Lietuvos
Rusų dramos teatras

73 sezonas

Į cirką ir atgal

Lilija Prochorova „Peterburgo teatro žurnalas“ («Петербургский театральный журнал») 2019 m. sausio 22 d.

Pilna vaikų ir jų tėvų Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) salė nespėja nuščiūti prieš spektaklį, kai jo daugiabalsį ūžesį persmelkia dviejų švilpukų dialogas – salėje susitinka dvi žavios klounės (Juliana Volodko ir Julija Krutko, kitoje sudėtyje vaidina Aleksandra Metalnikova ir Jevgenija Karpikova), apsirengusios ir nugrimuotos pagal užpraeito amžiaus cirko madas. Dviese jos vaidina Čechovo „Kaštonę“, įkūnydamos visus jos herojus (išskyrus kiaulę Chavroniją Ivanovną, kurią šiame spektaklyje vaidina fantasmagoriškas krėslas su kojelėmis, apautomis baleto puantais ir kiaulės snukučiu ant atkaltės).

Režisierė Marina Čaplina pasirinko labiausiai tausojantį būdą perkelti prozą į sceną, kai personažai pasakoja apie vyksmą autoriaus žodžiais, ir Čechovo apsakymas spektaklyje skamba beveik visas, su minimaliomis kupiūromis. LRDT spektaklis – tiesioginis „Kaštonės“, kurią pasatatė Čaplina įkurtame 2015 m. savo „Nedideliame teatre“ Maskvoje ir apdovanotos kelių teatro festivalių premijų, paveldėtojas.  

Vienintelis statinys beveik tuščioje scenoje – širma, kurios šoninės sienelės nurodo veiksmo vietą, vaizduojant tai miesto pastatų siluetus, tai dresuotojo buto sienas su gyvūnų portretais rėmeliuose. Cirkas – vėliavėlių ir lempučių girlianda, gyvūnų, pasirodančių cirko epizode, galvų siluetai, prieš tai tarnavę vaizdo projekcijų ekranu. 

Eilė žaibiškų klounių virsmų į apsakymo herojus, žmones ir gyvūnus vyksta kaleidoskopo greičiu. Minimalūs kostiumo pokyčiai, staiga besikeičianti groteskiška plastika – ir štai jau prieš mūsų akis gatve eina nuostabi Kaštonė su koketiška snapeliu į šoną pasukta kepurėle, iš po jos juokingai kyšančiomis gauruotomis ausytėmis, ir stalius Luka Aleksandrovičius, ekscentriškos klounados personažas su uždedama nosimi ir akiniais, styrančiais ūsais, neįtikėtina eisena ir su balerinos kojos, apautos puantu, protezu po pažastimi.

Iš balto pūkuoto boa l(kailinės šerpės) gimsta menu ir apskritai pasaulio tvarka nusivylęs katinas Fiodoras Timofejevičius: vienas šaliko galas virsta pūkuota uodega, o kitas, apvyniotas aplink aktorės kaklą, tampa puošniu katino „žabo“. Kai Kaštonė važiuoja į cirką pasitikti šlovės, katino vaidmenį atlieka tik boa.    

Pasakojime atsiranda ir epizodiniai personažai, gyvenantys istorijos periferijoje. Šitaip Čechovo nukrypimas nuo pasakojimo apie tai, kad žmogus, patekęs į panašią sunkią padėtį, nuspręstų nusišauti, scenoje išauga į cirko žaidimą žongliruojant raudonu šautuvu. Žaisdama antroji klounė patarinėja, kokį triuką dar galima atlikti su šiuo daiktu. Priešingai Čechovo priesakams šautuvas neiššauna.   

Trupės primarijus ponas Žoržas ir neabejotina spektaklio žvaigždė – žąsinas Ivanas Ivanovičius, spektaklyje tapęs senosios lenkų mokyklos aktoriumi, bet nepraradęs savo paukštiškos prigimties. „Aistringa, bet visiškai nesuprantama“ žąsino kalba virsta į hipertrofuotai tragikomišką Hamleto „Būti ar nebūti“ lenkų kalba. Beje, lenkiškai įgarsindamas Klaros, Karlo ir jų vienas iš kito pavogtų daiktų istoriją, žąsinas pripildo ją ne ką mažesnio patoso. Ivano Ivanovičiaus šlovės akimirka – jo atliekamas mirštančios gulbės šokis skambant Saint-Saenso muzikai. Žąsinui violončele akomponuoja pats šeimininkas, vietoj smičiaus naudodamas rankinį pjūklą.  Muzikos instrumentas, neišlaikęs emocinės įtampos, susilenkia per pusę – ir ši klounada sukelia ir mažųjų, ir suaugusių žiūrovų juoko bangą. 

Ivanas Ivanovičius scenoje miršta du kartus, ir antrą kartą viskas vyksta rimtai. Jei iki to žąsino personažą įkūnijo viena iš klounių, laikydama rankose dvi baltų plunksnų vėduokles, tai tragiškame epizode žąsinas scenoje pasirodo kaip lėlių teatro personažas: žąsino kaklas ir galva su raudonu snapu – lėlė-kojinė ant aktorės rankos. Į pasakojimą trumpam įžengia Mirtis, ir pasakojimo tempas sulėtėja. Tik po kelių minučių spalvingas žaidimas skuodžia toliau, ir štai jau Kaštonė-Teta pavaduoja išėjusį aktorių, o repeticija virsta greitu ekscentrišku šokiu.

Vaidmenų tarp klounių pasidalinimas, spektaklio pradžioje vykęs tarsi savaime, vėliau virsta žaidimo objektu, ir jei pasipūtęs dresuotojas ponas Žoržas kartais susidvejina, tai pagrindinė veikėja visada viena, ir Kaštonės kepurėlė su ausytėmis tampa aktorių varžybų objektu. Vienoje iš „masinių scenų“ Kaštonės vaidmeniui kviečiamas savanoris iš žiūrovų salės, o vėliau jo dalyvavimas išsiplečia iki „lojančių“ replikų. Apskritai, spektaklis ne kartą provokuoja žiūrovus aktyviai dalyvauti, ir veiksmui įpusėjus į salę vienas po kito įskrenda didžiuliai pripučiami kamuoliai, žaidimas su kuriais sukuria didelį pakilimą, bet dar didesnį jaunųjų žiūrovų susižavėjimą sukelia saldainiai, neįtikę šuniškam Kaštonės skoniui ir todėl išmetami į salę.  

LRDT spektaklis labai žavus, ir jo žavesys gimsta ir dosnios jaunos energijos, nenutrūkstamai riedančio veiksmo, azartiško pasinėrimo į žaidimo stichiją, įtraukiančio ir visai jauną, ir brandesnį žiūrovą. Aikštės teatro ir cirko priemonėmis papasakota „Kaštonė“ įgyja universalumo, o tariamas priemonių paprastumas apnuogina prasmes.  

Kaip sėkmingo „dieninio“ gyvenimo kontrapunktas rutuliojasi aprašymas kitokios, naktinės, realybės, kupinos Kaštonės ilgesio, slogučio ir susitikimo su mirtimi siaubo. Ir jeigu pagal pirmą planą veiksmas atrodo kaip bufonados triukų kaskada, tai antrajame, labiau orientuotame į suaugusius žiūrovus, iškyla apmąstymai apie šuns (o galbūt moters arba dar plačiau – žmogaus) aklo prisirišimo, rodos, tik stiprėjančio nuo išgyvento smurto, prigimtį ir apie neišvengiamą sugrįžimą pas žiaurų šeimininką vėl ir vėl, nepaisant nieko.      

Žmonės, šuo, katinas, žąsinas – visi jie spektaklyje atrodo kaip vienodo mastelio kūriniai. Ir tik finalo epizode, cirke, spektaklio kūrėjai apžaidžia jų dydžių skirtumus. Iš pradžių sunku kaip nors traktuoti nuo širmos nukarusias spalvoto audeklo juostas, tačiau vėliau virš jų išauga milžiniška klouno figūra, jo veidą bjauroja nupiešta išsiviepusi šypsena, ir šios juostos pavirsta milžino kojomis, o mažytė Kaštonė šalia jų primena taip rusų literatūros pamėgtą „mažą žmogų“. Ji akivaizdžiai neatitinka šio pasaulio mastelio, ir staliaus Lukos balsas jai tampa kvietimu į seną gyvenimą, pilną priespaudos, bet tokį įprastą ir be didelių pastangų. 

Originalus šaltinis 

http://ptj.spb.ru/blog/vcirk-iobratno/?fbclid=IwAR3EUXb3J1dy4D58f7r_ZAIlR1uMsaAi7V6N-NHLSRWSWSyoqldq7roXGAs