Lietuvos
Rusų dramos teatras

73 sezonas

A.Špilevojus: „Leidžiu skambėti puikiai pjesei“

Aleksandras Spilevojus news kunas

 

2018 m. gegužės 25 d. 18.30 val. Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) Didžiojoje scenoje išleidžiama spektaklio „Urodas" premjera. Spektaklį pagal garsaus vokiečių dramaturgo Mariaus von Mayenburgo pjesę režisavo Aleksandras Špilevojus. Vienos dalies tragikomedija vaidinama rusų kalba su lietuviškais titrais.

Aleksandras Špilevojus (g. 1987) – aktorius, dramaturgas, režisierius. 2011 m. baigė audiovizualinių menų studijas Kauno technologijos universitete. 2013 m. baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (kurso vadovas – prof. Jonas Vaitkus). Režisuoja ir vadovauja savo įkurtam teatrui–laboratorijai „Meno Alchemija". Dirbo LRDT trupėje nuo 2013 iki 2017 m. Jo pjesė „Neišmoktos pamokos" 2017 m. lietuvių kalba laimėjo Dalios Tamulevičiūtės lietuviškos dramaturgijos konkursą.

Spektaklio „Urodas“ scenografijos ir šviesų dailininkė – Renata Valčik, kostiumų dailininkė – Rūta Lendraitytė, kompozitorius – Paulius Trijonis, choreografė – Greta Grinevičiūtė. Vaidina aktoriai Artūras Aleksejevas, Liuda Gnatenko, Olegas Čeklu, Telman Ragimov, šokėjos Greta Grinevičiūtė ir Agnietė Lisičkinaitė.

Artėjančios premjeros proga kalbiname režisierių, dramaturgą, aktorių Aleksandrą Špilevojų.

– Aleksandrai, ar tai Tavo režisūrinis debiutas Lietuvos rusų dramos teatre (LRDT)? Kaip teatro publika priima ankstesnę šio sezono premjerą „Neišmoktos pamokos", pastatytą pagal Tavo pjesę?

– LRDT statau pirmąjį savo spektaklį. Anksčiau režisieriaus pozicijoje teko dirbti kituose teatruose. „Neišmoktas pamokas" pagal savo pjesę režisavau sostinės „Menų spaustuvėje". Šis spektaklis yra labai mylimas mūsų žiūrovų – per pusantrų metų jį parodėme jau 15 kartų, ir visus kartus būdavo išpirkti visiškai visi bilietai. Kai kurie žiūrovai grįžta žiūrėti antrą, trečią sykį, atsiveda vis naujus savo draugus, po spektaklio rašo mums žinutes, dalinasi įspūdžiais. Esu labai laimingas, kad mezgasi šis ryšys su publika. Kurdamas tą spektaklį labai daug galvojau apie būsimus žiūrovus, komunikaciją ir ryšį su jais. Norėjau, kad spektaklis būtų patrauklus ne tik prisiekusiems teatralams, bet ir tiems žmonėms, kurie į teatrą užeina nedažnai. Pasirinkau spektaklio–koncerto formatą – jame gyvai groja nuostabi roko grupė „Colours Of Bubbles". Spektaklyje kalbama labai paprasta kalba apie dalykus, kurie rūpi ne tik man ir mano kūrybinei komandai, bet ir pas mus ateinantiems žiūrovams. Atrodo, kad tai pavyko.

LRDT rodomas spektaklis „Neišmoktos pamokos" yra taip pat pastatytas pagal tą pačią mano pjesę, bet šį spektaklį režisavau ne aš, o Airida Gintautaitė, todėl man sunku daugiau papasakoti apie tai, kaip šis pastatymas veikia žiūrovą. Manau, kad LRDT kūrybinė grupė pasirinko kiek kitokią pjesės interpretaciją, kiek kitokią tikslinę auditoriją, negu savo spektakliui pasirinkau aš. Bet tai yra puiku. Linkiu sėkmės šiai komandai ir šiam spektakliui. Labai džiaugiuosi, kad jie perkėlė mano pjesę iš popierinių lapų į sceną ir leido jai suskambėti taip, kaip tą pjesę perskaitė ir suprato jie. Man, kaip dramaturgui, tai yra didelė dovana.

– Dramaturgas Marius von Mayenburgas yra tikrai žinomas tarptautiniu mastu, nemažai statomas. Kodėl pasirinkai būtent šią jo pjesę? Kaip apibūdintum dramaturgo stilistiką, kuo jo kūryba aktuali?

– Tai yra vienareikšmiškai vienas svarbiausių ir įdomiausių šiuolaikinės dramaturgijos kūrėjų. Jis puikiai jaučia mūsų laiką, mūsų dienų visuomenėje vykstančius procesus, kuriuos labai taikliai ir aštriai užfiksuoja savo pjesėse. Kartu jis atranda vis naujas formas savo dramaturginiams tekstams, todėl jo pjesių siužetai veikia teatro žiūrovus, o tų pjesių formos – pačius teatro kūrėjus. Jis kuria su garsiu vokiečių teatro režisieriumi Thomasu Ostermeieriu, dirba meno vadovu viename progresyviausių Vokietijos teatrų „Schaubühne", tad šis kūrėjas tikrai pažįsta šiuolaikinio teatro sceną ir išmano, kaip parašyti jai puikiai tiksiančią medžiagą.

Pjesė „Urodas" į mano rankas pateko visiškai atsitiktinai dar prieš ketverius metus. Tuomet iš karto supratau, kad noriu ją perkelti į sceną ir pristatyti Lietuvos žiūrovams. Nenoriu išduoti per daug dar prieš premjerą, bet galiu užtikrintai pasakyti, kad ši pjesė savo apnuoginta tiesa, absurdiškumu, dideliu greičiu, atpažįstamumu ir sarkastiškų šiuolaikinių lozungų gausa suteiks žiūrovams galimybę spektaklio metu pasimėgauti lekiančia istorija, o po spektaklio – paanalizuoti save ir savo vietą mūsų visuomenėje, savo poziciją kai kuriais klausimais, apie kuriuos dabar tiek daug kalba įvairiausi psichologai ir mokytojai, aiškinantys, kaipgi žmogui atrasti savo pašaukimą, kaip tapti sėkmingu, sukurti tobulą karjerą, šeimą ir t.t.

Pjesė yra puiki, tad man belieka nesugadinti jos savo režisūra. Bandysiu ne stebinti žiūrovus naujomis interpretacijomis, bet leisiu suskambėti pačiam M. von Mayenburgui. Tikiuosi, man ir mano komandai tai pavyks.

– Pjesės žanras apibūdinamas kaip tragikomedija, kai kas dar vadina anekdotu, pokštu. Kaip spektaklyje vyksta transformacija į šiuolaikinę tragediją? Ar pjesė nebuvo trumpinama, pritaikoma mūsų scena?

– Kadangi M. von Mayenburgo „Urodas" yra šiuolaikinė pjesė, ji jau savaime yra skirta teatro scenai, todėl man neteko jos perdarinėti, trumpinti ar adaptuoti. Aš labai pasitikiu šio dramaturgo talentu ir jo kūryba, tad tikiu, kad jis praleido ne vieną naktį ieškodamas tinkamiausios šios pjesės formos, geriausių įmanomų savo personažų replikų, taikliausių jų veiksmų remarkų. Todėl kantriai ieškau, kaip man atrakinti jo parašytas scenas, o ne tai, kaip man jas adaptuoti sau patogiausiu ir lengviausiu būdu. Negalėčiau pasakyti, kad pjesė transformuojasi į grynąją tragediją, keičiasi nebent pjesės herojų gyvenimai. Mūsų laikais apskritai blunka ribos ne tik tarp žanrų, bet ir disciplinų, ne tik teatre, bet ir kine, muzikoje, vaizduojamuosiuose menuose ir kt. Man labai patinka, kad šioje pjesėje taip pat gausu visko – ir komizmo, ir tragedijos. Anekdoto ir pokšto elementai suteiks žiūrovams galimybę gerai praleisti laiką, atsipalaiduoti ir priimti ne tik komiškas, bet ir aštrias mintis, kurių šioje medžiagoje tikrai netruks. Žmonės nemėgsta, kai jiems pamokslaujama, to ir nedarysime. Padovanosime jiems gerą vakarą su puikia pjese, stipriais aktoriais ir šokėjomis, gražiu sceniniu vaizdu ir daug garsios elektroninės muzikos, o kiekvienas žiūrovas pasiims pamąstymui tiek, kiek norės pats.

– Žmogaus veido keitimas pjesėje, žinoma, gali būti suprantamas ir perkeltine prasme. Kokia yra esminė pjesės mintis ir kaip ji atskleidžiama spektaklyje?

– Nors mūsų dienomis grožio ir jaunystės kultas yra itin ryškus, vis dėlto kviesdamas žiūrovus į šį spektaklį, norėčiau su jais pasikalbėti ne apie tai. Man šioje pjesėje yra daug įdomesnė sėkmės tema - sėkmingo gyvenimo, sėkmingos karjeros, sėkmingų santykių. Apie tai dabar kalba ir moko tiek daug brangių populiariųjų psichologų, gyvenimo guru ir kitokių viską apie taisyklingą ir gerą gyvenimą išmanančių ir pamokslaujančių mokytojų. Norisi paanalizuoti, kiek kainuoja tokie sėkmės receptai. Ką gauna žmogus, pasinaudojęs tokiais universaliais visiems siūlomais ir neva tinkančiais receptais? Ko jis netenka?

– Spektaklyje vaidina keturi aktoriai, ir ne tik iš Tau gerai pažįstamos LRDT trupės, kurioje pats vaidinai? Kaip juos pasirinkai? Bus puiki proga pamatyti ir rečiau stambiu planu matomus talentingus LRDT aktorius.

– Nors M.von Mayenburgo pjesėje parašyta, kad veikia keturi aktoriai, spektaklio scenoje žiūrovai iš viso pamatys net septynis veikiančius žmones – keturis aktorius, dvi šiuolaikinio šokio atlikėjas ir režisierių, t.y. mane, spektaklio DJ'aus vaidmenyje. Aktorius rinkausi labai atsakingai ir gana ilgai. Man visada yra labai svarbu ne tik aktoriaus turima profesinė technika, bet ir jo asmenybės bruožai. Noriu, kad repeticijų proceso metu visa kūrybinė komanda ne tik siektų bendro rezultato, bet ir nuolat mokytųsi, augtų. Todėl rinkausi smalsius, teatrą mylinčius aktorius, kurie atviri naujiems iššūkiams, geba ne tik priimti naują informaciją ir siūlymus, bet ir dalintis savo žinojimu, savo atradimais, savo talentu.

Telmaną Ragimovą pažįstu jau daugybę metų, kartu studijavome aktorystę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Jis nuo pat pirmų studijų metų išsiskyrė iš kurso savo talentu, darbštumu, atsidavimu profesijai. Mudu suprantame vienas kitą iš pusės žodžio, todėl dirbti su juo man yra vienas malonumas. Žinau, kad net jei aktoriams nepaaiškinsiu visko taip tiksliai, kaip norėčiau, jis vis tiek supras, ko noriu, ir sugebės kitiems aktoriams perteikti mano mintis.

Artūras Aleksejevas spektaklyje atliks pagrindinį Letės vaidmenį. Esu tikras, kad jis jau seniai pasirengęs kurti tokio masto vaidmenis, ir džiaugiuosi, kad jis drąsiai ėmėsi dirbti kartu nepaisant visų mūsų profesijos mokyklų ir požiūrio į aktoriaus ir teatro meną skirtumų. Jis gavo didelę atsakomybę šiame spektaklyje ir puikiai su ja tvarkosi.

Liudmilos Gnatenko fenomenas man yra visiška paslaptis. Ji yra itin įdomi, labai ryški aktorė, kurią norėtųsi matyti užimtą visuose geriausiuose LRDT spektakliuose. Tikiuosi, kad po „Urodo" viskas ims suktis būtent šia linkme. Supratau, kad noriu įtraukti į savo komandą šią aktorę vos pamatęs ją repetuojančią kito spektaklio repeticijose - ji nuolat būdavo maksimaliai įsitraukusi į procesą, itin įdėmiau klausėsi režisieriaus, tučtuojau viską įsimindavo ir įgyvendindavo visas jo pastabas. Ji puikiai mane supranta ir itin praturtina ir harmonizuoja mūsų vyrišką aktorių kolektyvą.

Olegas Čeklu yra vienintelis aktorių komandos narys, kuris nėra iš mūsų teatro. Ilgai ieškojau aktoriaus šiam vaidmeniui. Bandžiau dirbti ir su vienu žmogumi iš LRDT. Bet galiausiai prie komandos prisijungė Olegas – žmogus, kuris organizuoja ir veda itin kūrybingus, šiuolaikiškus renginius, įdomius žaidimus, daug metų žaidė ir filmavosi garsiame televizijos žaidime KVN (Linksmųjų ir išradingųjų klubas). Kadangi „Urodas" tikrai netelpa į psichologinio dramos teatro rėmus, mano pasiūlyta stilistika ir vaidybos būdas Olegui yra puikiai suprantami ir suvokiami, tad jis mūsų spektaklyje jaučiasi kaip žuvis vandenyje.

Pjesėje nesančio DJ'aus vaidmenį atliksiu aš pats. Nors tai scenarijuje neegzistuojantis herojus, jis kaip koks šamanas ritualiniame teatre sujungs žiūrovų ir aktorių pasaulius. Ilgai dvejojau, ar turėčiau pats žengti į sceną, ieškojau, kas galėtų tai padaryti vietoj manęs, bet muzika šiame spektaklyje užima ypatingą vaidmenį, tad su ja dirbantis žmogus turi užtikrintai valdyti ją ir gerai žinoti kiekvieną aktorių vaidybos niuansą. Kadangi kasdien dirbu su aktoriais ir spektaklio kompozitoriumi, nutariau, kad man atlikti šią užduotį bus daug paprasčiau.

– Kiekvienam aktoriui tenka po kelis vaidmenis, kas jiems sekasi sunkiausiai? Jūs pats esate aktorius, gerai jaučiate visą vaidybos dinamiką.

– Nuolat akcentuoju savo aktoriams, kad jie neturi įkūnyti jokių personažų. Mūsų konkrečiu atveju jie turi atlikti tų personažų partijas. Vadovaujamės muzikinio ansamblio logika. Pjesė – tai mūsų partitūra, o aktorių replikos – tai jų gaidos, kurias jie turi atkurti žiūrovams. Todėl svarbu, ne tiek tai, kiek personažų jiems teks atlikti, kiek tai, ką ir kaip jie ištransliuos žiūrovams. Manau, kad būtent tai jiems ir yra sudėtingiausia. Aktoriams reikia suvokti ir priprasti prie kiek kitokių vaidybos principų ir uždavinių. Baigus klasikinę mūsų teatro mokyklą tai tikrai nėra paprasta, tad šioje srityje kartais tenka sunkiai pralaužti storus ledus. Žinoma, žiūrovai pamatys ir atskirs skirtingus herojus, kuriuos jiems atliks/pademonstruos mūsų aktoriai, bet visų pirmą jie pamatys pačius atlikėjus, dovanojančius publikai atkuriamą pjesę su visais jos pasauliais ir idėjomis.

– Matysime ir žinomą šokėjų duetą. Koks čia choreografijos vaidmuo, gal bus ir netikėtumų?

– Taip, spektaklyje žiūrovai pamatys žinomą šiuolaikinio šokio teatro duetą, atkeliavusį pas mus iš pernai Auksiniam scenos kryžiui nominuoto spektaklio „B ir B dialogas". Tie, kas matė šį spektaklį ar vieną iš jų akcijų Vilniaus gatvėse ar internete, atsimena, kad jų atskirti dažnai būna beveik neįmanoma. Neaišku, kuri šokėja yra Greta Grinevičiūtė, o kuri – Agnietė Lisičkinaitė. Yra tik B ir B. Būtent to reikia ir mūsų spektakliui, tad „Urode" apsilankys tos pačios B ir B, išbaigdamos savo judesiu, veiksmais ir netgi tariamu tekstu mūsų aktorių kuriamą sėkmingų klonų pasaulį, skandinantį savyje bet kokį asmens individualumą ir išskirtinumą.

– Ką pasakytumėte apie scenografės ir kostiumų dailininkės darbą? Kaip žinomos autorės R. Valčik scenografija susišaukia su Jūsų kurtomis vaizdo projekcijomis? Muzika, aišku, irgi svarbi visai spektaklio alchemijai.

– Su kostiumų dailininke Rūta Lendraityte Utalla dirbu kartu jau trečiame savo spektaklyje iš eilės. Tai labai talentinga jauna dizainerė, kurianti savo drabužių kolekcijas, dirbanti dailininke ne tik teatre, bet ir kine. Kartu su ja visada pradedu kurti spektaklį dar gerokai iki bet kokių repeticijų pradžios. Ji labai jaučia mane ir mano idėjas, papildo mano sumanymus, atsargiai mane pristabdo nuo impulsyvių pasirinkimų. Tai subtilaus skonio kūrėja, kuria labai pasitikiu, su ja kurdamas jaučiuosi kur kas drąsiau ir užtikrinčiau.

Scenografijos ir šviesos dailininkė Renata Valčik labai greitai atrado bendrą kalbą su Rūta Lendraityte ir netrukus jos ėmė plėsti mano suvokimą apie teatrą, rodyti man daug įdomių kūrėjų darbų. Aš jau seniai esu R. Valčik darbų gerbėjas, tad bendra kūryba su ja yra mano senos svajonės išsipildymas. Ji ne tik sukuria aktorių veikimo pasaulį, bet ir leidžia man mokytis iš jos ir kūrybiškai augti greta.

Vaizdo projekcijų naudojimas vis dar lieka su klaustuku. Jas kuriu ne aš, o mano brolis Andrej Špilevoj. Tai labai minimalistinio vaizdo, o tiksliau tariant teksto projekcijos. Su Renata dar ieškome geriausio būdo, kaip galėtume jas panaudoti ir pateikti žiūrovams.

Muziką spektakliui kūrė Paulius Trijonis iš „Colours Of Bubbles". Jis su grupe kūrė muziką ir „Neišmoktoms pamokoms". Šį kartą Paulius dirbo be grupės, nes labai norėjau, kad spektaklyje skambėtų šiuolaikiška elektroninė muzika. Tai buvo didelis iššūkis tiek jam, tiek man. Mudu esame iš roko muzikos pasaulio, tad teko pasidaryti tam tikrą tyrimą ir pasiklausyti tikrai labai daug skirtingos elektroninės muzikos, kol išsiaiškinome, koks konkrečiai jos žanras mums patinka ir tiks mūsų kuriamam spektakliui. Nutarėme, kad pagrindu turi tapti technomuzika, kuri atliks ne aktorių veikimo garsinio fono funkciją, bet taps aktyvia spektaklio dalyve. Todėl žiūrovams reikia nusiteikti, kad atėję į teatrą, jie neišvengiamai susidurs ir su populiariąja klubine kultūra. Tikiuosi, kad galėsime pateikti publikai muzikinę technodėžutę, kurios viduje žiūrovai atras veikiančius gyvus atlikėjus.

– Ačiū už pokalbį.


Kalbėjosi Laura Pačtauskaitė
Nuotrauka iš asmeninio archyvo