md.lt)