Dramaturgas Joëlis Pommerat kritikų dažnai įvardinamas menininku, radusiu originalią teatrinę kalbą, pavadinamas teatro alchemiku, priverčiančiu tekstą, sceninę erdvę, siužetą ir vaizdą sąveikauti naujai. 2013 metais parašyta pjesė „Dviejų Korėjų susijungimas“ yra sukonstruota iš dvidešimties scenų, dvidešimties atskirų dramų (spektaklyje jų 15), kuriose dramaturgas išskleidžia romantiškų santykių panoramą. Pasak paties J. Pommerat: „Meilės santykiai dėl savo intensyvumo priveda prie aklumo“. Iš esmės pjesė yra net ne apie pačią meilę, o apie meilės neįmanomybę.

Pjesė subtiliai verčia užduoti sau gana banalius, bet tikrai ne retorinius klausimus: kas yra meilė, iš ko ji, kaip ją suprasti, užčiuopti? Fragmentuotos, itin skirtingos ir tarpusavyje nesusijusios situacijos – tai bandymas spręsti rebusą, atskleisti ilgai paslaptyje laikyto recepto paslaptį, surasti viską paaiškinantį atsakymą ir kone vienu žodžiu apibrėžti meilės sąvoką. Tai misija neįmanoma – kiekvienas ją suprantame, jaučiame ir išgyvename skirtingai.

Spektaklyje – 15 skirtingų variacijų apie tai, kas galėtų būti meilė, bet nėra vieno (ne)teisingo atsakymo. Tai tarsi laboratorija, kurioje iš arti gali stebėti, kiek gali būti skirtingų meilės apraiškų; suprasti, kad tarp meilės ir nemeilės – vos viena milisekundė, ir pro mikroskopo akutę pažvelgti į žmonių santykių darinius kaip į plika akimi nematomus, erdvėje judančius atomus. Ir bent akimirkai suprasti, kodėl ir kaip jie juda.

„Man ši pjesė pirmiausia apie žmonių santykius, apie praktiškai neįmanomą misiją (kaip Šiaurės ir Pietų Korėjų susijungimas) suprasti vienas kitą iš esmės, žvilgsnis į meilės veikimo mechanizmą, ją sudarančių dalelių judėjimą. Skaitydama pagalvojau, kad meilė – tai ne tik būti kartu, bet ir nebūti. Kad tai nėra tik tai, kas mus jungia, bet tikriausiai ir tai, kas skiria, vieną nuo kito atitolina. Kalbama ir apie ryšį, kurį kuriame, kuris nuolat trūkinėja, kurį lengva sugriauti, nutraukti, o atkurti ne taip paprasta, apie amžino kaip pasaulis jausmo – meilės – daugialypiškumą, daugiaprasmiškumą ir neapibrėžtumą. Nes jei galėtume apibrėžti – tikriausiai šiai temai neskirtume tiek daug laiko ir jėgų.“ (režisierė Monika Klimaitė)

Atėjus į spektaklį reikėtų nusiteikti tam tikrai situacijų ir jausmų karuselei, ,,because THIS night belongs to lovers, because THIS night belongs to us“. Tai spektaklis, kuriuo norėtųsi mums visiems priminti, kad kartais meilė tiesiog ,,(...) is in the air, everywhere you look around“ ir nereikia jos niekur toli ieškoti.

Joëlis Pommerat (g. 1963 m.) – prancūzų dramaturgas ir režisierius, vienas ryškiausių pastarųjų metų teatro reiškinių Prancūzijoje. 1986 m. jis pradėjo rašyti teatrui, 1990 m. subūrė savo teatrinę trupę, kurią pavadino „Louiso Brouillardo kompanija“. Dramaturgo pjesės statomos įvairiose pasaulio šalyse. Nuo 2010 m. J. Pommerat dirbo „Odeono“ teatre, taip pat Belgijos nacionaliniame teatre. Dramaturgas yra gavęs daugiau nei 15 nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų. 2015 m. už dramaturgiją buvo apdovanotas Prancūzų akademijos didžiuoju teatro prizu (Grand prix du théâtre), 2016 m. gavo Europos teatro „Naujosios teatro realybės“ apdovanojimą.

Monika Klimaitė (g. 1989 m.) – jaunosios kartos režisierė, 2013 m. Klaipėdos universiteto menų fakultete baigė teatro režisūrą, 2011–2012 m. studijavo teatro ir atlikimo praktikos specialybę Plymuto universitete Didžiojoje Britanijoje. 2014 m. Londono karališkoje centrinėje dramos ir oratorystės mokykloje įgijo teatro praktikos (Performance Practice as research) magistro laipsnį. Šiuo metu teatro režisūros doktorantūros studentė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Svarbiausi M. Klimaitės darbai teatre: Henriko Ibseno „Kai mirę nubusim“ (Nacionalinis Kauno dramos teatras), Mariaus von Mayenburgo „Perplex“ (Jaunimo teatras), Marko Ravenhillo „Baseinas (be vandens)“ (Juozo Miltinio dramos teatras), Ivano Vyrypajevo „Deguonis“ (Klaipėdos kultūros fabrikas), judesio spektaklis „Persona“ (Klaipėdos kultūros fabrikas).

///

VYRAS. Ne, kai susipažinom, viskas buvo tobula. Mes buvom tarsi dvi pusės, kurios viena kitą pametė ir vėl surado. Buvo nuostabu. Lyg Šiaurės Korėja ir Pietų Korėja atvertų sienas ir susijungtų, o žmonės, kuriems daug metų buvo draudžiama matytis, vėl susitiktų. Tai buvo šventė, mes jautėm, kad esam sujungti ir kad tai įvykę dar seniai seniai.

///

MOTERS BALSAS. Ar nepasijusite šiek tiek vieniša?

MOTERIS. Manau, kad taip. Bet man geriau vienatvė negu meilės nebuvimas.

MOTERS BALSAS. O kaip pasireiškia tas meilės nebuvimas?

MOTERIS. Visai nepasireiškia.

///

VYRAS. Bet meilės nėra, Ani, po velnių, tai prasimanymai. Visa tai galvoje, kaip kliedesys. Meilė yra savotiška liga. Meilė negraži, reikia baigti tas nesąmones. Meilė priverčia padaryti daug beprotiškų, pavojingų dalykų, stumia žmones į pavojų... Štai įrodymas... Ani, atsipeikėk... Tu stumi savo gyvenimą į rimtą pavojų, Ani, tau gresia pavojus.

Joël Pommerat. „Dviejų Korėjų susijungimas“ (iš prancūzų k. vertė Akvilė Melkūnaitė)

Spektaklis rodomas rusų kalba su lietuviškais titrais

Spektaklyje vaidina:

Jelena Juščenko

Nikolaj Antonov

Jevgenija Karpikova

Telman Ragimov

Spektaklyje skamba: Patti Smith. ,,Because the Night“; Queen. ,,I Want to Break Free“; The Mamas & the Papas. ,,Dedicated to the One I Love“; Nazareth. ,,Love Hurts“; John Paul Young. ,,Love Is in the Air“; Radiohead. ,,Creep“; The Cure. ,,Friday I’m in Love“; The Darkness. ,,I Believe in a Thing Called Love“; Jack White. ,,Love Is Blindness“; Joy Division. ,,Love Will Tear Us Apart“.

Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos