Lietuvos
Rusų dramos teatras

74 sezonas

J. Vaitkus apie V. Majakovskį: jis pats pripažino buvęs pervažiuotas laiko

Jonas Arcikauskas Tryliktas apastalas scenov.eskiz1

 

Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) 74-ąjį sezoną 2019 m. rugsėjo 20 d. pradės Jono Vaitkaus režisuojamas spektaklis „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ pagal Vladimiro Majakovskio kūrybą. Spektaklio scenografiją ir kostiumus kuria dailininkas Jonas Arčikauskas, muzikos ir vaizdo projekcijų autorius – ukrainiečių kompozitorius Oleksandras Shymko, choreografiją kuria Pavelas Fokinas. Spektaklyje dviem sudėtimis vaidins beveik visa LRDT aktorių trupė.

Režisierius J. Vaitkus sako, kad poetas V. Majakovskis, dar vadinamas proletariato revoliucijos dainiumi, yra išskirtinis savo drąsia laikysena, vidine laisve, ištikimybe savo idėjoms. „Gal ir stebėtina, bet nemažai mano sutiktų žmonių, taip pat ir lietuvių, mėgsta Majakovskio poeziją, iš mokyklos laikų prisimena jo chrestomatinių eilių, o tragiško likimo ir kūrybos briaunos irgi skatina iš laiko perspektyvos gilintis į žmogaus ir kūrėjo santykį su ideologine sistema“, –  sako LRDT vyriausiasis režisierius J. Vaitkus.

Ryžotės pristatyti Lietuvos rusų dramos teatre prieštaringai vertinamą, lyg ir primirštą ar nebeaktualų revoliucinį poetą V. Majakovskį ir jo laikmetį. Kas paskatino rinktis šį autorių ir situaciją?

Mūsų teatre šis pasirinkimas sutiktas palankiai,  kai kurie jaunesnės kartos aktoriai man netgi dėkojo, kad statomas spektaklis pagal V. Majakovskį, jis yra iki šiol mėgstamas poetas. Išskirtinis ir savo ideologijos, ir asmenybės prasme, ir gyvenimo bei kūrybos kontrastu. O ir jo tragiška baigtis intriguoja, ir tai, kaip jis vertino savo vaidmenį revoliucijoje, kuriai daug atidavė ir visgi buvo išduotas artimiausių bendražygių.

Manau, kad Majakovskio tema yra velnioniškai aktuali su visom savo išvaržom ir netikėtumais, šių laikų politiniais ėjimais, veidmainystėm, partiniais perbėgimais, ideologine kaita, savo partinės linijos pametimu.

Ilgainiui gyvendamas matau, kad žmonės ir po šimto metų nesikeičia. Gal tik dabar pasidarė kaip šiukšliadėžės – priima visas į juos metamas šiukšles, svarbu tik, kad iš to būtų jiems naudos. Ir suprantu, kad tokia žmogaus prigimtis, jeigu jis neįjungia savo vidinio cenzoriaus, vidinio prokuroro, vidinio teisėjo – Sąžinės. Jeigu ją sugebama užminti, paminti ir sudoroti, nepaisant jos balso per kažkokius išbandymus, ligas ar sapnuose. Man taip atrodo.

Visos to meto temos, aktualios ir mums, skamba Majakovskio kūryboje, kaip girdėsim ir spektaklyje, „visa tai rašiau jums, vargšės žiurkės“. Pirmąją jo pjesę „Tragedija. Majakovskis“ ėmiau kaip pagrindą inscenizacijai, bet bus ir poemų fragmentų, eilėraščių, medžiagos iš poeto pasirodymų publikai ir protokolas iš jo paskutinio koncerto Kijeve, skirto kūrybos 20-mečiui.

Bene ryškiausia spektaklio tema ir bus kūrėjo ir visuomenės tarpusavio nesupratimas, net priešprieša?

Čia priešprieša kūrėjo ne su visuomene, o su ta įbauginta, sistemos lengvai valdoma visuomenės dalimi. Visais laikais, kai kūrėjas nebeatitinka vyraujančios ideologijos, ant jo užsiundomi tam tikri žmonės, samdomi, perkami, ir jie vykdo užduotį beatodairiškai, be jokių skrupulų, siekdami sunaikinti, sukompromituoti, sugriauti ar bent jau apkartinti jo gyvenimą.

Bet Majakovskio istorija ypatinga tuo, kad jis save laikė revoliucijos apaštalu, ir savo poemą pavadino „Tryliktas apaštalas“, tik kai jam buvo pagrasinta katorga, sutiko su „draugais redaktoriais“ ir svarstė pavadinti „Smarve kelnėse“, bet pervadino „Debesimi kelnėse“, nors pačioje poemoje nieko nekeitė. Tai provokuojantis pavadinimas, taip palikome ir spektaklio pavadinime.

Man Majakovskis – pati tragiškiausia figūra, neabejotinas talentas, iki galo išlikęs savimi, turėjęs visišką vidinę laisvę baimės ir prisitaikymo atmosferoje. Jei jis ką nors garbino, tai tik savo valia, bet ne pagal kieno nors dūdelę. Taip, jis pašlovino Leniną, nes nuoširdžiai jį idealizavo ir juo tikėjo, bet niekada nepagarbino Stalino, nebuvo partijos narys, o vėlyvose pjesėse „Blakė“ ir „Pirtis“ akivaizdžiai parodė, kaip iškrypsta sistema, ir tai, manau, nulėmė Majakovskio pražūtį.

V. Majakovskis – poeto pavyzdys, kuris nuoširdžiai įtikėjo savo idėja ir tapo valdžios ideologų priešu, kuriems susidoroti su kūrėju – vienas malonumas, net ir buvusių draugų, mylimųjų  rankomis.

Meilės tema irgi bus labai svarbi spektaklyje – čia matysime keturis skirtingus Majakovskius ir net dvylika nuotakų!

Meilės tema yra dvejopa – tai ir totali poeto meilė moteriai, ir jo meilė idėjai, už kurią jis nuo ankstyvos jaunystės kalėjo ir be nuolaidų kovojo.

Spektaklyje Majakovskį įkūnija keturi personažai, kovojantys tarpusavyje. Poetas bedievis, kuris įtikėjo, kad žmogus yra visagalis, kuris net pasikėsina į Mariją, pasityčioja iš Kristaus. Taip pat yra Poetas jaunuolis, Poetas revoliucijos šauklys ir Poetas geležinis, tarsi apibendrinantis visus keturis. Ir visi keturi pabaigoje pakelia ranką prieš save.

Dvylika mylimųjų – apytikriai tiek jų ir buvo poeto gyvenime, kai kurios po jo mirties nusižudė. Tik ne jo legendinė mylimoji Lilija Brik, kaip aiškėja iš dokumentinės medžiagos, buvusi čekistė, kaip ir jos vyras Osipas Brik, draugavęs su Majakovskiu, redagavęs jo kūrinius. Sutuoktiniai Brikai poetą globojo, jis toje šeimoje gyveno, jai tarnavo. Majakovskis buvo įsimylėjęs Liliją, apakęs iš meilės, o ji po jo mirties pasisavino visą poeto kūrybą, kurios, poeto valia, jai priklausė tik dalis. Poeto gyvenime buvo ir kitų moterų, su kuriomis jis norėjo kurti šeimą, normalių šeimyninių santykių. Paskutinė jo mylimoji buvo aktorė, irgi ištekėjusi, jiedu susitikinėjo slapta. Be visų asmeninių peripetijų, galiausiai poetas jautėsi patekęs į politinę-ideologinę aklavietę, iš kurios nebuvo kelio atgal, o išeitis buvo tragiška.

Intensyvios repeticijos jau vyksta Didžiojoje scenoje, čia gimsta futuristinė metamorfozė ir atsisveikinimo koncertas – taip įvardijote žanrą. Kaip sekėsi inscenizacijoje dėlioti Majakovskio kūrybos palikimą – tris savarankiškus kūrinius ir paskirus eilėraščius į logišką nuoseklią visumą?

Inscenizaciją rašyti buvo tikrai nelengva, nes yra labai daug medžiagos, kurios pakaktų dar dviem spektakliams. Bet man norėjosi aprėpti visapusišką ir įvairių metų jo kūrybą, remtis į dramaturginę medžiagą – į pirmąją pjesę „Tragedija. Majakovskis“, kadangi ten yra visų jo temų užuomazgos.

Futuristų ideologija yra pagrįsta italų poeto Filipo Tomazo Marinečio (Filippo Tomaso Marinetti) manifestu, kuriame kviečiama sunaikinti visą ligtolinę kultūrą. Ir tai buvo daroma, prisiminkim kad ir caro Žiemos rūmų meno kūrinių, kitų vertybių niokojimą Spalio perversmo metu.

Kaip ir futuristų kūryba, spektaklio faktūra bus šiurkšti, ypač konfliktų prasme. Tai labiausiai bus matoma atsisveikinimo koncerte, kai Majakovskis pajuto, kad bendrauti ir klausytis jo atėjo ne šiaip publika, o specialiai užsakyti, papirkti žmonės. Jis bandė jiems nuoširdžiai aiškinti savo kūrybos principus ir pažiūras, bet, kaip matosi iš  to renginio protokolo, suprato – jam nebėra kelio nei pirmyn, nei atgal, kaip vėliau pats sakė: „Mane pervažiavo laiku.“ Taigi sovietų ideologai puikiai išmanė savo darbą, nė vieno žingsnio Majakovskis nežengė be jų žinios.

Dirbate su bendražygiu dailininku Jonui Arčikausku, taip pat Lietuvoje lyg ir negirdėtu muzikos ir vaizdo projekcijų kūrėju Oleksandru Shymko. Žiūrovų laukia ir įdomus choreografo Pavelo Fokino darbas. Žiūrovai turbūt gali tikėtis režisūrinio-vizualinio-garsinio netikėtumo, kaip ir Majakovskio smūginio futurizmo?

Oleksandr Shymko yra vienas iš garsiausių ukrainiečių kompozitorių, jis sukūrė muziką ir mano spektakliui „Tautos priešas“ Kijeve. Choreografiją kuria Pavelas Fokinas, dėstęs mano studentams Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dirbęs Klaipėdos muzikiniame teatre. Jo dukra, irgi baleto artistė, pasirodys šiame spektaklyje.

Spektaklyje vaidins beveik visa LRDT aktorių trupė, juos gerai pažįstu, jie kilnūs žmonės. Atsakingai dirba, visiškai atsiduoda teatrui, įsiklauso į mano sumanymus, repeticijose skatinu juos reaguoti taip, kaip patys jaučia. Aktoriai daug sprendimų ir patys pasiūlo, nes gerai pažįsta rusų poeziją, gilinosi į medžiagą apie Majakovskį ir futuristus.

Norėtųsi, kad spektaklis būtų stiprus futuristinis meninis vizualinis smūgis, bet dar daug reikia nuveikti, kad ir apvaldyti Jono Arčikausko kostiumus antrame spektaklio veiksme, kuris ir bus ta futuristinė metamorfozė, su žaidybiniais elementais. O pirmasis veiksmas – tai atsisveikinimo koncertas. Žiūrovai gali ruoštis staigmenoms prieš spektaklį ir trumpos pertraukos metu. Bet gal palikime intrigos?

Palikime. Ačiū už pokalbį.

Kalbino Laura Pačtauskaitė

Jono Arčikausko scenovaizdžio eskizas