17/08/22

„Liudmilos Petruševskajos kabaretas“ žiūrovų laukia Lietuvos rusų dramos teatre

Rugpjūčio 21 d. 20 val. pirmą kartą Vilniuje, Lietuvos rusų dramos teatre, „Liudmilos Petruševskajos kabarete“ vaidins nepaprastai talentingi, aukščiausio profesionalumo menininkai  Čulpan Chamatova, Liudmila Petruševskaja ir Anatolijus Belyj, kurie buvo priversti palikti Rusiją dėl savo tvirtos ir bekompromisės pozicijos karo Ukrainoje atžvilgiu. Kritikų, žiūrovų ir skaitytojų už socialinės ir politinės analizės aštrumą, dėmesį ribinėse gyvenimo situacijose atsidūrusio žmogaus likimui, virtuozišką kalbos daugiareikšmiškumą, dažnai naudojamą miesto gatvių žargoną, sentencijas, aštrų humorą ypatingai vertinama Liudmila Petruševskaja pasirodymui Vilniuje subūrė išskirtinę kūrybinę komandą. Čulpan Chamatova ir Anatolijus Belyj tapo vienais pirmųjų menininkų, kurie pirmosiomis karo dienomis aiškiai išdėstė savo poziciją prieš Rusijos veiksmus, pasmerkė invaziją į Ukrainą, nutraukė sutartis su valstybiniais teatrais ir kino kompanijomis ir paliko Rusiją. „Liudmilos Petruševskajos kabarete“ susitinka giminingos sielos, sužeistos per karą Ukrainoje. Kaip pati Liudmila Petruševskaja sakė interviu internetiniam portalui „Meduza.io“: „Žinau, kad baisios pasakos gydo – dar iš vaikų globos namų laikų, kai kurdavau jas miegamajame savo draugėms“. Čiulpan Chamatova nuo pavasario dirba Latvijos Naujajame Rygos teatre, ką tik įvykusi jos monospektaklio „Post Scriptum“ premjera, kurią režisavo garsiausias Latvijos režisierius Alvis Hermanis, tapo tikra menine sensacija, demaskuojančia Rusijos sąmonę, sąžinę ir pasąmonę pastarųjų įvykių kontekste.

 

Aktorius Anatolij Belyj vasario 24 d. savo socialiniuose tinkluose pasidalino tokia žinute: „Gimiau Ukrainoje, Vinicos srities Braclavo gyvenvietėje. Ten palaidoti mano senelis ir močiutė. Ukraina ir Rusija man visada turėjo vieną reikšmę – Tėvynė. Šiandien juoda diena mano Tėvynės istorijoje. Tai – katastrofa. Mano smegenys atsisako tuo patikėti. Visus tuos metus vyliausi, jog tai nenutiks. Aš nežinau, kaip tai sustabdyti. Turiu eiti repetuoti, turiu kažką pasakyti vaikams. Esu labai taikus žmogus, gyventi galima tik taikos sąlygomis. Negaliu sulaikyti ašarų. Kas antras mano draugas – ukrainietis. Atleiskite mums, broliai, atleiskite. Gėda. Akibrokštas. Skausmas. Bejėgiškumas. Nežinau, kas galėtų tai sustabdyti, belieka tik kažkur giliai širdyje karštai melstis.“

 

Rašytoja, dramaturgė Liudmila Petruševskaja – viena labiausiai verčiamų rusakalbių autorių, jos pjesės nuo pagrindinių Europos teatrų scenų skamba dešimtmečius. Pjesė „Muzikos pamokos“ Lietuvos rusų dramos teatre pastatyta 1988, ją režisavo legendinis Romanas Viktiukas. Spektaklius pagal puikias dramaturgės pjeses „Meilė“, „Trys merginos žydrais rūbais“, „Činzano“, „Vandens stiklinė“, „Kolumbinos butas“ ir kitas kūrė režisieriai Markas Zacharovas, Olegas Jefremovas, Levas Dodinas ir Dmitrijus Brusnikinas. Na, o „Pasakų pasaką“, „Paršelį Petrą“ ir šimtus kitų iš kartos į kartą dievinamų istorijų mums pristatė vienintelė rusų rašytoja, kuris, anot Dmitrijaus Bykovo, verta nominacijos Nobelio Literatūros premijai. Mistika ir nepaaiškinami dalykai – būtent dėl šių Petruševskajos literatūrinės visatos savybių The New Yorker neseniai ją pavadino „šiuolaikiniu Edgaru Alanu Poe“. 84 metų sulaukusi menininkė kuria pjeses ir prozą, romanus ir haiku, eilėraščius ir pasakas, piešia paveikslus, atlieka stepo šokius ir visiškai žavingai, chuliganiškai dainuoja pačios išverstas prancūzų, vokiečių, italų, anglų, čigonų dainas.

 

„Liudmilos Petruševskajos kabaretas“ su savo baugiomis istorijomis ir linksmomis dainomis apkeliavo visą pasaulį, susilaukė audringų ovacijų Niujorke ir San Paule, Odesoje ir Sankt Peterburge, Londone ir Limasolyje ir vienam vakarui atvers duris nuostabiai Vilniaus publikai. Su Lietuva Liudmilą Petruševskają sieja itin svarbi aplinkybė: 1991 m. sausio 13 d., kai Vilniuje rusų tankai bandė slopinti lietuvių pasipriešinimą sovietiniam režimui, Petruševskaja parašė laišką: „Brangūs broliai lietuviai! Atleiskite. Komunistų partijos fašistai, vadovaujami savo prezidento, todėl taip įsikibo į jūsų žemę, kad greitai bus išvaryti iš visur“. Už šį laišką ji atsidūrė teisme, tyrėjai lipo ant kulnų, ji turėjo skubiai bėgti iš TSRS su vaikais, nes „už prezidento įžeidimą“ jai grėsė iki 5 metų kalėjimo. Tačiau persekiojimas liaujasi, nes 1991 metų rugpjūtį pats „įžeistas“ prezidentas pašalintas iš istorijos, kaip ir jo imperija. Liudmila Petruševskaja įsitikinusi, kad istorija linkusi kartotis. 

 

Viename iš interviu ji prisiminė: „Buvo taip:  1991 metų pati pradžia. Radijas „Svoboda“ transliavo apie Vilnių. Lietuva nusprendė išstoti iš SSSR. Mūsų kariuomenė ruošėsi okupuoti Vilnių. Sausio 12-os vakare neapsikenčiau dėl tos padėtis ir vėl sulaužiau savo nuolatinį pažadą – nerašyti jokių laiškų vyriausybei ir redakcijoms. Trumpai tariant, vėlų 1991 metų sausio 12 – os dienos vėlų vakarą parašiau atvirą laišką Gorbačiovui. Ir nuspėjau – sausio 13 – os naktį viskas ir įvyko, tankai užėmė Vilniaus centrą. Žmonės pateko po tankų vikšrais. Taigi, Vilniuje vyko pilietinio karo pradžia. Mano laiškas kirbėjo ant mano stalo. Man padėjo teatro režisierius, mano krikštasūnis iš teatro „Lenkom“ ir pjesės „Trys merginos žydrais drabužiais“ pastatymo bendraautoris Jurijus Machajevas. GITIS‘e su juo turėjome studentę iš Lietuvos, Dalią Tamulevičiūtę. Jurijus paėmė mano laišką ir padiktavo jai į Vilnių.“ Tomis dienomis pasaulis išgirdo Liudmilos Petruševskajos balsą, palaikantį Lietuvos laisvės kovą.

 

Pirmą kartą Baltijos šalyse pristatomas „Liudmilos Petruševskajos kabaretas“ Vilniuje rodomas  rugpjūčio 21 d., Rygoje – rugpjūčio 23 d., Taline – rugpjūčio 31 d.

 

Bilietus platina: https://ticketshop.lv

 

. . . skaityti toliau

09/08/22

Marius Ivaškevičius apie naujausią savo pjesę „Dievų aušra“: mūsų klaiki realybė viską padiktavo

Šį penktadienį Lietuvos rusų dramos teatras pasirodo vienoje iš svarbiausių teatro scenų – prestižiniame festivalyje Avinjone su Vladimiro Gurfinkelio režisuotu spektakliu „Dievų aušra“. Tai liudininkų parodymų spektaklis, kurio centre – Manto Kvedaravičiaus ir jo sužadėtinės Hannos istorija. Pjesę spektakliui Marius Ivaškevičius parašė vos per porą mėnesių ir spektaklį įvardina kaip teatrinį karo nusikaltimo tyrimą. Pasak jo, ta mūsų klaiki realybė, kurioje esame jau daugiau negu keturis mėnesius, viską padiktavo. Likus porai dienų iki trupės išvykimo į Avinjoną, susitikę teatro vidiniame kiemelyje, su dramaturgu kalbamės apie kūrybinį procesą nuo idėjos gimimo iki įgyvendinimo, apie iššūkius ir prasmę kurti šiandien, vykstant karui Ukrainoje.

 

Kaip jums gimė idėja parašyti pjesę „Dievų aušra? Kas jus, kaip kūrėją, labiausiai motyvavo?

 

Ta mūsų klaiki realybė, kurioj mes esam jau daugiau negu keturis mėnesius, viską padiktavo. Prasidėjus karui buvau visiškame paralyžiuje – ir kaip žmogus, ir kaip kūrėjas. Apie nieką negalėjau pagalvoti – ištisai sėdi telefone, stebi žinias ir daugiau nieko nedarai. Vakare jausdavausi siaubingai pavargęs nuo to nieko nedarymo ir bejėgiškumo.

 

Iš pradžių mes turėjome vykti į Avinjoną su kitu LRDT projektu – baltarusių liudytojų parodymų spektakliu „Kvėpuojame drauge“. Paradoksas, kad istorija vyksta taip greitai, kad įvykiai, kurie dar buvo labai aktualūs ir „karšti” prieš metus ar pusantrų, staiga visiškai nublanksta prieš tai, kas vyksta šiandien. Mums patiems tapo keista tą spektaklį vežti. Kai vyko siaubingi įvykiai Bučoje, Avinjono festivalio rengėjai paprašė, kad gal kaip nors galime prie savo spektaklio pridėti šiek tiek istorijos apie Ukrainą. Žinote, toks jų prašymas, tai kaip prie sraigės dramblį pridėti – juk pagal mastą, pagal dydį, tai visiškai neįmanoma. Galiausiai vyko dialogas ir buvo pasiūlyta greitai kažką padaryti apie šį karą Ukrainoje, nes jų šiųmetinėje programoje nieko nenusimatė šia tema. Porą dienų sukau galvą, ar turiu ką pasakyti, ar aš noriu ir pajutau, kad tai man pačiam galėtų būti išėjimas iš to bejėgiškumo – čia bent kažką daryčiau. Juk yra kažkokia viltis – keliems tūkstančiams žmonių didžiausiame pasaulyje teatro festivalyje priminti apie tai, kas vyksta.

 

Mane iš tikrųjų labai motyvavo tai, kad prie projekto prisijungė trys aktorės pabėgėlės iš Kijevo. Viena yra padėti būsto, gyvenimo, finansine prasme, bet reikia suvokti ir tai, kad profesiškai jos turi prastovas. Ir staiga jos gauna galimybę kurti apie tai, kas joms labiausiai skauda ir yra labai svarbu.

 

Pradžioj, kovo gale dar nežinojom, kas tai bus ir kaip. Paraleliai man tuo metu prasidėjo ir repeticijos Lietuvos nacionalinio dramos teatro projekte „Liudijimai“, bet aš ten nuėjau tik į kokius tris susitikimus, supratęs, kad mano viduje vyksta konfliktas, kad aš negaliu, nes tai yra apie tą patį, tik skirtingose vietose. LNDT projekto atsisakiau, nes LRDT buvo ir aktorės iš Kijevo, ir aš mačiau, kad čia žmonės yra žymiai labiau įsigilinę į temą, į tai, kas vyksta, ir visai kita šių susitikimų temperatūra.

 

Susirinkdavome LRDT dukart per savaitę, kalbėjomės. Aš mačiau, kad tie pokalbiai ne tik joms, bet ir visiems ten esantiems buvo kaip terapija, kaip anoniminių alkoholikų susiėjimas, kur visi gyvena toje pačioje problemoje ir išsikalba. Prašiau aktorių ieškoti istorijų, prašiau savo asmenines istorijas traukti iš savęs, provokavau kai kuriems dalykams. Tie pašnekesiai pavirto į medžiagos ieškojimą. Ir tuomet aš pagalvojau: mes vis tiek kuriame spektaklį Lietuvoje, spektaklis iš Lietuvos – kodėl mes jį darom? Matyt, didžiausias su Lietuva susijęs įvykis – sukrėtimas karo metu buvo Manto Kvedaravičiaus žūtis Mariupolyje. Ne tik žūtis, bet ir pats poelgis, kai visi iš to pragaro bėgo, jis su savo drauge Hanna vyko į priešingą pusę, vyko į tą pragarą, kad užfiksuotų, kas vyksta. Ir vienas iš jų sumokėjo už tai savo gyvybe… Suradau Hanną, ir tai, ką ji pradėjo pasakoti, buvo tiesiog stogą raunančios detalės. Tai, ką mes įdėjom į spektaklį, tai turbūt tik 7 % to, ką mes turime, ir iš to, kokio stiprumo tai istorija. 

 

Kaip Hanna reagavo, kad pagal jos liudijimus norite kurti spektaklį? Pjesėje yra ir dar viena ryški Janos iš Mariupolio istorija. Kas jungia šias istorijas?

 

Viena vertus, nesinori kaip kokiems maitvanagiams lįsti ten, kur žmonėms skauda, išklausyti istorijų, o iš kitos pusės, tu matai, kaip žmonėms reikia išsikalbėti. Jeigu tiktai pradedi ir jeigu žmogus pamato tavo dėmesį ir susidomėjimą, jis tiesiog negali sustoti pasakojęs ir kaip jam nuo to darosi lengviau. Pamačiau, kad čia turbūt toks atvejis. Įspėjau Hanną, kad norėčiau šią istoriją paversti pjese. Ir paskui mes nutarėmė sėsti ir įrašyti ilgą video pokalbį – trijų su puse valandos. Paskui atsirado dar viena svarbi istorija – Janos. Iš tiesų tai yra veidrodinė Hannos su Mantu istorija. Jana – mariupolietė ir prasidėjus karui ji gyveno ir slėpėsi daugiaaukščio bute Mariupolio centre su  savo kūdikiu, vyru, tėvais, seneliais. Jos vyras buvo sužeistas kieme skeveldrų ir paskui po paros, pusantros mirė.  Praradusi vyrą ji pradeda ieškoti išeities, kaip jai išsaugoti savo gyvybę, vaiko gyvybę ir galvoti tą pabėgimą. Nėra taip paprasta, kad sėdai į mašiną ir išvažiavai. Tu esi visiškuose spąstuose. Tai yra miestas, kuriame viskas sugriauta, kur pravažiuoti neįmanoma; stulpai, medžiai guli, šaudo, bombarduoja ištisai. Įdomiausia buvo tai, kad nors interviu su jomis dariau atskirai, su tam tikru laiko tarpu, tiek Hanna, tiek Jana minėjo datas, kažkokias gatves, ir paskui, jau rašydamas, staiga suvokiau, kad praktiškai vienu metu jos bėgo tomis pačiomis gatvėmis – Jana išbėga į miestą, kurio nematė jau mėnesį, nes slėpėsi namuose su kūdikiu ir mato tą miestą visiškai subombarduotą, ištisai šaudo ir ji su kūdikiu slepiasi laiptinėse. O Hanna sužinojusi, kad Mantas dingo ir jį paėmė į nelaisvę – lekia į miesto centrą. Ir tą pačią dieną, tomis pačiomis gatvėmis, vos ne tose pačiose laiptinėse viena ir kita jos slepiasi. Man net šiurpas apėmė, kai supratau, kad praktiškai jos turbūt galėjo matyti viena kitą kažkur prabėgdamos. Kaip dramaturgui, kažkuria prasme tai yra tokie atradimai… Rašau apie tikrus žmones. Tos moterys yra jaunos, čia ir dabar ir jos patyrė tokį siaubą, su kuriuo gyvens visą likusį gyvenimą.

 

Kai kurios aktorės paliko savo artimuosius Ukrainoje. Darbas turėjo būti emociškai sunkus. Laiko pjesės sukūrimui ir spektaklio repeticijoms irgi buvo mažai. Su kokiais dar iššūkiais susidūrėte ir kaip juos sprendėte?

 

Tai, ką mes vežame į Avinjoną, aš vadinčiau eskizu, nes tai, visų pirma, reglamentas, festivalio organizatorių pageidavimas – 1 val. 20 min, į kurias visa šita pjesė tikrai netelpa, todėl mes ją stipriai apkarpėme. Joje dabar nėra kai kurių svarbių, esminių scenų. Aišku, ir laiko repeticijoms buvo labai mažai. Su LRDT yra susitarimas ir noras, kad po Avinjono rinksimės ir kursime pilnavertį spektaklį be apkarpymų. 

 

Be abejo, manau, tai visiems buvo iššūkis. Rašiau pjesę apie žmones, kuriems iš tikrųjų svarbi kiekviena frazė, kurią jie pasakė, todėl visai nesinorėjo iškreipti to jų paveikslo. Tuos du mėnesius, kai rašiau, jaučiausi lyg gyvenčiau Mariupoly. Rašiau rusyje. Būdavo taip, kad nueini miegoti į antrą aukštą, o iš pat ryto tu leidies į tą rūsį ir praleidi visą dieną su šita medžiaga, tai jau iš tikrųjų truputį „stogas važiavo“, sapnuodavosi Mariupolis. Aš to miesto nematęs, bet praktiškai, man atrodo jį  jau pažįstu – būtent tą tokį sugriautą. O ir aktoriams sunku. Dabar jie sako, daugiau jokių panašių projektų nesiims, nes prie viso siaubo, kurį išgyvena dar ir spektaklis… Bet čia ir nuovargis. Manau, kai tai jau bus padaryta, vis tik yra tas momentas, kad darbas sumažina tavo beviltiškumą – kad tu kažką gali padaryti ar bent jau tikėti, kad kažką gali padaryti, kažkam nunešti šitą žinią.  Man atrodo jos pajus, kad tai nebuvo šiaip praleisti du mėnesiai laukiant karo pabaigos. Tam tikra prasme, mes kaip teatriniai kariai – be ginklų, bet mūsų ginklas – scena, žodis, emocija.

 

Kokia yra pagrindinė žinutė, kurią spektakliu „Dievų aušranorite perduoti žiūrovams Avinjone?

 

Niekada nebūna vienos žinutės, jų būna daug. Aišku, pilietinė žinutė, ir mano, ir visų čia dalyvaujančių, yra ta, jog, pirmiausia, norėtųsi, kad žmogus bent jau atėjęs per spektaklį prisimintų, kas vyksta Ukrainoje ir dar su tuo pagyventų savaitę ar mėnesį. Matome ir Lietuvoje, kad žmonės emociškai pavargo sekti karą, nors jis toliau vyksta ir tie žiaurumai tikrai nemažėja. Jeigu mes čia, Lietuvoje, pavargome, tai tik įsivaizduokite, koks nuovargis ir turbūt prasidėjęs abejingumas yra Vakarų Europoje, net toje pačioje Prancūzijoje. Pastarąsias dvi savaites praleidau JAV. Ten karo tema visai užmiršta. Kai mes išlipome iš lėktuvo, stovėjome didžiulėje eilėje ir priėję tarnautojai kvietė, ar yra ukrainiečių pabėgėlių šitame lėktuve, ir ten išėjo apie dvidešimt žmonių. Juos atskirai nusivedė be eilės. Tai buvo vienintelis momentas, kur tas karas dar priminė apie save. O toliau – nulis, niekas. Nei ženklų, nei kalbų – nieko. Jiems tai yra taip toli.

 

Spektaklyje vaidinama rusų kalba, o Rusija yra agresorius. Kaip paaiškinate žmonėms, kurie nesupranta, kodėl ukrainiečių jautrią istoriją galima papasakoti rusų kalba.

 

Mane vienąkart labai nustebino vienos pažįstamos klausimas: „Kas čia yra, aš išėjau į Vilniaus gatves, ir visi rusiškai šneka. Tai kokie čia ukrainiečiai?“ Mums reikia suvokti, kad iš esmės ten, kur vyksta karas, dabar pats žiauriausias, ir Donbase, ir Charkove, rytų Ukrainoje, gyvena rusakalbiai ukrainiečiai. Ir kalba šiuo atveju nėra ta atskirtis. Ten abiejose pusėse žmonės kalba vienoda kalba – ir tie, kuriuos žudo, ir tie, kurie žudo, todėl man šiuo atveju rusų kalba nėra vien agresoriaus kalba, bet taip pat ir aukų kalba. Kalba nėra ta skiriamoji linija. Aš rašiau pjesę rusiškai. Ir Hanna yra rusakalbė, ir Jana. Ukrainiečių kalba aš neparašyčiau. Deja, istoriškai taip yra, kad aš moku rusų kalbą, o ukrainiečių – ne. Ir vėlgi, mes nesuvaidintume ukrainietiškai, nes turime tris aktores iš Ukrainos, jos visos kalba rusiškai ir dviejų iš jų netgi pirmoji kalba yra rusų. Taip pat yra aktorių ir iš Baltarusijos, ir Lietuvos rusų dramos teatro – taigi nebūtų kam vaidinti. Tokios aplinkybės buvo, tokiose mes galėjome dirbti. Ko aš labai norėjau – tai, kad teatras spėtų pakeisti savo pavadinimą iki mūsų išvažiavimo į Avinjoną. Deja, tai nebuvo padaryta.

 

Kodėl pjesę pavadinote būtent Dievų aušra?

 

Buvo labai keista, kai Hanna pasakojo apie visa tai, kas atsitiko jai su Mantu, o aš klausiausi ir galvojau: o kur tie žiaurumai, kaip Bučoje? Ji lakstė kaip išprotėjusi per tas automatų serijas, per visą fronto liniją, ir jos niekas nenušovė ir neišprievartavo. Kankino ir užmušė Mantą. Paskui supranti, kad tai kitokio lygio žiaurumas. Bučoje mes matėme padugnių žiaurumą, kuriems buvo duotas leidimas: darykit, ką norit. Jie tai ir darė – kaip gyvuliai prievartavo moteris, žudė jų vyrus ir jas pačias. O čia, Mariupolyje, aš suprantu, kad yra aukštesnis lygis, toks rafinuotas žiaurumas, kai žmogus su automatu, turėdamas absoliučią valdžią, turėdamas tuos du žmones, Hanną ir Mantą, staiga pradeda žaisti laikydamas jį kažkur rusyje, ją matydamas kažkur čia lankstančią ir ieškančią jo. Jis pradeda žaisti Dievą – aš tau neva padėsiu, o jį užmušiu. Begalinė valdžia, kurią suteikia karas, daro iš žmogaus labai keistus dalykus. Spektaklį „Dievų aušra“ vietoje žanro įvardiname kaip teatrinį karo nusikaltimų tyrimą. Yra scena, kur analizuojama kiekviena minutė, kiekviena frazė, kurią pasakojo Hanna ir ko galbūt ji pati iki galo nesuprato. Vyksta toks teatrinis tyrimas, siekiant išsiaiškinti, kas iš tikrųjų nužudė Mantą ir kaip visa tai įvyko. Galiausiai supranti, kad už viso to slypi žmogus, kuris kaip Dievas žaidžia tokį blogą teatrą su gyvais žmonėmis – vienus nužudydamas, o kitiems dovanodamas gyvenimą.

 

Jūs neabejingas karo Ukrainoje temai. Koks jūsų požiūris į tuos menininkus ir kūrėjus, kurie šiuo metu nekuria Ukrainos karo tema ir niekaip nesistengia savo kūryboje reflektuoti šių įvykių. Ar tai kiekvieno menininko pasirinkimas?

 

Kai prasidėjo karas, mano pirma mintis buvo važiuoti į Kijevą, ten dirbti žurnalistu ir tokiu būdu prisidėti. Bet tikrai ne kiekvienas privalo tai daryti ar būti politišku. Čia priklauso nuo tavo vidinio poreikio ir išorinių galimybių. Jeigu tau išpuola galimybė ir tu sakai: ne, man tai neįdomu – tada galbūt tam tikras klaustukas gali atsirasti. Man dabar jau tas paralyžius praeina, bet buvo laikas, kai atrodė, kad visa tai, ką esu parašęs, yra nieko verta. Pasaulis staiga apsivertė 180 laipsnių kampu, ir mes turime kažkokią naują realybę, o tai, kas iki šiol buvo svarbu ar netgi žiauru, baisu, – tapo taip smulku, palyginus su tuo, kas vyksta. Meno tikslas visada  buvo nešti tam tikras humanizmo idėjas. Kaip bebūtų kraupu tai, kas vyksta, ir kokį katastrofiškai didžiulio masto žiaurumą bematytume, privalome neįsileisti to į save ir netapti tokiais pat žvėrimis, kaip jie. Turime kontroliuoti tą neapykantą, nes jeigu sužvėrėsime ir mes – tai ir yra jų tikslas. Tai sunaikinimo kelias. Aš manau, meno tikslas – išsaugoti žmogų žmoguje netgi tokiomis žvėriškomis aplinkybėmis. 

 

Marių Ivaškevičių kalbino Raminta Paukštytė

 

 

. . . skaityti toliau

08/08/22

Avinjono publiką sujaudino dokumentinis spektaklis apie Ukrainą „Dievų aušra“: šios istorijos – pragaras Žemėje

Mariupolyje žuvusio Manto Kvedaravičiaus ir jo sužadėtinės istorija tapo pamatu vos per tris mėnesius gimusiai Mariaus Ivaškevičiaus pjesei ir Vladimiro Gurfinkelio režisuotam dokumentiniam spektakliui „Dievų aušra“, kurį pirmieji jau spėjo pamatyti Avinjono festivalio Prancūzijoje žiūrovai. Apie pjesės gimimą, repeticijų procesą ir pirmuosius žiūrovų atsiliepimus pasakoja spektaklio aktorės Kateryna Vyšneva, Kristina Kyselevaitė, Anastasija Špakovskaja ir Jelena Bogdanovič.

 

–  Apie ką pasakoja spektaklis „Dievų aušra?

 

Kateryna:  Spektaklis „Dievų aušra“ pasakoja, kad karas Ukrainoje tai ne kažkas kažkur – tai yra čia ir dabar su realiais žmonėmis ir negalima nuo jo užsidaryti, pasislėpti, ar sukurti įspūdį, kad nieko nematau ir nenoriu apie tai girdėti. Tai labai nepatogus spektaklis. Nepatogu ir niekam iš vaidinančių, nes kiekvieną kartą tenka vis iš naujo viską išgyventi. Nepatogu ir tiems, kurie žiūri ir klauso, nes jis verčia galvoti, kelti sau nepatogius klausimus ir paklausyti, paverkti, į šalį padėjus telefoną.

 

Anastasija: Šis spektaklis apie tai, koks trapus pasirodė mūsų pasaulis ir kaip galime išgyventi šiame trapume, kaip išgelbėti save bei išlikti žmonėmis.

 

Jelena: Marius Ivaškevičius, iš pradžių ketinęs pjesės siužetą kurti aplink vieną operatoriaus Manto ir jo mylimos merginos Anos liniją, susidomėjo ir mūsų likimais, šaknimis, kompleksais, asmeniniu skausmu. Taip gimė spektaklis, kuriame kiekviena aktorė turi savo istoriją. Deja, Avinjono festivalio formatas neleido šioms istorijoms atsiskleisti iki galo, tačiau tikiuosi, kad visa versija dar laukia mūsų.

 

Kristina: Pjesėje „Dievų aušra“ skamba ne tik mūsų asmeninės istorijos, bet ir pagrindinė Anos istorija, kurios sužadėtinis, režisierius Mantas Kvedaravičius, žuvo Mariupolyje. Taip pat skamba ir mano pažįstamos Janos iš Mariupolio istorija, kurios vyras irgi žuvo. Abi šios istorijos apie žmones, kurie dėl Rusijos agresijos Ukrainoje prarado savo gyvenimus, meilę ir ateitį. Ir jiems iš tikrųjų labai sunku. O visas šias istorijas jungianti tema – meilė.

 

– Kuo dalyvavimas šiame projekte svarbus jums asmeniškai?

 

Anastasija: Dalyvavimas spektaklyje „Dievų aušra“ man yra galimybė išreikšti solidarumą, empatiją ir pasidalinti skausmu su Ukrainos žmonėmis. Tai ypač svarbu man, kaip baltarusei, nes mano šalis yra okupuota ir iš jos teritorijos raketos skrenda į taikius Ukrainos miestus. Tai svarbu man, kaip žmogui, kuris supranta, kad pasaulis yra ant trečiojo pasaulinio karo slenksčio ir dabar labai svarbu kiekvienam iš mūsų įsitraukti į karą Ukrainoje, jog atsispirtume blogiui.

 

Jelena: Manau, kad esu tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku. Nuo karo pradžios, kuris man prasidėjo 2014 m., kai iškilo klausimas dėl mano mamos išvežimo iš Donbaso karo zonos, jaučiau poreikį veiksmingai dalyvauti renginiuose, kurie aktyviai palaiko Ukrainą ir jos žmones, – t. y. kalbėti, rašyti, padėti... Taigi, kai atsirado šis projektas, noriai į jį įsitraukiau.

 

Kristina: Šis projektas geras tuo, kad esi kolektyve, ne vienišas. Ir tai šioje situacijoje gelbsti, nes šioje padėtyje atsidūriau visai viena, iš esmės svetimoje šalyje. Dirbti ne tik teatro projekte, bet dar ir tokiame, kuris yra apie šiuolaikines realijas ir kalba apie tai, kas vyksta mano gimtinėje –  iš tiesų,  kad ir labai sunku apie visa tai kalbėti, nagrinėti, bet man tai labai svarbu.

 

– Kas jums repeticijų metu buvo sunkiausia?

 

Kateryna: Sunkiausia buvo rinkti medžiagą. Ypač pirmųjų repeticijų metu, labai gyvai reaguoji į visa tai, nes visa tai matei, girdėjai ir tai vyko su tavimi, todėl buvo sunku kiekvieną kartą vis iš naujo išgyventi tai, kas buvo ir suprasti, kad tai dar nepasibaigė, ar netgi tai, kad pasaulis jau pavargo. Sunkiausia buvo matyti, kad karas dar vyksta, o pasaulis jau nusisuka. Kiekvieną kartą vis iš naujo renki medžiagą ir klausi savęs: kur yra viso to dugnas? Nieko baisiau už prievartavimą vyro akyse nebūna, o ten dar buvo prievartavimas šešių mėnesių vaiko su žvake ar buteliu ir jis žuvo. Šios istorijos man – pragaras Žemėje.

 

Anastasija: Visas spektaklio repeticijų laikotarpis buvo sunkus. Ieškojome ir analizavome tikrąsias žmonių tragedijas, vykstančias čia ir dabar. Koncentruotis į skausmą ir siaubą buvo nepakeliama, bet džiaugiuosi, kad visi spektaklio dalyviai susitvarkėme ir su savimi, ir su tokia sudėtinga medžiaga.

 

Kristina: Spektaklyje „Dievų aušra“ mano užduotis yra skleisti šviesą tikint, kad kada nors viskas bus gerai. Šiuo metu, kai matai sugriautų miestų kadrus, skleisti šviesą yra labai sunku, nes neapykanta kartais ima viršų. Neapykanta dėl to, kas vyksta; kad tavo artimi žmonės kenčia, o tu nieko negali padaryti. Ukrainoje liko mano puikus vyras ir nuostabus darbas viename iš geriausių teatrų šalyje Lesios Ukrainkos. Žinoma, dedu dideles viltis, kad visas šis košmaras pasibaigs ir galima bus ne tik sugrįžti, bet ir naujomis jėgomis ir žiniomis atkurti buvusią laimę.

 

Jelena: Visas repeticijų procesas buvo pilnas neįtikėtinų atradimų; kartu patyrėme siaubingų įvykių, nuolat dalijomės informacija. Repeticijų metu man buvo sunku rasti tinkamą intonaciją, teisingą, nuoširdžią ir emocingą, be patoso ir sentimentalumo. Reikėjo kuo labiau priartėti prie mūsų herojės Anos, kuri po keturių valandų pasakojimo apie tragiškus išgyvenimus tik porą kartų leido sau nubraukti ašarą.

 

– Kokių atsiliepimų sulaukėte iš spektaklio žiūrovų Avinjone?

 

Kateryna: Iš ukrainiečių žiūrovų sulaukėmė daug dėkingumo, ašarų, abipusio skausmo, nes mes apie tai kalbam, nepamiršom ir nebijom būti nepatogūs, nepopuliarūs. Ši tema negali būti populiari. Jie labai dėkingi, kad mes tai darom, kad netylim ir nešam savo kultūrines pajėgas. Tai ne tas spektaklis, į kurį atneša gėles ir po kurio einama fotografuotis su aktoriais. Tai spektaklis, po kurio žmonės išeina tyloje, su ašarom akyse, arba pyksta ant aktorių, kad mes juos privertėme jausti ir susimąstyti. Na, bet turbūt kaip ir gydytojas, ar chirurgas turi suteikti skausmą, kad išgydytų, taip ir čia – norint išgyti, reikia pereiti per skausmą, kitaip neišeina. Taip pat sulaukėme atsiliepimų, kad žiūrėti buvo skaudu ir baisu, jog norisi išeiti iš salės ir viską atidėti vėlesniam laikui, paslėpus galvą į smėlį. Žiūrovės prancūzės dalinosi, kad joms sukilo vidiniai prieštaravimai, juk jos iš tikrųjų gyvena patogų gyvenimą, ryte valgo kruasaną ir klausia savęs: „O kuo konkrečiai aš padėjau? Kodėl aš sėdžiu ir nieko nedarau?“ Viena prancūzė pasakojo, kad tu pasilieki su tuo nepatogiu klausimu ir užmiegi apie tai galvodamas, o ryte ateina sprendimas, kad reikia kažką daryti, ir kalba eina apie konkrečius veiksmus.

 

Anastasija: Publikos įsitraukimas su mūsų istorija labai stiprus, atsiliepimai šilti ir nuoširdūs. Tai suteikia mums visiems vilties, kad mes, kaip žmonija, išgyvensime šiuos nepakeliamus išbandymus, kurie vyksta dabar.

 

Jelena: Spektaklio metu salėje girdime verksmą, o po spektaklio – santūrius, susimąsčiusius aplodismentus ir tylą... Tačiau nepavadinčiau šio spektaklio sunkiai suprantamu dėl nepaprastai lengvos meilės temos, pasiaukojančios ir patvirtinančios gyvenimą, nepaisant visų siaubų ir kančių, kuriuos neišvengiamai atneša karas. „Šaudyti į tamsą beprasmiška, pabandykime su ja kovoti atnešdami savo šviesą“, – šią mintį, regis, išpažįsta autorius, o kartu su juo ir mes.

 

LRDT spektaklio „Dievų aušra“ premjera Avinjone vyko liepos 15, 16, 19, 21, 22, 24, 25, 26, 27 ir 28 dienomis. Avinjono festivalio metu taip pat vyko apskrito stalo diskusijos ir susitikimai Avinjono merijoje, festivalio Off kiemelyje. Jų metu Vilniaus miestą šiame tarptautiniame festivalyje pristatė LR Kultūros ministerija, Vilniaus miesto savivaldybė ir Lietuvos rusų dramos teatras.

 

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba ir lietuviško kapitalo koncernas SBA. Projektą taip pat palaiko Kultūros ministerija ir Vilniaus miesto savivaldybė.

 

Spektaklio „Dievų aušra“ rodymas Lietuvos rusų dramos teatre planuojamas rugsėjį.

 

. . . skaityti toliau

03/08/22

Avinjono festivalyje – LRDT spektaklio „Dievų aušra“ premjera ir paramos Ukrainai akcentai

Praėjusią savaitę Prancūzijoje pasibaigė vienas didžiausių scenos menų renginių pasaulyje – 76-asis Avinjono festivalis ir šalia jo esantis „Avignon Off“, šiemet pristatęs specialią, Lietuvos inicijuotą programą „Vilnius: Carrefour de l’ar(t)ésistance“ (liet. „Vilnius: menininkų pasipriešinimo kryžkelė“). Vilnių šioje festivalio programoje atstovavo Lietuvos kultūros ministerijos bei Vilniaus miesto savivaldybės atstovai ir Lietuvos rusų dramos teatras, kurio dokumentinis spektaklis „Dievų aušra“ (rež. Vladimir Gurfinkel) vienintelis šiųmetinėje Avinjono festivalio programoje palietė Ukrainos karo temą.

 

Lietuvos rusų dramos teatro vadovės teigimu, pasirodyti Avinjone buvo išskirtinis įvykis.

 

„Supratome, kad mes turime išskirtinę galimybę kalbėti Europoje apie svarbias temas, važiuodami su spektakliu, kurio pagrindas yra Manto Kvedaravičiaus ir jo žmonos Anos istorija. Tai, kuo apaugo mūsų spektaklis, labai džiugina – ir apvalieji stalai, ir koncertai, ir Vilniaus dienos pačiame Avinjone – yra išskirtinis įvykis ir nieko panašaus iki šiol nėra buvę“, – sakė LRDT vadovė Olga  Polevikova.

 

Susitikimas su Avinjono merija

 

Festivalio „Avignon Off“ programoje Avinjono miesto merė Cécile Helle priėmė Lietuvos kultūros viceministrę Dainą Urbanavičienę, profesionaliosios kūrybos ir tarptautiškumo grupės vyr. specialistę Indrę Šimeliūnę ir Vilniaus mero patarėją Renaldą Rutkauskaitę–Preskienę. Susitikime taip pat dalyvavo LRDT vadovė Olga Polevikova, LRDT vyr. režisierius Vladimiras Gurfinkelis, teatro vadovės patarėja Agnė Mažvilaitė bei LRDT spektaklio „Dievų aušra“ dramaturgas Marius Ivaškevičius.

 

Merija svečius iš Lietuvos priėmė labai šiltai. Taip pat vyko spektaklio „Dievų aušra“ ir su juo susijusios programos Avinjone pristatymas ir diskusija apie menininko ir valdžios santykį bei kūrybinės laisvės ribas, kurią pradėjo kultūros viceministrė Daina Urbanavičienė ir Avinjono miesto tarybos narys Bernard’as Hokmayan‘as.

 

Apskritojo stalo diskusija „Menininkas ir valdžia: kūrybinės laisvės ribos“

 

„Prasidėjęs karas įrodė, kad niekas negali likti nuošalyje ir būti neutralus žiaurių nusikaltimų stebėtojas. Dar neseniai kai kurie kultūros lauko veikėjai ragino nemaišyti meno ir politikos, tarsi menas pagal savo apibrėžimą galėtų būti apolitiškas reiškinys“, – atidarydama diskusiją kalbėjo D. Urbanavičienė. Diskusijoje ši jos mintis plėtota akcentuojant pilietišką menininkų vaidmenį karo kontekste. Diskusijoje dalyvavusi nuo Rusijos autoritarinio režimo pabėgusi teatro kritikė Marina Davydova pabrėžė, kad šiandien kūryba nebėra neutrali zona ir menininkas kaip pilietis turi prisiimti poziciją, išlaikydamas kūrybos laisvę.

 

„Labai svarbu, kad šiandien galime susitikti Avinjone ir skirti laiko išklausyti iš karo zonos pabėgusius menininkus, taip pat tuos, kurie pabėgo nuo nedemokratinių režimų savo šalyse“, – pabrėžė D. Urbanavičienė. Diskusijoje, be lietuvių kūrėjų ir ukrainiečių atstovų, dalyvavo prancūzų teatro režisierius ir „Théâtre de l'Unité“ įkūrėjas Jacques‘as Livchine‘as, buvusi Prancūzijos kultūros atašė rytų Europos šalyse Anne Duruflé. Diskusiją moderavo „Radio France Internationale“ žurnalistė Murielle Pompone.

 

Spektaklio „Dievų aušra" premjera

 

Mariupolyje žuvusio Manto Kvedaravičiaus ir jo sužadėtinės istorija tapo pamatu vos per tris mėnesius parašytai Mariaus Ivaškevičiaus pjesei ir Vladimiro Gurfinkelio režisuotam dokumentiniam spektakliui „Dievų aušra“, kurį pirmieji pamatė Avinjono festivalio Prancūzijoje žiūrovai.

 

Dėl unikalios kūrybinės komandos spektaklis „Dievų aušra" virto į bendražmogišką refleksiją į pasaulį sukrėtusį karą Ukrainoje, smurto prieš demokratinį judėjimą Baltarusijoje ir kūrėjų reakcijas į šiuos įvykius.

 

Spektaklyje, kurį specialiai „Avignon Off“ parengė Lietuvos rusų dramos teatras, vaidina aktorių trupė iš Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos. Šis dokumentinio žanro spektaklis pasakoja apie stiprias moteris, dėl karo Ukrainoje žiaurumų netekusias sau brangių žmonių.

 

Spektaklis sulaukė daug teigiamų atsiliepimų ir padėkų, jautrių pasidalinimų ir palaikymo ir Avinjono „La Scierie“  scenoje buvo parodytas 10 kartų.

 

„Kaip kovoti su tabu teatre: kūrybos ribos?“

 

Festivalio metu „La Scierie“ scenoje taip pat vyko apskritojo stalo diskusijos vadovaujant Muriel Pomponne – RFI žurnalistei – su pranešėjais: teatrologais ir aktoriais iš Ukrainos, Lietuvos, Baltarusijos ir Rusijos emigracijoje, o taip pat prancūzų diplomatais ir žurnalistais, apie artisto poziciją valdžios atžvilgiu: „Menininkų emigracijoje ar(t)pasipriešinimas“ ir „Kaip kovoti su tabu teatre: kūrybos ribos?“, kuriose dalyvavo LRDT vadovė Olga Polevikova, LRDT vyr. režisierius Vladimiras Gurfinkelis, dramaturgas Marius Ivaškevičius ir žymi rusų intelektualė Marina Davydova.

 

Kalbėdamas apie spektaklį „Dievų aušra“, pjesės autorius Marius Ivaškevičius diskusijoje sakė, kad menininkas neturi prisitaikyti prie auditorijos.

 

„Labai įdomu tai, kad žmonės Vakaruose ir pačioje Ukrainoje dažnai mano, jog meno kūrinys, net ir tas, kuris pasakoja apie karą, turi būti gražus: neduok Dieve, kad jis pereitų į natūralizmą arba, kad jis mus sukrėstų tuo, ką matome per televiziją“, – sakė M. Ivaškevičius.

 

Pasak LRDT vyr. režisieriaus Vladimiro Gurfinkelio, yra bendra nuojauta, kai realus gyvenimas sutampa su tuo, ką menininkas jau seniai jaučia.

 

„Todėl visiškai natūralu, kad didžiųjų menininkų darbai per visą pasaulio istoriją lenkia tikrovę ir patenka į ją tą pačią akimirką, kai tik gimsta. Jei atimsite iš menininko teisę numatyti, kaip vystysis pasaulis, tuomet atimsite ir jo teisę kurti. Kūrybiškumas – tai pasaulių kūrimas, per kurį matome, taip vystysis žmonija“, - sakė V. Gurfinkelis. 

 

Diskusiją moderavusiai Marinai Davydovai buvo įdomu išgirsti, kaip gimė LRDT dokumentinio spektaklio „Dievų aušra“ idėja.

 

„Po vasario mėnesio įvykių supratome, kad spektaklis su kuriuo iš pradžių ketinome vykti į Avinjoną, buvo visai ne ta istorija, apie kurią šiuo metu yra ypač svarbu kalbėti. Mums buvo labai svarbus kontekstas. Karas Ukrainoje labai sukrėtė mus ir mūsų teatrą. 2020-tųjų įvykiai tragiškai peraugo į 2022-tųjų įvykius. Esu įsitikinus, kad tai turi daug prasmės, todėl buvo būtina ir svarbu apie tai kalbėti, nepaisant to, kiek pastangų mums tai bekainuotų“, – pasakojo LRDT vadovė Olga Polevikova.

 

Vladimiro Gurfinkelio teigimu, per trumpą laiką sukurti spektaklį „Dievų aušra“ buvo sudėtinga.

 

„Dokumentas, kuriame skamba liudininkų balsai, yra labai sudėtingas darbas, nes negalima vienareikšmiškai nustatyti meninio, asmeninio, faktinio ir istorinio santykio. Kaip sako operos kūrėjai, kad pradėtume suprasti šią istoriją, prireiks mažiausiai šimto metų. O kai aktoriai pradeda kalbėti apie savo asmeninius dalykus ir patirtą smurtą prieš save, tarp žiūrovų ir menininko atsiranda kitoks pasitikėjimas“, – sakė V. Gurfinkelis.

 

Savo mintimis apie dokumentinį teatrą pasidalino ir dramaturgas Marius Ivaškevičius

 

„Kažkada mačiau spektaklį „Rwanda“,  ir man tai, deja, buvo dokumentinis teatras, kurio niekada nenorėčiau daryti. Kai moteris, karo metu netekusi visos šeimos, sėdi scenoje ir su ašaromis akyse kiekvieną kartą, kiekviename spektaklyje pasakoja apie tai, – man to per daug. Tai savotiška skausmo pornografija. Žinoma, jei yra tokių dalykų mėgėjų, tai turi teisę egzistuoti“, – sakė Marius Ivaškevičius.

 

Pasak diskusiją moderavusios Marinos Davydovos, per pastaruosius dešimtmečius dokumentinis teatras pasikeitė ir jam yra keliami kitokie reikalavimai.

 

„Norėčiau pridurti, kad žmonija padarė tam tikrą pažangą etine prasme. Ar žinote, kaip žmonės reagavo į „Titaniko“ žūtį? Tuoj pat buvo sugalvoti laivo nuolaužas imituojantys atrakcionai, kuriuos publika iškart pamėgo. Maža to, jie jau veikė dar prieš palaidojant aukas. Šiais laikais mums tai atrodo visiškas laukiniškumas ir barbariškumas“, – sakė M. Davydova.

 

LRDT spektaklio „Dievų aušra“ rodymai Avinjone vyko liepos 15, 16, 19, 21, 22, 24, 25, 26, 27 ir 28 dienomis. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba ir lietuviško kapitalo koncernas SBA. Projektą taip pat palaiko Kultūros ministerija ir Vilniaus miesto savivaldybė.

 

Spektaklio „Dievų aušra“ rodymas Lietuvos rusų dramos teatre planuojamas rugsėjį.

. . . skaityti toliau

14/07/22

Lietuvos rusų dramos teatro spektaklio „Dievų aušra“ premjera – Avinjone

Šiemet Lietuvos rusų dramos teatro laukia dar viena didžiulė premjera – liepos mėnesį teatras išvyksta gastrolių ir pasirodo vienoje svarbiausių teatro scenų – prestižiniame festivalyje Avinjone su režisieriaus Vladimiro Gurfinkelio spektakliu „Dievų aušra“. Tai dokumentinis tyrimas, paremtas LRDT aktorių, o taip pat ir aktorių iš Ukrainos bei Baltarusijos gyvenimo faktais ir tikrais liudijimais.  Festivalio metu vyks apskrito stalo diskusijos ir susitikimai Avinjono merijoje, festivalio Off kiemelyje. Jų metu Vilniaus miestą šiame tarptautiniame festivalyje pristatys LR Kultūros ministerija, Vilniaus miesto savivaldybė ir Lietuvos rusų dramos teatras.

 

„Tai, kad Lietuvos rusų dramos teatras pasirodo Avinjone, yra išskirtinis įvykis, tiek organizavimo, tiek ir turinio prasme. Supratome, kad mes turime išskirtinę galimybę kalbėti Europoje apie svarbias temas, važiuodami su spektakliu, kurio pagrindas yra Manto Kvedaravičiaus ir jo žmonos Anos istorija. Tai, kuo apaugo mūsų spektaklis, labai džiugina – ir apvalieji stalai, ir koncertai, ir Vilniaus dienos pačiame Avinjone – išskirtinis įvykis ir nieko panašaus iki šiol nėra buvę. Lietuva yra viena iš labiausiai Ukrainą remiančių šalių, ir mes savo ruožtu galime inicijuoti diskusijas kultūriniame pasaulyje, atkreipti dėmesį ir papasakoti, kaip Lietuva į visa tai reaguoja ir „įžiebę“ diskusiją emociškai paveikti tuos žmones, kuriems galbūt atrodo, kad karas jų asmeniškai neliečia. Mes tikimės, kad prisidėsime prie ryžtingesnių žingsnių Europos-Ukrainos konfliktų atžvilgiu ir, matydami Lietuvos atsidavimą ir pavyzdį, sulauksime rimtų atgarsių“, – sako LRDT vadovė Olga Polevikova. 

 

Dėl unikalios kūrybinės komandos spektaklis „Dievų aušra“ virsta į bendražmogišką refleksiją į pasaulį sukrėtusį karą Ukrainoje, smurto prieš demokratinį judėjimą Baltarusijoje ir kūrėjų reakcijas į šiuos įvykius. Šis spektaklis apie tai, kas vyksta šiandien ir ką politikai, istorikai, sociologai nagrinės dar ilgus metus. Spektaklio režisieriaus Vladimiro Gurfinkelio teigimu, šiandienos pasaulis labiau pasitiki liudininkais nei kūrėjais, todėl šiame spektaklyje – aktoriai, galintys asmeniškai paliudyti apie Ukrainoje vykstančią nelaimę.

 

„Mes sukūrėme spektaklį „Dievų aušra“ kaip tam tikrą dokumentą, kaip kažkokį labai autorinį kūrinį, kurį galima pavadinti liudininkų parodymų teatro kūriniu. Mes radome tikrus tragedijos liudininkus, radome žmones, išgyvenusius šias nelaimes asmeniškai. Radome aktorius, kurie stebinančiai išgyveno šias dienas ir išsaugojo save“, – sako režisierius Vladimiras Gurfinkelis.

 

„Avinjono savivaldybė taip pat labai aktyviai palaiko mūsų iniciatyvą ir be galo stipriai įsijungusi į visus organizacinius procesus; inicijuoja, ragina, palaiko ir mes labai tuo džiaugiamės. Galima teigti, jog šiame festivalyje mes esame „žinios nešėja“. Mes bendradarbiaujame ir dar su keliomis organizacijomis, kurias vienija Ukrainos tema. Tai yra ir pačios ukrainietės, kurios festivalio metu rodys klounadą, ruošiame ir koncertus vakarais, ir apskritojo stalo diskusijas. Žmonija išgyvena bendrą humanitarinę tragediją ir katastrofą, ir mums visiems yra apie ką pasikalbėti. Mes vežame žinutę ne vien iš savo teatro. Ši žinutė yra iš visos Lietuvos kultūros lauko. Visais įmanomais būdais mes palaikome Ukrainą“, – sako O. Polevikova.

 

Teatro vadovės teigimu, LRDT dalyvavimas Avinjono festivalyje turėjo įtakos tam, kad Avinjone vyktų „Vilniaus dienos“.

 

„Tai yra visiškai išskirtinis ir analogo neturintis reiškinys, kai festivalio rėmuose paskelbiamos tokios dienos. Mes žinojome, kad iškabinti Ukrainos vėliavą ant teatro yra svarbu, tačiau mes iškart taikėme į svarbesnį taikinį. Nemokamai priimti ukrainiečius žiūrėti mūsų spektaklius irgi yra labai gerai, tačiau tai dar ne veiksmas. Mūsų veiksmas Avinjone – kalbėti garsiai, drąsiai ir ryškiai apie tai, kas dabar skauda. Rimčiausias žingsnis, ką mes galėjome iš savo pusės padaryti, kuriam ruošėmės – tai būtent išvažiavimas į Avinjoną su naujai pastatytu spektakliu ukrainiečių tema“, – sako O. Polevikova.

 

LRDT vyr. režisieriaus manymu, kai pasaulyje vyksta labai svarbūs įvykiai, menas siekia atspindėti tuos įvykius ir apie juos papasakoti.

 

„Šiandien nei teatru, nei kokiu nors menu nepasitikima, ir mes supratome, kad norėdami papasakoti apie tai sąžiningai, turime rasti kitokį būdą. Realybė taip galingai įsiveržė į mūsų gyvenimą, kad panorome reaguoti į šiuos įvykius, bet nežinojome, kaip tai padaryti tikroviškai. Tapo aišku, kad kitokiu būdu nei liudininkų parodymų teatras, šios istorijos papasakoti neįmanoma“, – sako V. Gurfinkelis.

 

Jo teigimu, kiekvieno teatro kūrėjo akyse dėmesys ir parama Ukrainai, jos žmonėms tapo labai svarbūs.

 

„Pastaruoju metu Ukraina tapo tokiu skaudžiu tašku, kad kiekvieno teatro kūrėjo akyse išaugo ukrainiečių literatūros, dramaturgijos ir Ukrainos autorių reikšmė. Iš pradžių festivaliu „Mes – Ukraina’22“, o dabar ir spektakliu „Dievų aušra“, mes norime išgirsti Ukrainos širdį ir savo meninėmis priemonėmis atskleisti šiuos jausmus žiūrovams“, – sako V. Gurfinkelis.

 

Maksimaliai atviri, drąsūs ir savo dvasios stiprybe stulbinantys aktoriai iš savo likimų, istorijų, nutikusių jų draugams ir artimiesiems, dokumentų ir faktų surankioja vientisą teatrinę freską. 

 

Spektaklio „Dievų aušra“ dramaturgas – Marius Ivaškevičius. Spektaklyje vaidmenis kuria LRDT aktorė, ukrainietė Jevgenija Gladij, Jelena Bogdanovič, Aleksandra Metalnikova, o taip aktoriai Kristina Kisielovaitė, Kateryna Vyšneva, Svetlana Goldman, Iryna Klimenka, Anastasija Špakovskaja, Andrej Jevdokimov, Vaidotas Martinaitis. Spektaklio scenografė, kostiumų dailininkė – Irena Jarutis, vaizdo instaliacijų autorės – Olga Titova, Julija Titova, o muziką spektakliui kuria Andrej Jevdokimov.

 

„Dievų saulėtekio“ premjera Avinjone vyks liepos 15, 16, 19, 21, 22, 24, 25, 26, 27 ir 28 dienomis.

 

Projektą remia Lietuvos kultūros taryba ir lietuviško kapitalo koncernas SBA. Projektą taip pat palaiko Kultūros ministerija ir Vilniaus miesto savivaldybė.

 

Avinjono festivalis – seniausias teatro festivalis Europoje, kasmet vykstantis Prancūzijos pietuose. Festivalį 1947 m. įkūrė legendinis prancūzų aktorius ir režisierius Jeanas Vilardas. Spektakliai pristatomi Avinjono festivalyje rodomi po atviru dangumi miestų aikštėse, pagrindine žiūrovų sale tradiciškai tampa Popiežiaus rūmų Garbės kiemas.

 

Festivalio programa: https://lascierie.coop/

 

 

. . . skaityti toliau