Režisierius V. Gurfinkelis: Šolom Aleichemas – tai amžina dingstis kalbėtis su savo protėviais ir vaikais

Režisierius V. Gurfinkelis: Šolom Aleichemas – tai amžina dingstis kalbėtis su savo protėviais ir vaikais

Režisierius V. Gurfinkelis: Šolom Aleichemas – tai amžina dingstis kalbėtis su savo protėviais ir vaikais

Režisierius V. Gurfinkelis: Šolom Aleichemas – tai amžina dingstis kalbėtis su savo protėviais ir vaikais

Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) naują 76-ąjį sezoną 2021 m. rugsėjo 11 ir 12 d. pradės režisieriaus Vladimiro Gurfinkelio premjera „Atminimo malda" pagal garsaus komediografo, dramaturgo ir scenaristo Grigorijaus Gorino pjesę. Nuo 2021 m. LRDT vyriausiojo režisieriaus pareigas einančio V. Gurfinkelio kūrybinėje biografijoje tai jau penktas „Atminimo maldos“ sceninis pastatymas.

 

Režisierius sako, kad jam nuolatinis grįžimas prie „Atminimo maldos“ yra absoliučiai kūrybinė gyvenimo tema, nepaprastai sunki, nes reikia suprasti, kaip šiandien statyti „Atminimo maldą“, kad ji būtų paklausi ir aktuali. Kviečiame paskaityti interviu su premjerinio spektaklio režisieriumi V. Gurfinkeliu.

 

Grigorijaus Gorino pjesė „Atminimo malda“ Šolom Aleichemo kūrinio „Tevjė pienininkas“ motyvais parašyta daugiau kaip prieš 30 metų, bet Lietuvoje niekada anksčiau nebuvo statyta. Vladimirai Lvovičiau, įdomu, kodėl Jūs pasirinkote šią pjesę, o ne originalų Šolom Aleichemo kūrinį su savo inscenizacija?

 

Mes taip mylime savo vaikus, jog trokštame, kad jie būtų tokie kaip mes. Norime jiems savo laimės, siekiame perduoti jiems savo ateitį. Bet mūsų vaikai kitaip žvelgia į pasaulį, ir tomis minutėmis, kai išyra šeima ir visuomenė, mūsų pačių vertybės ir mūsų vaikų vertybės dažnai nesutampa. Šia prieštara remiasi mūsų pasaulis ir Šolom Aleichemo kūrybos pasaulis. Tai neįtikėtina tema, absoliučiai amžina, nepaaiškinama nei mados, nei aktualumo sampratomis, čia nereikia ieškoti šiuolaikiškumo.

 

Man Šolom Aleichemo kūrinys nėra nei pjesė, nei spektaklis – man tai amžina dingstis kalbėtis su savo seneliais. senelėmis. proseneliais ir... su savo vaikais.

 

G. Gorinas labai tiksliai pajuto esminį mūsų laiko dramatizmą – šiandien tai skamba lygiai taip pat, kaip ir prieš 120 metų, skambės taip pat ir po dviejų šimtmečių.

 

G. Gorino pjesę statėte ne kartą Rusijoje. Kas paskatino imtis šio kūrinio čia, Vilniuje?

 

Kaip statyti „Atminimo maldą“ šiandien, kad ji būtų paklausi ir aktuali? G.Gorinas yra koncentracijos meistras – juk satyrikų, komikų, dirbančių scenoje, žodis yra išbaigtas kaip, pavyzdžiui, vištos kiaušinis. G. Gorino kūriniuose nėra tuščių, nesuformuluotų frazių, kurias būtų galima pakeisti. Kiekvienas jo žodis, kiekviena frazė – tai išbaigtas kūrinys. Tai nuostabus dramaturgas, iškėlęs daugybę asmeniškų temų bei parašęs kūrinių, kurie tvirtai remiasi į amžinas temas, ir tai yra jo žavesys.

 

Vilnius praeityje vadintas Šiaurės Jeruzale, čia gyveno tūkstančiai žydų litvakų, bet po Holokausto tragedijos tai jau dingęs pasaulis. Kaip Jūs asmeniškai jaučiatės dabar gyvendamas ir dirbdamas Vilniuje, lankydamasis jo senamiestyje, buvusiame žydų geto rajone?

 

Genetiškai tarsi prisimenu savo senelės jausmais ir protu, kad čia buvo geriausia vieta žydams gyventi  ir kad čia atsitiko baisiausia. Tai, kaip čia gyveno žydai litvakai, buvo nuostabu – jie galėjo siekti išsilavinimo, gyventi savo religinį gyvenimą, atlikti savo ritualus – čia mes buvome lygūs tarp lygių. Bent jau lyginant su kitomis tuometinės Rusijos imperijos vietomis, Lietuva buvo gana saldi vieta. Bet tai, kas čia įvyko Holokausto metu, yra baisi žaizda, ji tebekraujuoja. Tokia atgaila, kokią atliko Vokietija ir kuri ją pavertė tokia stipria šalimi, šitokios atgailos Lietuvoje, kaip suprantu, nebuvo. Žinau apie visas dramatiškas pastarųjų dešimtmečių istorijas, susijusias su vienos ir kitos pusės pasisakymais, ir visiškai tikiu, kad tiesa nugalės ir teisingumas triumfuos, tačiau pasakyti, kad Holokausto tema baigta ir taškas padėtas ne tik ties paminklais ir atminimo lentomis, bet ir ties čia gyvenančiais žmonėmis, – to pasakyti aš negaliu.

 

Kaip ši Rytų Europos žydų tragedija atsispindi G. Gorino pjesėje pagal Šolom Aleichemą Jūsų statomame spektaklyje? Esate sakęs, kad G. Gorino pjesėje dera juokinga komedija ir gilus dramatizmas.

 

Viena vertus, Šolom Aleichemas iškelia nacionalinę temą, o kita – jis tiesiog kalba apie amžinus žmogaus poreikius ir skausmus, nes savi ir svetimi – tai amžinas bet kurios žemės skausmas. Šiuo požiūriu Lietuva nėra unikali, nes praktiškai bet kuriame pasaulio taške yra žmonių, kurie sako: tai mūsų ir daugiau niekieno. Reikia porą tūkstantmečių klajoti po pasaulį be savo namų ir valstybės, kad suprastum, jog pasaulis nepriklauso niekam, kad jis absoliučiai vienintelis ir bet kokią tvorą aplink bet kurį žemės tašką geriau nugriauti...

 

Kiekviena vieta ir laikas turi savo žvilgsnį į literatūrą. Tikra laimė, kai literatūrinė medžiaga suteikia priežastį rimtai pamąstyti apie gyvenimą, apie pasaulį. Išvis netikiu, kad juokas pro ašaras yra protingas. Netikiu pramoga vardan pramogos, be pažinimo. Imuosi medžiagos, kuri suteikia progą pažinti.

 

Jūsų ankstesni „Atminimo maldos“ pastatymai išsiskyrė savo apimtimi – daug aktorių, kostiumų, sudėtingos dekoracijos. Kokią spektaklio viziją Jums norėjosi įgyvendinti LRDT?

 

Man rodos, kad spektaklio dydį lemia ne artistų skaičius, o problematikos aprėptis, ir tik ji. Man atrodo, kad galima imti vieną artistą, dėžutę degtukų kaip dekoraciją ir papasakoti apie pasaulio sukūrimą, o galima suręsti milžiniškas dekoracijas ir nepasakyti nieko apie tai, dėl ko gyvena žmogus. Ne tai yra spektaklio dydis. Kuo galime paveikti žiūrovus? Mes veikiame ne protą, bet jausmus. Perpildytas jausmų, žmogus išeina iš teatro ir jame gimsta savos mintys. Jei teatras transliuotų mintis, tai jis būtų lygus bibliotekai arba muziejui, betgi scenos menai transliuoja ir pažadina jausmus.

 

Tevjė ir jo žmonos Goldos vaidmenyse pamatysime gana jaunus aktorius Viačeslavą Lukjanovą ir Jevgeniją Gladij.

 

Einu rizikingu keliu, nes dažnai Tevjė ir Goldos vaidmenis skiria rimto amžiaus žmonėms, nes manoma, kad išmintis pasiekiama sulaukus garbių metų. O kas yra išmintis – tai protas ir gerumas, nes protas be gerumo yra gudrumas. Mūsų spektaklyje Tevjė ir Golda yra jauni artistai, nes man labai norisi, kad visi suprastų – Golda, graži jauna moteris, be laiko miršta, ir žiūrovai turi matyti, kaip gyvenimas laužo jauną, gražų žmogų. Kita vertus, šioje pjesėje nėra antraeilių vaidmenų, ir mes labai stengiamės, kad visi vaidmenys būtų absoliučiai išbaigti, tai labai svarbu.

 

Kokios mintys ir palinkėjimai sukasi greitai pasirodysiančio spektaklio režisieriaus galvoje?

 

Pastaruoju metu ne kartą mintimis grįždavau prie satyriko ir išminčiaus Michailo Žvaneckio žodžių. Jeigu jums nepatinka filmas – išeikite, jei jums neskanus patiekalas – nevalgykite jo, jei jums nepatinka knyga – nebaikite jos skaityti. Jeigu jums nepatinka spektaklis – išeikite nelaukdami pabaigos, nešvaistykite savo gyvenimo nereikalingam mandagumui, elkitės tik taip, kaip jums liepia širdis. O mes pasistengsime pakviesti jus dialogo, kuris bus svarbus ir jums, ir mums ir kuris turi likti širdyje ilgam.

 

Ačiū už pokalbį.

 

Kalbino Laura Pačtauskaitė

Nuotraukos autorius Dmitrijus Matvejevas




grįžti atgal