Lietuvos
Rusų dramos teatras

74 sezonas

Anapus kaukių. Čechoviškos aistros ir gurmaniškas teatro malonumas (Tado Montrimo „Dėdė Vania“)

Daiva Šabasevičienė

„Vilniaus galerija", 2019 06 22

Dar ne taip seniai, retoriškai paklausus, kas atliks vieną ar kitą darbą, dažnai galima buvo susilaukti atsakymo: „Puškinas“. Taip buvo dėl to, kad trisdešimt septynerių miręs poetas, parašęs unikalių kūrinių, visiems laikams išgarsinusių Rusiją, tapo rusų poezijos simboliu. Jo kūriniai neatsiejami nuo gamtos. Tad važiuoti į Markučius, į literatūrinį Aleksandro Puškino muziejų klausytis Antono Čechovo atrodė keista: toje erdvėje pamąstymų apie Puškiną užtektų, norėtųsi išgirsti būtent jo tekstus. Tačiau režisierius Tadas Montrimas, grįžęs iš Rusijos, kur tęsė mokslus (pradžia – Muzikos ir teatro akademijoje pas Joną Vaitkų), pirmąjį spektaklį kurdamas Lietuvos rusų dramos teatre, pasirinko būtent studijų metu apmąstytą Čechovą ir jo „Dėdę Vanią“ nusprendė pastatyti Puškino namuose. (...)

Šis spektaklis – intelektualus, rafinuotas kūrinys. Nors čia kalbama apie be vilties užsimezgančias meilės istorijas, visa „antiveiksminė“ Čechovo dramaturgija virsta gurmanišku teatro malonumu. Rusų dramos teatro aktoriai čechovišką medžiagą ne vien išgyvena, išsakydami žodžiais, jie tarytum kažkokiais sūkuriais ją sušoka. Ypač didžiulį įspūdį paliko Liuda Gnatenko, vaidinanti Serebriakovo mirusią žmoną. Apskritai, pastaruoju metu šiai aktorei režisieriai pasiūlo vis keistesnius, net mistiškus vaidmenis. Tad akivaizdu, kaip auga šios aktorės išraiškos arsenalas, tapdamas vis įdomesniu.

Seną auklę Mariną vaidinanti Valentina Lukjanenko žodžius sako kaip savo, jai nieko vaidinti nereikia… O gydytoją Astrovą įkūnijantis Andrius Darela (neseniai iš Rusijos į Lietuvą sugrįžęs tremtinio vaikas) – kaip čia buvęs ir gyvenęs. Darela – ypač laisvas. Savita organika jį ne tik išskiria, bet ir sufleruoja mintį, kad jis galėtų suvaidinti daugiau išskirtinių vaidmenų. 

Šis atskirų prisilietimų prie Čechovo spektaklis tapo mažų aktorinių benefisų galerija. (...)

Nusigyvenusį dvarininką Teleginą vaidinantis Jurijus Ščiuckis savo tylėjimu ir bandymu prakalbinti gitarą labai tiksliai nusako čechovišką būseną – kaip benorėtum, bet gyvenimo jau nepakeisi. Aistra ir sielvartu spinduliuoja Julianos Volodko Jelena Andrejevna. Jelenos Orlovos Sonia – taip pat čechoviška, nes aktorė labai talentinga. Viačeslavo Lukjanovo Voinickis – stiprus, aistringas, gyvenimo pritvinkęs žmogus. Aktoriai ne „trupiniais“ vaidina, jie ateina, „atskrieja“ į atskirus kambarius, atsinešdami tuos išgyvenimus, kuriuos jau būna patyrę ten – už durų. Ir žiūrovai visus tuos pliūpsnius pagauna. Siužetas tampa nesvarbus, mums užtenka gyvenimų nuotrupų, personažų jausmų, kad mes suprastume situacijas, kurias lemta išgyventi kiekvienam.

Aleksandro Agarkovo Serebriakovas, Ingos Maškarinos Voinickaja – ypač subrendę – čechoviški personažai. Jie tarytum išlipę iš senųjų XIX a. paveikslų, kadaise kabėjusių Voinickio name… Aistrų ir meilės pripildytą aplinką kontroliuoja stalkeriai, „persekiotojai“, iš pradžių griežtai kiekvieną tikrinantys, ar teisingai išjungtas telefonas, vėliau – neįkyriu varpeliu „primenantys“, kad jau laikas judėti į kitą „stotelę“. Šie palydovai – Artūras Aleksejevas, Telmanas Ragimovas, Arturas Svorobovič; mano grupę lydėjo griežtas, bet šmaikštus ir itin malonus Aleksandras Kanajevas.

Visą recenzijos tekstą galite skaityti:

https://vilniausgalerija.lt/2019/06/22/anapus-kaukiu-cechoviskos-aistros-ir-gurmaniskas-teatro-malonumas-tado-montrimo-dede-vania/?fbclid=IwAR0P8rlt1ns1l7ehiMkq9q5h9TjoMps73mT93OtBBpRPhYZntJwgmKJAAV0#.XQ3V4sb1ZIc.facebook 

Nuotrauka iš spektaklio Lauros Vancevičienės