Lietuvos
Rusų dramos teatras

72 sezonas

Leon Agulianskij

ŽVIRBLIO LIZDAS

rež. Vladimir Serov
  • altspektaklių archyvas
  • altpremjera - 2013 10 17

Editos Piaf 100-sioms gimimo metinėms paminėti

Kūrybinė grupė

Režisierius - Vladimir Serov
Pastatymo vadovas - Jonas Vaitkus
Dailininkas - Artūras Šimonis
Choreografė - Leokadija Dabužinskaitė
Režisieriaus asistentas - Algimantas Kvietkauskas

 

Muziką atlieka:

 

Vytautas Mikeliūnas (smuikas)
Daumantas Slipkus (fortepijonas)
Kazys Stonkus (akordeonas)

Apie spektaklį

„Mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus laisvė", - sako spektaklio herojė, nuo savęs pačios besislapstanti už Editos Piaf tapatybės šydo. Garsios dainininkės gyvenimo istorija jai tampa tarsi užuovėja, o pati Edita Piaf - tai, kas suteikia jėgų gyventi. Pirmuoju asmeniu pasakodama dainininkės išgyvenimus bei atlikdama jos dainas savo psichiatrui, kuriuo čia nejučia tampa ir pats žiūrovas, spektaklio herojė po truputį atskleidžia kertinę mintį - išlikti žmogui padeda viltis ir tikėjimas.

2015 metais pasaulis minės prancūzų dainininkės Editos Piaf 100-sias gimimo metines.

Edita Piaf (tikrasis vardas Édith Giovanna Gassion) gimė 1915 m. gruodžio 19 d. Paryžiuje, aktorės Anitos Mayar, kurios sceninis pseudonimas buvo Lina Marsa, ir akrobato Louiso Gassiono šeimoje. Mažosios Editos gyvenimo sąlygos buvo baisios. Vėliau išaiškėjo, kad trimetė Edita buvo visiškai akla. Kai nebepadėjo jokios priemonės, Editą nuvežė į Lizjė Šv. Teresės baziliką, kur kasmet plūsta minios piligrimų. Edita atgavo regėjimą. Jai buvo šešeri metai. Pirma, ką ji pamatė, – pianino klavišai...

Paryžiuje Edita pradėjo dirbti miesto aikštėse kartu su tėvu: jis rodydavo akrobatinius triukus, o jo devynmetė duktė dainuodavo. Dainavimu gatvėse Edita užsidirbdavo, kol buvo pakviesta dirbti kabarete.

1933 m. septyniolikmetė Edita pagimdė dukterį Marselę. 1935 m. duktė susirgo meningitu ir pateko į ligoninę. Belankydama dukterį susirgo ir pati Edita. Tačiau ji pasveiko, o Marselė mirė. Ji buvo vienintelis E. Piaf vaikas.

Vėlesnis E. Piaf gyvenimas buvo kupinas pakilimų ir nuopolių bei asmeninių tragedijų.

Sceninis Editos vardas – Piaf – Paryžiaus prastuomenės kalba reiškia „žvirblį". „Piaf stilių", atitinkantį Editos individualumą, sukūrė poetas Raimondas Asso; jis kūrė dainas, tinkančias tik jai. Neįtikėtinas balsas, darbštumas ir gatvės mergiotės užsispyrimas gan greitai atvedė Editą į sėkmės viršūnę.

Antrojo pasaulinio karo metais E. Piaf rengdavo koncertus karo belaisvių stovyklose, kur fotografuodavosi neva atminimui su vokiečių karininkais ir prancūzų belaisviais, vėliau Paryžiuje su tomis nuotraukomis būdavo padirbami dokumentai pabėgėliams iš stovyklų.

Edita rengdavo labai daug pasirodymų Prancūzijoje ir užsienyje. Tokie fiziniai ir, svarbiausia, emociniai krūviai stipriai pakenkė jos sveikatai. 1961 m., sulaukusi 46 metų, Edita Piaf sužinojo, jog serga nepagydomu kepenų vėžiu. Jos paskutinis koncertas įvyko 1963 m. kovo 18 d. Klausytojai stovėdami plojo jai penkias minutes.

Edita Piaf mirė 1963 m. spalio 10 d. Ji palaidota Paryžiaus Per Lašezo kapinėse.

Edita padėjo atrasti savo kelią ir pakilti į sėkmę daugeliui pradedančiųjų atlikėjų – Yves‘ui Montand‘ui, Charles‘ui Aznavourui ir kitiems talentingiems dainininkams. Editos gyvenimas įkvėpė daugelį rašytojų, dramaturgų, kino bei teatro režisierių.

Melomanai dievina jos dainas, ypač garsios – „Ne, aš nieko nesigailiu", „Milordas", „Mano legionierius", „Rausvas gyvenimas", „Meilės himnas", „Mano Dieve" ir kitos.

Spektaklyje vaidina

Ji - Rasa Rapalytė
Jis - Vladimir Serov