Lietuvos
Rusų dramos teatras

75 sezonas

Aktorė Inga Maškarina: spektaklis gali juodus sielos „vabaliukus“ paversti boružėlėmis

Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) aktorė Inga Maškarina scenoje kuria ryškų Pilietės Kiseliovos personažą premjeriniame spektaklyje „Valia“ pagal Vasilijaus Šukšino apsakymus. Apie savo naują vaidmenį, kruopštų darbą su režisieriumi  Vladimiru Gurfinkeliu ir apie tai, kaip V. Šukšinas jos nepalieka nuo studentiškų laikų, aktorė pasakoja būsimiems spektaklio žiūrovams.

Nesuprastas jis netgi Rusijoje...

Geriau už Vasilijų Šukšiną čia nepasakysi: „Turėtume apie sielą nepamiršti. Turėtume geresni būti. Taip triukšmingai ir greitai lėkdami nepamiršti, kad esame žmonės, turime jais būti... Jei jau taip nutiko, kad vienintelį kartą gyvename žemėje. Tai ir būkime dėmesingesni vienas kitam, geresni...“– taip rašytojas kalbėjo dar 1974 metais filmuodamas juostą „Putinas raudonasai“ (Калина красная). 

Dievinu Vasilijų Šukšiną ir kaip rašytoją, ir kaip režisierių, ir kaip aktorių. Šukšinas – tai reiškinys. Jis nepaprastai aktualus mūsų sudėtingu laiku. Mes vis bėgame, blaškomės, bet pamiršome, kad visi esame žmonės, manydami, jog gyvensime amžinai, o juk nė vienas nežinome, kas atsitiks po pusės sekundės. Neturėtume apie tai pamiršti. Skaitydamas jo apsakymus jauti, kaip skamba tavo sielos stygelės, ir supranti, kad turi sielą. Patarčiau visiems prisiliesti prie Šukšino – jis padės suprasti, ar turite sielą, ar ne, su širdimi esate ar be jos.

Jo apsakymuose tokia gelmė – juos galima skaityti ir svaigti. Šukšinas moko – priverčia galvoti, susimąstyti, mokėti klausytis ir išgirsti, suprasti užuojautos, pagarbos ir kito žmogaus skausmo gylį. Jis kalba apie žmonių likimus, apie žmogaus sielos bedugnę, ir ne tik kaimo žmones – apie žmogų.

Mačiau visus Šukšino filmus, skaitau jo apsakymus, vis iš naujo perskaitau. Man atrodo, ne iki galo atskleistas jis kaip menininkas, kaip asmenybė, ne visai suprastas net Rusijoje. Nors jo iki galo neįmanoma atskleisti – tai labai platu, tai nėra paprasta.

Esu labai dėkinga savo tėčiui, kuris mane supažindino su Šukšino pasauliu. Pirmoji pažintis įvyko pažiūrėjus genialų filmą „Putinas raudonasai“. Žiūrėjau jį daug kartų. Patarčiau visiems, ypač jaunimui, pažiūrėti šį filmą, ir ne kartą. O Šukšino apsakymuose kiekvienas gali pažinti savo artimuosius, netgi save pačius. Manau, žmogui reikia paskaityti Šukšiną. Ir įdėmiai pažiūrėti jo filmus.

Vėl susitikti su Šukšinu

Labai džiaugiuosi, kad vaidinu vieną iš personažų – Pilietę Kiseliovą iš Šukšino apsakymo „Mano žentas pavogė sunkvežimį malkų“. Man didelė garbė vaidinti Šukšino parašytą žmogaus likimą, vėl susitikti su Šukšinu. Pirmame kurse, per egzaminą, vaidinau šį uošvės personažą! Tada šį apsakymą visą ištisai pastatėme su savo kurso pedagoge Dalia Tamulevičiūte.

Trečiame gi kurse vaidinome Šukšino „Iki trečiųjų gaidžių“ – šis studentiškas spektaklis puikiai ėjo, net nuvykome su juo į festivalį Varšuvoje, kur jis turėjo didelį pasisekimą. D. Tamulevičiūtė atskleidė man kitokį Šukšino apsakymų pasaulį, panardino į jį. Taigi Šukšinas manęs nepalieka, tuo labai džiaugiuosi.

Be galo dėkinga esu režisieriui V. Gurfinkeliui už tai, kad pastebėjo mane ir patikėjo  Pilietės Kiseliovos vaidmenį. Apie šį personažą nekalbėsiu – tegu kalba žiūrovai, dar nematę manęs tokios scenoje. Vyksta įdomus kūrybinis procesas, iš režisieriaus daug mokausi ir kaip kūrėjo, ir kaip pedagogo.

Abejingų nepaliks

Man patinka mano Kiseliova, kurdama jos vaidmenį jaučiu didelį malonumą. Tikiuosi, jį pajus ir žiūrovai.

Manau, po spektaklio žiūrovai norės patylėti ir pagalvoti. O vėliau ateis dar kartą, įdėmiau pažiūrėti, ką galbūt praleido, pasiklausyti dar kartą, rodos, paprastų, bet labai svarbių žodžių iš Šukšino veikėjų lūpų. Ten bus kada ir pasijuokti, ir paverkti, ir susimąstyti. Abejingo neliks nė vieno. Norėtųsi, kad žiūrovai  šiame spektaklyje patirtų ir pamokančių dalykų, ir jeigu jų gyvenime yra kokių nors negerų „vabaliukų“, jie pavirstų boružėlėmis.

Linkiu visiems laimės, dažniau šypsotis ir neprarasti savo žmogiškojo veido jokiomis gyvenimo aplinkybėmis.

Pašnekovės minčių klausėsi ir užrašė Laura Pačtauskaitė

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos