Lietuvos
Rusų dramos teatras

73 sezonas

Antanas Jasenka – apie „Rusiško romano“ tonus ir pustonius

Lietuvos rusų dramos teatras savo 73-ąjį sezoną pradės 2018 m. rugsėjo 15 ir 16 d. režisieriaus Oskaro Koršunovo spektaklio „Rusiškas romanas“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę premjera. Spektaklio muziką sukūrė kompozitorius Antanas Jasenka, scenografijos autorė – dailininkė Irina Komissarova, vaizdo projekcijų autorius – Mikas Žukauskas, šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas. Pagrindinius vaidmenis kuria aktoriai Jelena Bogdanovič, Nelė Savičenko, Valentin Novopolskij, Viačeslav Lukjanov, Jevgenija Gladij, Vytautas Anužis, Valentina Lukjanenko, Juliana Volodko, Aleksandra Metalnikova, ir kt.

Artėjančios premjeros proga kalbiname spektaklio muzikos autorių kompozitorių Antaną Jasenką. Bemaž 90 spektaklių muzikos autorius Antanas Jasenka už 2009 m. muziką spektakliams „Vieną vasaros dieną" ir „Vienos krūties istorija" bei už 2011 m. muziką spektakliams „Miranda" ir „Alisa stebuklų šalyje", taip pat 2018 m. už muziką instaliacijų spektakliui šeimai „Apie baimes“ pagerbtas aukščiausiais Lietuvos teatro apdovanojimais "Auksinis scenos kryžius”. A. Jasenka yra pelnęs dvi „Fortūnos“ skulptūras už muzika šiuolaikinio šokio spektakliui „Padaryk iš manęs jungiklį“ bei operą „Dryžuota opera” 2016 m. A. Jasenkai taip pat yra suteiktas festivalio „Warszawskie spotkania teatralne“ 2015 m. geriausio kompozitoriaus titulas už muziką spektakliui „Berniukas ir laimė“ Lomžos lėlės ir aktoriaus teatre (Lenkija), kompozitorius yra pelnęs daugybę kitų garbingų apdovanojimų ir premijų.

A.Jasenka dirba su žymiais režisieriais Eimuntu Nekrošiumi, Oskaru Koršunovu, Yana Ross, Olga Lapina, choreografe Birute Letukaite ir kt. Jo kūrybinės partnerystės sąraše rikiuojasi tokie vardai kaip kaip Ralf Wehowsky, „The Hafler Trio“, William Basinski, Anton Lukoszevieze, Carl Michael von Hausswolff, „Zenial“, Piotr Kurek, „Stereo Hypnosis“, Artemiy Artemiev,  Marius Jacovskis, Artūras Šimonis, Agnija Šeiko, Giedrė Brazytė, Džiugas Katinas, „DIISSC Orchestra“, jo kūrinius yra išleidusios Rusijos, JAV, Olandijos, Kanados, Ispanijos, Portugalijos, Vokietijos, Belgijos, Anglijos, Prancūzijos, Lenkijos, Lietuvos leidybinės kompanijos.

Gerbiamas kompozitoriau, anksčiau esate sukūręs  muziką O. Koršunovo spektakliams „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“, „Miranda“, „Katedra“, „Apvalytieji“, „Dugne“ ir kt. Lietuvos rusų dramos teatro spektakliui muziką kuriate irgi ne pirmą kartą, bet po ilgos pertraukos. Kokie Jūsų, kaip kompozitoriaus, svarbiausi kūrybos principai siekiant scenos kūrinio meninės visumos ir vienovės?

Su Oskaru turime ne tik kūrybinį, bet ir artimą draugišką žmogišką santykį, bendradarbiaujame su juo jau dvidešimt metų ir suprantame vienas kitą iš žvilgsnio. Kai režisierius pasiūlė kurti muziką „Rusiškam romanui“, su džiaugsmu sutikau. Spektaklio režisierius yra tarytum simfoninio orkestro dirigentas – viskas jo rankose, o kompozitorius turi pateikti idėjas ir kartu su režisieriumi surasti pagrindinį muzikinį artikuliacijos principą. O. Koršunovas genialiai jaučia tonus ir pustonius, jo įžvalgos apie L. Tolstojų yra labai įdomios, prasmingos, netgi sakyčiau egzistencinės, savo spektakliuose istorinę medžiagą jis perteikia šiuolaikine kalba, o šiuolaikinį pasakojimą – klasikine forma.

Prieš kurdamas „Rusiškam romanui“ specialiai perskaičiau Levo Tolstojaus, taip pat ir Fiodoro  Dostojevskio veikalus, kad susidaryčiau platesnį kontekstą, jo kuriamam spektakliui, nagrinėjau pjesėje vaizduojamą laikmetį, rašytojo įtaką XIX a. pabaigoje ir XX pradžioje. Pati Mariaus Ivaškevičiaus pjesė yra labai įdomi ir stipri, susieta su tuo laiku ir personažais, pajungta, manau, vienai idėjai: kas vis dėlto mes, žmonės, esame, ir ar mes – žmonės?

Ar Jums pačiam, daug skaitančiam, L. Tolstojus yra įdomus, įkvepiantis rašytojas?

L. Tolstojus buvo pralenkęs savo laiką, todėl jis pasivijo šiuos laikus ir konkrečiai Marių Ivaškevičių, o ir visus mus, nes mums jo kūryboje yra daug aktualių dalykų, apie tai kalbame ir šiandien. Anksčiau ir aš, prisipažinsiu, manydavau, kad L. Tolstojus neįdomus klasikas, kuris rašė storas knygas, bet tik įsigilinęs supranti, kad nieko negali vertinti paviršutiniškai, pasidavęs stereotipinio mąstymo srautui. Mariaus pjesėje šalia L. Tolstojaus literatūrinių santykių yra aktyvuoti socialiniai buitiniai rašytojo šeimos santykiai, ir čia atsiranda daug mistikos.

Kokia buvo Jūsų, kaip kompozitoriaus, kūrybinė pjesės traktuotė ir pirmasis muzikinis impulsas pradėjus mąstyti apie L. Tolstojaus pasaulį?

Pjesės tekstas pats labai aiškiai padiktuoja garsinę muzikinę spektaklio aplinką. Pjesėje iš L. Tolstojaus kūrybos vyrauja „Anos Kareninos“ siužetinė linija ir personažai – taigi iškart siejasi su traukiniais, geležinkelio bėgiais, stoties aplinkos garsais, šurmuliu, garvežio švilpukais, stabdžių garsais, pasikartojančiu ritmu, visu garso dizainu. Tam parinkau senųjų Rusijos traukinių garsų, bet visa kita garsinė „Rusiško romano“ aplinka – tai lekiantis kosminis traukinys. Nežinia, kur jis lekia ir ar atlėks kur nors, ar jis turi kokį nors tikslą. Kuriant kosminį visatos pasaulį, visa įsukantį sraigtą, labai padeda elektroninė muzika, išnešanti į kitas dimensijas. Čia svarbu nenuspėjamumas, turi neįsivelti į kažkokius atpažįstamus kodus, kurie tave įžemina, turi nežinoti, kas tavęs laukia, kad žioptelėtum iš netikėtumo.

Nors neturime žinių, kokia muzika patiko pačiam L. Tolstojui, spėju, kad greičiausiai jam rūpėjo rusų muzikinis folkloras. Nei radijas, bei muzikos įrašai tuo metu dar nebuvo paplitę, bet įdomu, kad jau po Tolstojaus mirties būtent Rusijoje inžinierius Levas Termenas sukūrė pirmąjį melodinį elektroninį muzikos instrumentą termenvoksą.

Sakoma, kad kine geriausia tokia muzika, kuri yra negirdima. Gal teatre muzika kaip tik turi būti girdima ir įsimenama vos ne kaip atskiras veikėjas?

Svarbu muzikai nedubliuoti kitų spektaklio elementų, ji eina lygiagrečiai, tarsi dar vienas aktorius ar personažas. Muzika duoda emocinį pagrindą, sukuria energetinį lauką, bet žiūrovui gali būti visai negirdima, ir tai yra gerai. Kartais kompozitoriui reikia sukurti tylą, kuri negirdimai dirgintų, sukeltų virpulį salėje, ypač elektroninėmis priemonėmis, tam tikrais dažniais.

Kuriant muziką spektakliui labai inspiruoja tekstas, šalia garsinės aplinkos gali atsirasti ir muzikinės temos, kurios yra vertikalios, ne horizontalios, turiu omenyje žmogaus santykį su kitu žmogumi, jo dvasinę būseną. Derinant muzikinę materiją ir atskiras scenas, daug lemia režisieriaus darbas su kompozitoriumi, kaip iš pateiktos garsinės materijos kai ką išryškinti, kuriuo momentu prislopinti, o kada tą muziką iškelti forte – šie akcentai jau yra režisūriniai dalykai. Šiuo etapu kompozitoriaus ir režisieriaus darbas yra labai reikšmingas visam spektaklio kūrimui, jo pastatymui scenoje.

Koks įspūdis Jums dirbant su LRDT aktoriais?

Tai puikūs, visapusiškai talentingi aktoriai, labai muzikali ir darni trupė. Noriu pasakyti, kad LRDT aktoriai labai pagelbėjo man ir muzikine prasme. Spektaklyje vienoje vietoje skamba pravoslavų religinė muzika, ir aktoriai pasiūlė man dar paieškoti, kaip būtų tiksliau perteikti tą muzikinį momentą, kad poveikis būtų ypač stiprus, sakyčiau – teisingas, ir jis buvo pasiektas. Tai puikus komandinio darbo atvejis, kai aktoriai jautriai klauso, girdi ir padeda bendram kūrybiniam procesui. Tikiuosi, aš jiems taip pat.

Ačiū už pokalbį.

 

Kalbino Laura Pačtauskaitė
LRT archyvo nuotr.