Spektaklio meno vadovas – Jonas Vaitkus

Režisierius – Albertas Vidžiūnas

Scenografijos ir šviesų dailininkas – Artūras Šimonis

Projekcijų autorė – Agnė Marcinkevičiūtė

Kostiumų dailininkė – Jolanta Rimkutė

Kompozitorė – Rita Mačiliūnaitė

Choreografė – Leokadija Dabužinskaitė

Režisieriaus padėjėja – Nadežda Pereverzeva

Literatūros konsultantas – Gytis Norvilas

Pjesę iš jidiš į lietuvių kalbą vertė Roza Bieliauskienė

Pjesę į rusų kalbą vertė Aleksandra Šalkinė ir Anastasija Archipova

„Tyrąją maldą“ į lietuvių ir rusų kalbas vertė Lara Lempertienė

Konsultacijos – Vilma Gradinskaitė, Lara Lempertienė

,,Atsivertėlis. Grafas Potockis iš Vilniaus“ – tai Jono Vaitkaus trijų veiksmų kompozicija pagal dailininko, rašytojo Šolomo Zelmanavičiaus dramatinę legendą ,,Ger cedekas. Grafas Potockis iš Vilniaus“, dailės darbus, žydų kultūros rašytinius ir sakytinius šaltinius.

Š. Zelmanavičiaus legenda „Ger cedekas. Grafas Potockis iš Vilniaus“ jidiš kalba („Ger cedek. Vilner graf Potocki“) labai nedideliu tiražu išėjo 1934 m. Kaune. Ger cedekas – tai hebraiškas terminas, reiškiantis prozelitą teisuolį, į judėjų tikybą perėjusį žmogų, atsivertėlį.

Atsivertėlis Grafas Potockis – iš dalies istorinis asmuo, prieš 275 metus už įsitikinimus Vilniuje sudegintas žmogus. Pjesei Š. Zelmanavičius pritaikė seną žydų legendą apie judaizmą priėmusį turtingą krikščionių jaunuolį, kuri tapo neatskiriama ne tik Vilniaus, bet ir visos Rytų Europos žydų folkloro dalimi. Legendos prototipas greičiausiai buvo Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo nutarimu 1753 m. birželio 9 d. Vilniuje sudegintas kroatas Rafalas Sentimani, kuris priėmė judaizmą ir apsigyveno Iljos štetle. Yra keletas užrašytų legendos pasakojimų, tačiau esminis pasakojimo motyvas per amžius išliko toks pat – tragiškai susiklosčiusi kilmingojo krikščionio, kuris dėl žydų tikėjimo išsižada ne tik turtų ir socialinio statuso, bet ir gyvybės, lemtis.

Spektaklyje labai aiškūs keli sluoksniai: Grafo Potockio ir Juditos meilės bei Grafo dvilypumo (jame gyvena dvi sielos) drama, kurią lydi ryškus noras apsivalyti, atgailauti už nuodėmes, siekti tyrumo. Grafas yra tiesos ieškantis žmogus, išpažintis tampa nuolat šį žmogų lydinčiu leitmotyvu. Ugnis apvalo geriausiai, tačiau šiuo atveju ugnis – budelis, bausmė.

Ar dar galime ir verta mirti už įsitikinimus? Kur riba tarp pasiaukojimo, fanatizmo ir naivumo? Ir apskritai, ar švaros, kuklumo, saiko siekis neprieštarauja šiandien vyraujančiai „gero gyvenimo“ ideologijai? Spektaklyje dvasinio alkio jausmas visuomenę kviečia į Dievo avinėlio medžioklę.

Š. Zelmanavičius pjesėje kuria spalvingą žydišką pasaulį, atskleidžia žydų istoriją, religiją ir tradicijas. Ypatingą vaidmenį Š. Zelmanavičius skiria Vilniaus Gaonui, nors pats herojus pjesėje ir nepasirodo. Atsivertėlio legenda – kruopščiai išplėtota krikščionybės ir judaizmo polemika, kurią įkūnija Grafas Potockis. Svarbiu pjesės akcentu tampa ne tik dviejų didžiųjų religijų konfliktas, bet ir vidinis judaizmo susiskaldymas – litvakų ir chasidų priešprieša.

Pjesė parašyta sodria, gyva, emocinga kalba, joje gausu hebrajų kalbai ir litvakų tarmei būdingų žodžių ir posakių. Siekiant išlaikyti kuo daugiau autentiškumo ir perteikti kalbos spalvingumą tekste neverčiami kai kurie žydų kultūrinių ir religinių realijų pavadinimai.

Spektaklyje kalbos (jidiš, lietuvių, rusų, hebrajų) grumiasi, stumdosi – it jau kadai išnykusio Vilniaus gatvėse, tarsi liudydamos jau dingusią civilizaciją.

„Tėvų atminimui sukurta Š. Zelmanavičiaus pjesė apie atsivertėlį Grafą Potockį siekia apčiuopti esminius, lemtingus religinio tikėjimo motyvus. Gyvybingose, spalvingose bei misticizmo kupinose scenose dramatiškai pristatomos veikėjų būsenos, o tragiška kilmingojo, kuris vardan tikėjimo visko išsižadėjo, lemtis išryškina visuomenės nerimą, žiaurumą ir kartu didelį dievobaimingumą.“ (Albertas Vidžiūnas)

///

Šolomas Zelmanavičius (1898 – 1941 ?) – Vilniuje gimęs dailininkas, rašytojas. Šolomo, jo brolių ir seserų vaikystė prabėgo žydų kapinėse, nes vaikų tėvas prižiūrėjo senąsias Vilniaus žydų kapines, tad visa gausi šeima gyveno laidojimo draugijos namuose Šnipiškėse, Derevnickajos g. 3. Vaikystėje išgirstos tikros ir išgalvotos istorijos apie kapinėse palaidotus asmenis vėliau darė stiprią įtaką menininko kūrybai.

1919 m. Lenkijos armijai užėmus Vilnių balandžio 19–21 d. įvyko pogromai, neaplenkę ir žydų kapinių. Netekęs abiejų tėvų, Š. Zelmanavičius visam laikui paliko Vilniaus kraštą, kuriame vis stiprėjo antisemitizmas, ir pasitraukė į Kauną, kuriame dirbo dekoratoriaus padėjėju Valstybės teatre, kūrė dekoracijas spektakliams, kostiumus Kauno hebrajų teatrui, surengė dvi didžiules personalines parodas, buvo labai produktyvus. Ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu Š. Zelmanavičius daug eksperimentavo, studijavo impresionizmo, primityvizmo, kubizmo, ekspresionizmo ir fotografijos teikiamas raiškos galimybes. Tarpukario Lietuvos žurnalistai rašė ne tik apie Š. Zelmanavičiaus kūrybą, bet ir jo nuotykius – dailininkas buvo išskirtinė asmenybė Kauno bohemos gyvenime. Jo ekscentriškas nuoširdumas traukė publiką, jis buvo nuolatinis įvairių vakarėlių ir pasisėdėjimų dalyvis. Manoma, kad Šolomas ir jo žmona Brocha greičiausiai buvo nužudyti 1941 m., nes tolesnių žinių apie juos nerasta.

///

Jonas Vaitkus (g. 1944 m.) – teatro ir kino režisierius, teatro pedagogas, Lietuvos Nacionalinės premijos ir daugelio kitų premijų laureatas. J. Vaitkus sukūrė arti šimto dramos spektaklių, operų Lietuvoje ir užsienyje, yra režisavęs kino filmų. J. Vaitkaus teatro estetika, braižas visad atpažįstamas, režisūra išsiskiria griežta struktūra, atviru teatrališkumu, ekspresija, poetiškumu, žanrinių, stilistinių priemonių įvairove, jo spektakliuose ryškūs žmogaus prigimties, politiniai ir socialiniai akcentai.

///

Albertas Vidžiūnas (g. 1977 m.) – teatro režisierius. 2005 m. baigė teatro režisūros magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (kurso vadovas – Jonas Vaitkus). 2002–2006 m. Vilniaus pedagoginio universiteto studentų teatro vadovas ir režisierius. Sukūrė vaidmenų teatre, operoje ir kine. Režisierius ypatingą dėmesį skiria lietuvių klasikinei ir šiuolaikinei lietuvių dramaturgijai. Kaip režisierius su Jonu Vaitkumi bendradarbiavo kuriant spektaklius pagal Fiodoro Dostojevskio ,,Demonus“ (LNDT), Arvydo Juozaičio ,,Širdis Vilniuje“ (Jaunimo teatras).