25/11/21

Pokalbis su LRDT aktoriumi Telmanu Ragimovu

Kalbiname #LRDT aktorių Telmaną Ragimovą apie du jo įkūnytus vaidmenis spektakliuose – „Valia“ ir „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“.

. . . skaityti toliau

16/11/21

„Vaikų knygų klubas“ po LRDT stogu bus visiems draugiškas ir jaukus

Paslaptingą ir artimą šiuolaikinės knygos vaikams ir teatro ryšį galės pajausti atėję į Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) „Vaikų knygų klubą“. Jis skirtas 11-12 metų vaikams, skaitantiems įvairias knygas rusų kalba. Pirmasis klubo susitikimas vyks teatro Mažojoje salėje lapkričio 21 d., sekmadienį, 13 val.

 

Klubo susitikimus moderuos filologė, pedagogė, knygų apžvalgininkė Olga Vėlavičiūtė. Ji sako, kad į tokius klubus susirenka žmonės, kurie nori perskaityti ką nors naujo, ir nebijo su kitais pasidalinti tuo, kas juos sujaudino.

 

„Draugiškoje, laisvoje ir jaukioje klubo atmosferoje turėtų išnykti baimė, nepasitikėjimas savimi, savo galimybėmis. Būtent tokią aplinką norime sukurti – draugišką, geranorišką, atvirą ir laisvą. Šiuolaikiniame teatre yra labai didelės laisvės pojūtis, ir vaikai turėtų pajausti, kad čia iš esmės yra viskas įmanoma. Teatro scenoje mes jausimės ne aktoriais, bet ir ne žiūrovais – galbūt jausimės esą režisieriai, kurie gali sukurti savo knygos supratimą. Vaikams yra labai svarbi vizualinė dalis, nes jis mato knygą ir jos istoriją kaip filmą ar kaip spektaklį. Klube turėsime šiuolaikinių knygų, pasakojimų, temų, vienaip ar kitaip susijusių su teatru“, – sako O. Vėlavičiūtė.

 

Didelės darbo su vaikais patirties turinti klubo moderatorė sako, kad labai svarbu, jog knygų klubo dalyviai pamatytų save pačius kitų akimis. „Pastebėjau, kaip skausmingai karantino laikotarpiu tokio amžiaus vaikai išgyveno bendravimo trūkumą. Aptardami knygą ir klausydami, ką sako apie ją kiti, pradedame suvokti kai ką apie save, ir tai yra labai svarbi patirtis. Be to, 11-12 metų amžiaus vaikai pradeda orientuotis į savo aplinką ir dažnai atsitraukia nuo literatūros, net visai liaujasi skaitę bent iki kokių 15-16 metų, kai daugelis vėl grįžta prie skaitymo“, – savo pastebėjimais dalijasi O. Vėlavičiūtė.

 

Ji sako parengusi klubo dalyviams šiuolaikinių autorių knygų rusų kalba, tačiau klubo veikloje bus svarbu ir improvizuoti, įsiklausyti į visų dalyvių pasiūlymus, rekomendacijas ir rasti visiems įdomių sprendimų, skaitant ne tik popierines knygas, bet ir elektronines ar klausantis audioknygų.

 

„Vaikams labai patinka knygų mainai – jie mielai atsineša savo mėgstamų knygų ir jomis dalijasi su kitais. Įdomu, kad vaikai visada perskaito tą knygą, kurią jiems rekomendavo jų bendraamžiai“, – pastebi klubo moderatorė.

 

LRDT džiaugiasi šia knygų klubo iniciatyva ir tikisi vaikų, jų tėvų ir mokytojų susidomėjimo bei pačių gražiausių skaitymo patirčių.

 

LRDT informacija ir iliustracija

 

 

. . . skaityti toliau

03/11/21

A. Latėnas režisuoja „Filomeną Morturano“: „Nesinori nuslysti į pigią komediją“

Lietuvos rusų dramos teatre (LRDT) kuriamas spektaklis „Filomena Morturano“ pagal populiaraus italų dramaturgo Eduardo De Filipo (Eduardo De Filippo) to paties pavadinimo pjesę. Dviejų dalių lyrinės komedijos, kurią režisuoja Algirdas Latėnas, premjera LRDT Didžiojoje scenoje numatoma 2021 m. lapkričio 13 d. 

 

E. De Filipas (1900–1984) pelnytai laikomas unikalios Neapolio teatrinės tradicijos tęsėju ir puoselėtoju. Didžiulis komediografo talentas buvo įvertintas visame pasaulyje – autoriaus kūrybos viršukalne laikoma 1946 m. parašyta pjesė „Filomena Morturano“, sulaukusi daugybės vertimų ir pastatymų pasaulio teatrų scenose. Tai jaudinanti istorija apie moterį, visais būdais besistengiančią išsaugoti savo meilę ir orumą. Kadaise pabėgusi iš viešnamio ir dvidešimt metų buvusi savo meilužio tarnaite, Filomena Morturano tetrokšta tik vieno: ištekėti ir įteisinti savo tris sūnus.   LRDT scenoje E. De Filipas statytas labai seniai – jo pjesę „Kalėdos senjoro Kupielos namuose“ 1966-aisiais režisavo Leonidas Lurjė. 

 

Premjerinio spektaklio „Filomena Morturano“ režisierius Algirdas Latėnas sako nenorintis nuslysti į pigią komediją, bet siekiantis giliau išlukštenti šios pjesės problematiką, žmogiškai aktualią visais laikais visoms tautoms. A. Latėnas 2009 metais Lietuvos rusų dramos teatre pastatė spektaklį „Juokdarys Balakirevas“ pagal Grigorijaus Gorino pjesę. Aktorius Valentinas Kirejevas tuomet pelnė „Auksinio scenos kryžiaus“ apdovanojimą už Ivano Balakirevo vaidmenį.

 

– Grįžęs į LRDT po dvylikos metų pertraukos ėmėtės E. De Filipo kūrybos, Lietuvoje statytos labai mažai. Kodėl ėmėtės būtent šio autoriaus?  

 

– Pjesės autorius – teatro žmogus, kaip sakoma, iki panagių, ir aktorius, ir dramaturgas, sakyčiau, toks „mėsom prikepęs“ prie savo laikmečio, kad daugelis bijo jo imtis. Nedaug jis statytas Lietuvoje. Matyt, galvojama, kad reikia statyti taip, kaip Italijoj. Man patinka jo savita stilistika, išsiskiria ir pjesių problematika, be to, jo pjesė atitiko mano įsivaizdavimą – per humorą kalbėti apie labai rimtas problemas. Mūsų laikui jis atidengė labai daug tiesos. Ir kitos jo pjesės man labai patinka. Tik mes kažkodėl įpratę teatruose komedijose maivytis, kraipytis, ir tai labai sunku „išmušti“. Su tuo teatre susidūriau ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, kur stačiau spektaklius, ir nežinau, iš kur tai atėjo?  

 

– Ar Jūsų spektaklis bus „pririštas“ prie konkretaus laikmečio?

 

– Dėl spektaklio laikmečio – iš pradžių visus traukė, matyt prisižiūrėjus itališkų pokario filmų, vaidinti pokario italus, nes pjesė parašyta 1946 m. Nieko tokio nereikia – mes nagrinėjame save, nes labiau save pažįstame, o reikia, kad mus žiūrėtų ir kitos šalys ir sakytų: „Jūs gi padarėte spektaklį apie mus!“ Ir italai atvažiavę matytų, kad čia nėra italizmų, bet savo vidumi, savo problematika kalbate ir apie mus. Nesinorėtų, kad tai būtų retrospektyva į pokarį ar panašiai, viską „atlankstėm“ į mūsų dienas. Žodžiu, tai spektaklis apie mus.

 

– Pjesės pavadinimas sufleruoja, kad pagrindinė veikėja – moteris.

 

– Taip, moteris, motina, kenčianti, mylinti, trokštanti laimės sau ir savo vaikams. Ar pagalvojame, kad mūsų mamos turi tiek skirtingų spalvų ir briaunų, būdų būti motina ir tai, ko mes nematome, nes jos irgi gyvena savo gyvenimus? Mes labai nepažįstam savo artimųjų. Norisi per šią tragikomediją, per medžiagą, per motinos ašį panagrinėti kitų žmonių, aplink motiną būnančių, linijas.  

 

Turėtų būti ir linksma, ir liūdna, bet nesinori nuslysti į pigią „komediją“. Šią medžiagą rimtai palukštenę atskleidžiame labai rimtus dalykus. Viskas mūsų gyvenime labai arti – čia pat ašaros ir juokas. Norisi nesubanalinti to, kas vyksta pjesėje, aktorių monologų, charakterių – čia didžiulis tankis aktorinių, vaidmens problemų. Iš kitos pusės, ši problematika turėtų būti pateikiama lengvai, linksmai ir kartu giliai.

 

– Daugelis dar prisimena „Vaidilos teatre“ Henriko Vancevičiaus 1996 m. režisuotą „Filomeną“ su Vaiva Mainelyte pagrindiniame vaidmenyje.

 

– Taip, tuomet buvo sunkūs laikai aktoriams, o mes Vilniuje įkūrėme „Vaidilos teatrą“, ten su savo studentais stačiau spektaklius, šalia Antono Čechovo „Ivanovo“, Justino Marcinkevičiaus „Mažvydo“, Karlo Goldonio „Viešbučio šeimininkės“ buvo ir „Filomena Morturano“, pastatyta Henriko Vancevičiaus. Pagrindinius vaidmenis spektaklyje sukūrė teatro ir kino grandai Vaiva Mainelytė ir Vytautas Tomkus, visi kiti aktoriai buvo jauni, mano studentai.  

 

– Kokia bus Jūsų režisuota „Filomena Morturano“?

 

– Norėjau atsispirti nuo šiuolaikinio „stand-up“ komedijos formato, kur ir neprofesionalai, ir profesionalūs aktoriai pasakoja savo istorijas, čia pat jas suvaidindami. Šio formato yra kitokios normos, čia nėra taip, kaip mes buvome mokyti – ilgai vaidinti, kentėti, vaizduoti kažką... Nėr kada, ne tas laikas dabar – reikia spėti per keletą sekundžių publikai mestelt savo gyvenimišką retrospektyvą ir atskleisti  charakterį, apie kurį nori papasakoti, – čia pat, dabar, su savo štrichais. Tai priverčia aktorių egzistuoti kita stilistika, ir tada nebaisu atitrūkti nuo buitinio konteksto, atsiranda fantasmagoriškos scenos. Tas metodas atveria tai, ką patiriame tik sapne arba prieš sapną, po intensyvios dienos, kai galvoje persukame juostą, ką būčiau sakęs, kai nespėjau ar neišdrįsau pasakyti, kaip būčiau išėjęs oriai, neįžeistas, pastatęs įžeidėją į jo vietą!  

 

Nesinori, kad tai būtų tik buitinė komedija. Įvairių dalykų moko vaidybos studentus, bet teatras yra visai kitas dalykas. Kaip atitrūkti nuo buities? Nors buitinė tiesa leidžia pasitikrinti, scenoje mes kuriame savo, sceninę tiesą. Pjesės sceninis variantas, jei pasiseka, kartais būna daug įdomesnis ir net tikresnis, teisingesnis negu buitinė tiesa. Nes pamatai daug daugiau sluoksnių, o ne siaurą akiratį. Juk tai, kas vyksta mūsų gilumoj, pratrūksta įvairiausiom formom, juoku, prakeiksmais ir juoku iš tų prakeiksmų.

 

 – Repeticijose esate labai arti aktorių. Turbūt turite savo darbo su aktoriais metodą?  

 

– Nežinau, ar turiu savo režisūrinio darbo metodą, lygiai kaip nedrįsau vadintis teatro pedagogu, net ir išleidęs penkis kursus. Niekada negaliu paaiškinti, kodėl vieną ar kitą aktorių pasirenku tam ar kitam vaidmeniui, nors skaitau pjesės variantus su įvairiais aktoriais,  bet kodėl pasirenku tą ar kitą aktorių, iki šiol pasakyti negaliu. Nemažai laiko dirbom su aktoriais, pjesės nagrinėjimas leido įsigilinti, rasti bendrą kalbą, daug pasiūlymų sulaukiau ir iš aktorių.  

 

– Dirbate su įdomių, patyrusių kūrėjų komanda. Turbūt seniai juos pažįstate?

 

– Su dailininke Ramune Skrebūnaite statėme spektaklį Keistuolių teatre pagal Sauliaus Šaltenio „Riešutų duoną“. Jos sukurti kostiumai „Filomenai Morturano“ irgi neprisiriša prie laikmečio, o kad juose bus kiek prašmatnumo, tai visgi pagrindinis veikėjas yra truputį išprotėjęs milijonierius. Su kompozitoriumi Linu Rimša taip pat dirbame seniai, man patinka jis kaip jaučiantis žmogus – dirbant su Linu vyksta vienas kito pažinimas. Kaip ir su puikiu videomenininku Džiugu Katinu.

 

– Ko palinkėtumėte būsimos premjeros žiūrovams?

 

– Likti sveikiems, stiprinti imunitetą, nustot sirgt ir pradėti lankyti teatrus. Nuoširdžiai to linkiu visiems.

 

 

Algirdą Latėną kalbino Laura Pačtauskaitė

 

LRDT informacija, BNS nuotrauka


 

. . . skaityti toliau

27/10/21

Prie Lietuvos rusų dramos teatro jau kitąmet žydės nuostabios rožės

Vienoje judriausių sostinės vietų, prie Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) fasado J. Basanavičiaus gatvėje pasodinta 15 rožių krūmelių. Jau ateinančią vasarą teatro lankytojai, darbuotojai ir praeiviai galės gėrėtis oranžinių atspalvių žiedais.

 

„Mūsų teatras yra vienoje iš labiausiai matomų Vilniaus vietų, prie judrios gatvės, tačiau skverelyje ties centriniu įėjimu mėgsta pabūti aplink gyvenantys ar dirbantys žmonės, neretas čia praleidžia pietų pertraukas. Tai populiari susitikimų, pasimatymų, fotografavimosi vieta, todėl norime, kad senasis teatras ir jo prieigos atrodytų patraukliai, estetiškai, puošniai“, – sakė rožes su kolegomis sodinusi teatro vadovė Olga Polevikova.

 

Sodinimui pasirinktos „Lady of Shalott“ ir „Easy Does It“ veislių rožės, užaugančios iki metro aukščio, atsparios ir nereiklios, žydinčios gausiai ir spalvingai – nuo oranžinių atspalvių iki rožinės.

 

„Nors šimtametis teatras viltingai laukia būtinos renovacijos, savo aplinka norime būti patrauklūs žiūrovams ir praeiviams, Vilnių lankantiems užsienio turistams. Dabar pasodinti puikių rožių krūmai kitą pavasarį sužaliuos, o vasarą pasipuoš nuostabiais žiedais. Jų atspalviai bus artimi oranžinei spalvai, kuri pasirinkta mūsų teatro logotipams ir vizualinei medžiagai. Tikime, kad pavasaris, tiesiogine ir perkeltine prasme, tikrai ateis“, – neabejojo LRDT vadovė.

 

„Atėjo ruduo, ir mes prie teatro durų sodiname rožes, nes juk po žiemos ateis pavasaris ir jos mus pradžiugins. Sodiname oranžines rožes, kurios užaugusios ir pražydusios derės su naujuoju mūsų teatro stiliumi. Nors šiandien mūsų sielose ruduo ir dvelkia šaltas vėjas, o prieš akis ilga žiema, mes puikiai suprantame, kad reikia labai pasistengti ir labai gerai vaidinti, statyti žmonėms labai reikalingus spektaklius, kad jie ir toliau eitų pas mus, nepaisant neįvykusios rekonstrukcijos, nežiūrint, kad pastatas byra ir kaskart būgštaujame, jog dings šviesa arba žiūrovai pradės žvarbti sprogus šildymo vamzdžiams. Vis dėlto mes šildome savo rožes ir gyvename viltimi, kad pavasaris kada nors ateis ir rekonstrukcija kada nors atsitiks, ir Kultūros ministerija ir valdžia elgsis su mūsų žiūrovais taip, kaip mes elgiamės su savo gėlėmis, – kad jiems būtų šilta ir jauku. Sodinkite rožes“, – ragina LRDT vyriausiasis režisierius Vladimiras Gurfinkelis.

 

Lietuvos rusų dramos teatras įsikūręs specialiai teatro veiklai 1913 metais statytame istoriniame pastate, kuris yra išskirtinis Vilniaus kultūriniame žemėlapyje ir paskelbtas architektūros paminklu. 1917 m. rugsėjo 18-22 d. šiame pastate vyko reikšmingas Lietuvos valstybei įvykis – Vilniaus konferencija, išrinkusi Lietuvos Tarybą, kuri 1918 m. vasario 16-ąją paskelbė atkurtos Lietuvos valstybės nepriklausomybės Aktą.

 

LRDT informacija

D. Matvejevo nuotraukos

. . . skaityti toliau

17/10/21

Bulgarų režisierė Vilniuje kurs spektaklį apie tėvynės praradimą

Lietuvos rusų dramos teatre (LRDT) viešėjo Diana Dobreva, Ivano Vazovo nacionalinio teatro Sofijoje (Bulgarija) vyriausioji režisierė. Viešnia surengė aktorių atranką savo būsimam spektakliui „Medėja Svetimšalė“ Euripido kūrybos motyvais, kurį kitąmet ruošiasi statyti LRDT Didžiojoje scenoje. Spektaklio premjera numatoma 2022 metų gegužės mėnesį.

 

Viena iš sėkmingiausių ir žinomiausių Bulgarijos režisierių D. Dobreva savo kūrybinę karjerą pradėjo kaip aktorė, sukūrė dešimtis pagrindinių vaidmenų Bulgarijos ir Prancūzijos teatruose, tapo bulgarų kinematografo žvaigžde, pelnė Geriausios aktorės įvertinimą Bulgarijos kino festivalyje „Auksinė rožė“.

 

Nuo 2007 m. D. Dobreva režisuoja spektaklius ir yra pelniusi daugelį nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų. 2006 m. ji pastatė spektaklį „Medėja“ teatro laboratorijoje „Sfumato“ Sofijoje ir buvo apdovanota už geriausią režisūrinį debiutą, taip pat puikiai įvertintas jos spektaklis „Makbetas“, o jos režisuotas „Kazanova“ 2009 m. buvo parodytas garsiajame Avinjono teatro festivalyje Prancūzijoje. Nuo 2017 m. D. Dobreva yra Ivano Vazovo nacionalinio teatro vyriausioji režisierė. Naujausi jos spektakliai – „Kaligula“, „Odisėjas“, „Tėvas“, „Sūnus“ sėkmingai rodomi Bulgarijos teatruose.

 

Pasak D. Dobrevos, dvi dienas Vilniuje vykusi aktorių atranka spektakliui „Medėja Svetimšalė“ buvo sėkminga, tačiau kuris aktorius kokį vaidmenį vaidins, sužinosime tik prasidėjus repeticijoms kitų metų pavasarį. „Spektaklio tema – apie žmogų, kuris prarado tėvynę, meilę, artimuosius, buvo atmestas ir išvarytas į kitą kraštą, negalintis ne tik sugrįžti, bet ir judėti pirmyn“, – sako režisierė.

 

„Antrą kartą statysiu spektaklį pagal Medėjos mitą – pirmasis buvo seniai, prieš 15 metų, ir tuomet pagrindinį dėmesį skyriau kitkam, tai buvo asmeniškesnis, intymesnis pastatymas, pagrįstas vyro ir moters ryšiu. Dabar susitelksime į išvarymo, tremties kontekstą – kaip valstybės politika ir interesai gali paversti žmogų žudiku ir įstumti jį į nuodėmę“, – sako D Dobreva.

 

Bulgarų režisierė keletą dienų praleido Vilniuje, susižavėjusi vaikščiojo po senamiestį, džiaugėsi šiltu sutikimu Lietuvos rusų dramos teatre, aktorių entuziazmu ir tikisi įdomaus, įtraukiančio ir vaisingo kūrybinio darbo, kurio rezultatas pavasarį neabejotinai praturtins Lietuvos teatro gyvenimą.

 

Spektaklis „Medėja“ pagal Euripido tragediją LRDT buvo statytas 1994 m., jį režisavo Linas Marijus Zaikauskas. Pagrindinius Medėjos ir Jasono vaidmenis tuomet sukūrė aktoriai Valentina Lukjanenko ir Dmitrijus Denisiukas.

 

LRDT informacija

Nuotrauka iš asmeninio tinklalapio https://dianadobreva.com/

 

. . . skaityti toliau