Lietuvos
Rusų dramos teatras

72 sezonas

„Vieniši.“: apie gerontofobiją, kompiuterinius žaidimus ir „Kartos Z“ manifestą

Komunikacinis pokalbis su debiutuojančiu režisieriumi Augustu Gornatkevičiumi

Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) naujoji „Erdvė A-Z“ rugsėjo 21 d. pradėjo savo veiklą spektakliu „Vieniši.“ pagal vokiečių literatūros ir dramaturgijos klasiko Gerharto Hauptmanno (1862-1946) pjesę „Vieniši žmonės“ (1890). Šia proga bendraujame su spektaklio režisieriumi, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) absolventu, prof. Jono Vaitkaus mokiniu Augustu Gornatkevičiumi (g. 1994).

Spektaklis „Vieniši.“ yra jauno režisieriaus debiutas profesionaliame teatre. Šis jo spektaklis prieš tai buvo rodytas LMTA mokomajame Balkono teatre. Jame vaidina tiek režisieriaus bendramoksliai aktoriai, tiek profesionalūs Lietuvos nacionalinio dramos teatro bei LRDT artistai. Šis jauno režisieriaus darbas išsyk pasirodė itin įdomus ir gana brandžia režisūra, ir savita scenografija, ir įdomia pjesės kompozicija. Klasikinio kūrinio tekstas čia papildytas dramaturgės Indrės Bručkutės sukurtais intarpais, kurie priverčia į pjesės siužetą pažvelgti iš kitokio – šiuolaikinio jaunimo kartos – rakurso.

Tad nuo tų intarpų turinio ir pradėjome pokalbį su spektaklio „Vieniši.“ statytoju.

Apie manifestą

IV dalies pabaiga. PRIESAIKA. Filipas: „Mes norim, kad socialinė atskirtis taptų privaloma. Mes norim, kad žmonių rasė išsivalytų. Mes turime tapti pavyzdžiu kitiems. Mes turime žūtbūt išvysti, kaip išnyksta žmonijos ligos, degradacija, atjauta ir empatija. Gulintį reikia spardyti, kol atsistos arba nusibaigs. Jautrų – žaloti, kol sustiprės. Nuolankiems taip dėti per skruostą, jog nebepajėgtų pasisukti į kitą pusę. Žmonijos evoliucija vėl žengs į priekį tik tada, kai mes nustosime galvoti apie kitus ir susitelksime į tiesioginį savęs tobulinimą.“

– Gerbiamas režisieriau, kas tai? Ar tai Jūsų spektaklio „motto“? Ar tai Jūsų ir Jūsų kartos manifestas? Kaip ir iš kur šis tekstas atsirado?

– Tai yra mudviejų su dramaturge Indre Bručkute sukurtas tekstas. Jį spektaklyje sako taip pat mūsų sukurtas personažas, pjesės originale tik prabėgomis paminėtas kaip kūdikis. Mūsų spektaklyje jis tapo atskiru veikėju Filipu. Kurdami šį personažą, galvojome, kokios idėjos jam galėtų būti artimos, o kokios jam priešiškos. G. Hauptmanno pjesėje labai ryškiai išdėstytos krikščioniškos idėjos – humanizmas, gailestingumas, – ir visam tam Filipas yra priešiškas. Ir tai, kas tame intarpe parašyta, yra viso to paneigimas, savęs priešpriešinimas ir humanizmui, ir krikščionybei.

Šiame ir kituose teksto intarpuose atsispindi ir Nietzsche's idėjos, taip pat ir Shakespeare‘o („Hamletas“) ir Gorkio („Dugne“). Antai „Hamlete“ įvyksta postmodernus žmogiškų vertybių „apvertimas“ („iš žmonių manęs nedžiugina nė vienas, netgi nė viena“) Tai – žmogaus maištininko, likusio be tėvo, esančio konflikte su motina, teiginys.

– Šis Jūsų pirmas kūrinys atrodo kaip manifestas. O manifestai būna įvairūs – politiniai, religiniai, kūrybiniai... Kam jūs atstovaujate šiuo manifestu – tik sau, ar visai savo kartai? Kokios yra šio manifesto tezės?

– Tai nėra kartos manifestas, tai greičiau manifestas, adresuotas kartai. Tai yra tam tikra provokacija, dialogas. Jo esmė – kam lemta nugalėti dabartiniame gyvenime: žmogui ar sintetikai, žmogui ar technologijoms? Mes esame kryžkelėje, privalome pasirinkti čia ir dabar. Kokią komunikaciją pasirinksime? Ar pasirinksime technologijas ir nusispjausime ant žmogaus? Ar eisime totalinės sintetikos link? Ar gelbėsime realius žmogiškus santykius? Tiedu kraštutinumai man atrodo nesuderinami.  

– Kaip įdomu, nes originalioje pjesėje nėra nė žodžio apie technologijas.

Apie religiją

– Ar Jūs esate krikščionis?

– Esu krikštytas, ir tėvai katalikai, bet nesu praktikuojantis katalikas.

– Bet jūsų spektaklio dekoracijoje matosi knyga su Kristaus atvaizdu (Giovanni Papini „Kristaus istorija“). Juk ji ten ne šiaip sau?

– Tiek mūsų karta, tiek visos ankstesniosios priklauso vakarietiškai kultūrai, kurios pagrindas yra krikščionybė (mūsų atveju katalikybė). Ir tuo pat metu mes esame amžinoje diskusijoje su ta tradicija, ypač mūsų karta. Mes einame į priekį, o tradicija mus traukia atgal. Štai toks konfliktas. Man tai irgi atrodo nesuderinama.

– Taip, klasikinė G. Hauptmanno pjesė irgi kvestionuoja tradicines krikščioniškas šeimos vertybes. Tad šis konfliktas nėra būdingas vien jūsų generacijai.

Toliau mes su režisieriumi aptarėme tokį reiškinį, kaip „Karta Z“, ir ar jis save priskiria šiai kartai. Išaiškėjo, kad A. Gornatkevičius atstovauja „Kartai Z“ tik iš dalies, nes šis terminas, kurį sugalvojo verslininkai, apibrėžia tuos jaunus žmones, kurie tik pradeda savarankišką gyvenimą, uždirba pirmuosius savo pinigus ir savarankiškai investuoja juos į paslaugas ir prekes, formuodami naują rinką visiškai naujais pagrindais. O gerbiamas Augustas, nors ir pats perkasi kelnes, bet dar už tėvų pinigus. Kita vertus, jaunas režisierius jau investuoja savo idėjas ir kūrybą į profesionalaus teatro „kūrybinę rinką“. Tad kūrybine prasme jis jau lyg ir atstovauja „Kartai Z“.

Apie gerontofobiją

– Per LRDT 72-ojo sezono ir „Erdvės A-Z“ spaudos konferenciją vienas iš spektaklio „Vieniši.“ dalyvių, pristatydamas savo personažą, pareiškė: „ ... blemba, kaip užkniso visi šitie sEniai! ...“ Tad klausiu gerbiamo Augusto: ar tas jaunuolis kalbėjo savo, ar savo personažo vardu? Ar režisierius irgi yra gerontofobas (senų žmonių neapkentėjas)?

– Manau, kad tai buvo labai stipriai susiję su personažu, – sakė Augustas, – nes pjesės tekste yra toks sakinys: „tu visada palaikai tai, kas sEna ir atgyventa“. Šiame jo pareiškime atsispindi jo pasimetimas, personažas turi įvairių idėjų, kuriomis šventai tiki, jam būdingas naivumas, jaunatviškumas ir t.t. Bet aš pats nelaikyčiau savęs gerontofobu...

Darau prielaidą, kad tai irgi yra nuoširdi manifestacija, kuri gimsta iš to, kad jauni žmonės dažnai jaučiasi esą be vietos, be teisių, dera matyti, kas už tų žodžių slypi. Juk paplitęs požiūris į mus, jaunus žmones, kaip į nesugebančius nuveikti kažką rimto. Tai sklinda ir iš valstybinių institucijų, ir iš visur kitur, ir jauni žmonės nemato kitos galimybės, kaip manifestuotis būtent tokiais būdais.

Čia teko patikslinti režisieriui, kad šis klausimas nebuvo kaltinamasis ir anaiptol nereikalauja pasiteisinimų. Taip buvo paklausta, nuoširdžiai norint suprasti, kas už tų neapykantos žodžių, ištartų „sEnių“ kartai, slypi? Galbūt jų turinys yra tėvų ir vaikų santykiai? Bet juk ir jis pats yra be penkių minučių tėvas? Kokie jaunos „Kartos Z“ motyvai pagimdo tokią poziciją, kuri suformuluota ir minėtame jauno aktoriaus pareiškime prieš „senius“, ir spektaklio pjesės „intarpuose“?

– Taip, – sutiko režisierius, – ta priešprieša yra ten užkoduota, bet tai užkoduota ir pačioje G. Hauptmanno pjesėje. Kiekvienas žmogus trokšta save išreikšti, ir ateina tas momentas, kai jau nebeveikia seni saugikliai, nes jis trokšta, kad būtų suvoktas ir priimtas visavertiškai.

Pjesės atveju tai yra toks momentas, kai pas Johaną po jo laisvo gyvenimo etapo vėl atsikrausto jo mama, ir tai tampa kliūtimi, vėl atsiranda subordinacija. Ir taip atsitinka bet kurioje srityje. Galbūt taip nėra, bet jaunas žmogus nuolat jaučiasi taip, lyg vyresni žvelgtų į jį iš viršaus. Ir jis neturi svertų tai įveikti, jis neturi priemonių tai išreikšti ir neįstengia susiturėti, ir ta jo manifestacija yra visiškai nuoširdi ir atvira. Vyresnioji karta privalo tai suprasti, nes jie jau yra buvę tokie patys, tačiau žmonės yra linkę tai pamiršti.

Pavyzdžiui, žvelgiu į dabartinius paauglius, koks buvau vos prieš keletą metų, ir suvokiu, kad jų jau nebesuprantu. Nes kiekvieną kartą tenka prisiversti prisiminti, o kas tau buvo, kai dar buvai ten? Ypač turint galvoje, kad bet kuri patirtis ir bet kokios žinios šiais laikais labai intensyviai keičiasi. Tai svarbu suprasti, to svarbu nepamiršti ir kartoti tai sau kiekvieną dieną – kad „aš irgi jau buvau TEN“ ir kad „neišvengiamai irgi būsiu TEN“. Pasistengti pastatyti save į kito žmogaus poziciją yra labai sunku, bet jeigu tai įvyktų, tų konfliktų nebūtų. Tai irgi atspindėta pjesėje. Visi ten vieni kitus vertina tik per save.

– Taigi, vėl grįžkime prie pjesės. Didieji XIX-XX a. ribos Europos dramaturgai – Henrikas Ibsenas, Gerhartas Hauptmannas, Antonas Čechovas, Hermanas Zudermanas ir kt. – sprendė panašias „amžių ribos“ problemas, kokios kamuoja žmoniją ir dabar, ties XX-XXI a. riba. Taigi man lyg ir aišku, kodėl pasirinkote būtent šią pjesę.

Apie „barakudas“

– Pjesėje yra ypatingas personažas. Tai – rusė vardu Ana Mar (ją vaidina LRDT aktorė Jelena Orlova). Tuo metu, kai buvo parašyta pjesė, vokiečių aplinkoje tokio charakterio ir „šleifo“ moteriška persona buvo beveik tas pats, kaip musulmonė, „Islamo valstybės“ atstovė dabartinėje vakarietiškoje aplinkoje. Rusijoje XIX a. pabaigoje irgi siautėjo teroristai „narodovolcai“, sprogdino bombas ir žudė žmones. Visos pjesės traktuotė labai priklauso nuo to, kaip jūs pateikiate šį personažą. Jūsų interpretacijoje ji atrodo kaip šiuolaikinė „barakuda“, kuri nepaiso šeimyninių sąlygiškumų, prieraišumų. Ji įsiveržia į svetimą šeimą tarsi peilis į gyvą kūną. Dėl ko pasirinkote tokį variantą?

– Man, kaip režisieriui, šis personažas iš pat pradžių kėlė daugiausia klausimų. Stengiausi padaryti taip, kad būtų matyti, jog visų personažų „kaltė“ yra vienoda. Tai toks socialinis reiškinys, kuris minimas ir kriminologijoje, – „grupinė atsakomybė“. Taip, Ana Mar tampa kibirkštimi, katalizatoriumi. Taip dėliojasi savaime, bet mes stengiamės atskleisti ir jos skausmą, ir jos vidinę tuštumą, ką ji slepia savyje. Palyginimas su musulmone man atrodo įdomus. Tačiau ji jau pabėgo nuo tos rusiškos tradicijos, jau įsigyveno į europinį gyvenimą, bet tuo savo kitoniškumu įneša pavojaus jausmą ir tuo yra įdomi.

– Bet yra ir kita Anos Mar versija, kuri buvo įgyvendinta prieš šimtą metų spektaklyje, kur Johaną vaidino būsimasis režisierius Mejercholdas. Tai buvo menininko ir jo mūzos versija.

– Mes daug diskutavome ir apie tai, apie „nepripažinto genijaus“ versiją. Pjesėje yra aplinkybių, kurios tokią versiją diktuoja – namas prie ežero, kaip Čechovo „Žuvėdroje“, ir kt. Pjesė suteikia įvairias interpretavimo galimybes – ir „nepripažinto genijaus“, ir „mokslininko nevykėlio“. Bet man buvo svarbūs personažų žmogiški santykiai, psichologiniai žmonių žaidimai, idėjų kova – tai man buvo svarbiausia.

Menininko temos prasme man svarbus Brauno personažas. Jis tai atspindi, jis yra pasiaukojantis vardan kitų. Jis atsikrausto pas savo draugą Johaną iš kito pasaulio krašto, kad jam padėtų, nors tas kadaise pavergė jo merginą ir t.t. Ir netgi Filipas, mūsų sukurtų pjesės intarpų personažas, irgi yra savotiškas menininkas. Jis pozicionuoja save kaip menininkas, kuris kuria tas keistas lėles ir visą tą iškreiptą pasaulio vaizdą. Yra daug akivaizdžių dalykų, nuo kurių neįmanoma nusigręžti. Visa tai byloja apie mus pačius.

– Jūsų sukurta terpė, kur gyvuoja personažai, yra savotiška stilizacija – nei kostiuminė drama, nei sušiuolaikintos aplinkybės.

– Mes sukūrėme aplinkybes, nukreiptas link šių laikų. Tai tokios šimtmečio slinktys, kurios yra arčiau mūsų, bet dar ne dabartis. Štai Filipo aplinkybės – jos jau yra nūdiena, ir tai šiuolaikinis herojus. Arba antiherojus. Toks konvertavimas tampa mums naudingas ir svarbus. Ši laiko abstrakcija šiek tiek nutrina ribas tarp praeities ir ateities.

Galima būtų atspindėti ir socializmo idėjas, kurių Hauptmanno pjesėse yra apstu, ir kovos už moterų teises temą. Visa tai, kas tikrai yra pjesėje – mes tai tarsi paslepiame. Vis tiek visa tai natūraliai deklaruojasi, ir to net nereikia įvardinti žodžiais. Tie dalykai yra universalūs bet kuriam laikmečiui.

– Bet tie „manifestai“, suformuluoti jūsų tekstiniuose intarpuose, turi daug bendro ir su šimto metų senumo totalitarizmo idėjomis?

– Čia mes matome įdomią sąsają tarp Brauno ir Johano idėjų. Johanas yra humanistas, o humanizmas gimdo socializmą, socializmas – komunizmą ir t.t. Atsiranda spekuliacijos, manifestai, ir visa tai atsikartoja. Nesvarbu, kokį atspirties tašką paimtum, visur matai atsikartojant tą pačią schemą.

Apie „akvariumą“

– Jūsų sukurta spektaklio „Vieniši.“ sceninė erdvė iš dalies padiktuota ir LMTA „Balkono teatro“ gana ankštų sąlygų. Toks scenografinis sprendimas – vaidybinė „akvariumo“ tipo aikštelė per vidurį su žiūrovų eilėmis iš dviejų pusių, todėl žiūrovai stebi vyksmą, sėdėdami vis-à-vis – kokiu tikslu taip padaryta?

– Gilindamasis į pjesę, supratau, kad ją galima pastatyti ir kaip melodramą. Norint ją kažkiek „pakylėti“, man pasirodė svarbus itin artimas atstumas tarp žiūrovų ir atlikėjų. Dėl to tą atstumą sumažinau iki minimumo, iki plono barjero.

Tokį sprendimą sugalvojome su scenografe Elžbieta Kvašyte ir kostiumų dailininke Simona Davlidovičiūte, ir jis atėjo savaime. Svarbus pasirodė žiūrovų priešpastatymas vienų prieš kitus, kai žiūrovų reakcijos tampa spektaklio dalimi.

Tas scenografijos „namelis“, tas „akvariumas“ turi savyje daug įvairių interpretacinių galimybių. Pavyzdžiui, tai gali būti ir langas, pro kurį  stebime svetimą gyvenimą, tai suteikia ypatingo intymumo efektą. Taip mes, stebėtojai, esame ir tam tikro gyvenimo „nusikaltimo“ liudininkai. O tas lango rėmas man suteikia ir kinematografinio kadro efektą, ir aktorių vaidyba irgi pakrypsta į kino pusę.

Kompiuteriniai žaidimai

– Kai sukūrėme išorinę Filipo liniją, jis viską užpildė iki galo, viską pastatė į savo vietas. Taip atsirado efektas, daugeliui mūsų kartos žmonių pažįstamas iš kompiuterinio žaidimo „Sims“. O to žaidimo vienas iš šūkių buvo toks: „Koks Dievas būtumei tu?“

„Sims“ – tai žaidimas be tikslo, jame galima pasistatyti virtualų namą, dekoruoti jį pagal savo skonį, sukurti jame gyvenančius žmones, kurie tuose namuose sau gyventų. O tu gali juos valdyti, reguliuoti, ką jie veikia. Todėl žaidimas suteikia labai realų atsakymą į klausimą: „Koks Dievas būtum tu?“ Tą žaidimą ir aš, ir visi mano kartos žmonės puikai žino. Kadaise vaikai žaidė namelius su lėlėmis, o mūsų karta tai perkėlė į kompiuterius. Dabar jau ten galima diegti lėles su dirbtiniu intelektu, jos gali savarankiškai šnekėti, daryti sprendimus ir t. t. Įvyko ta pati slinktis, idėja buvo graži, o koks jos rezultatas?

– Vadinasi, jūsų spektaklis yra kompiuterinio žaidimo imitacija?

– Tam tikra prasme taip. Ir Filipas tampa šio spektaklio-žaidimo demiurgu, režisieriumi, valdytoju.

– Bet Jūsų žiūrovai bus ne tik tie, kas žino žaidimus „Sims“, „Super Mario“ ir kt. Tad kuriai publikai jūs skiriate savo spektaklį? „Kartai Z“? Taip, tai akivaizdu.  O galbūt vyresnei kartai, pagimdžiusiai „Kartą Z“, jūs bandote sužadinti jums godotinus instinktus?

– Galima pasakyti ir taip. Be abejonės, pirminis adresatas yra „Karta Z“, su kuria mums lengviau susišnekėti. Bet pjesėje yra ir labai svarbi tėvų linija, kuri padaro esminį pokytį. Žmogaus fizinio amžiaus požymiai irgi turėjo tam tikrą slinktį, ir jie dabar kitaip vertinami nei tai buvo anksčiau. Jeigu 28 metų amžius Johanui buvo svarbus parametras, tai ir mums tai yra svarbu. Todėl negalima visiškai atskirti tų skirtingų kartų, jas segreguoti.

Tėvų akimis

– Ar rodėte šį spektaklį savo tėvams? Neklausiu, kaip jie reagavo, tai akivaizdu. Man įdomiau, kaip jūs pats jautėtės, jį rodydamas savo tėvams? Ar jums nebuvo dėl to keblu?

– Galbūt šiek tiek patyriau lengvą nerimą. Bet man atrodo, kad spektaklyje yra daug temų, kuriomis šiaip nedrįstame su vyresniais pasikalbėti. Pasikalbėti atvirai, vis-à-vis ir tête-à-tête.

– Negalėdamas pasikalbėti su tėvais, pastatėte spektaklį?

– Tai nebuvo pirminis impulsas, kodėl jį stačiau. Tai gali būti ir puiki priemonė kitiems žmonėms išeiti į tą dialogą. Kartu pažiūrėti, tyliai pasišnekėti, galbūt ir aptarti per dialogą, kodėl įvyko tas konfrontavimas.

Neišvengiamas blogis

– Grįžkime prie scenografijos. Jūs maloniai suteikėte galimybę ją panaudoti žurnalistams pirmąkart pristatant „Erdvę A-Z“. Įvyko įdomus dalykas, kurį suvokiau tik vėliau. Daugeliui susidarė įspūdis, visi suprato, kad ši jūsų spektaklio dekoracija ir yra būsima „Erdvė A-Z“. Vadinasi, ir pati dekoracija yra „manifestiška“?

– Taip, bet kuriuo atveju ji padaro savo „aktą“.

– Taigi ar nebuvo Jums kilusi mintis atskirti žiūrovus, senus susodinus priešais jaunus?

– Man tokia mintis atėjo mums besišnekant. Tai būtų įdomus eksperimentas.

– Kartų konfliktas yra amžinas ir neišvengiamas blogis, bet mūsų laikais jis ypatingas. Vieni gimė nelaisvoje visuomenė, kiti - jau būdami laisvi.

– Dar labai svarbu yra technologijos, kurios vystosi neįtikėtinu greičiu.

– Vieni sukūrė tas technologijas, kiti priima jas kaip duotybę.

– Tie, kas jas sukūrė, jau patys nebespėja paskui jų kaitą. Pasitaiko visaip, bet pagal bendros masės vidurkį – būtent taip.

– Šių laikų kartų konfliktas tikriausiai labiausiai komplikuotas per visą istoriją. Neskaitant, aišku, revoliucijų laikų.

– Taip, tas skirtumas labai didelis, jis yra esminis, ir tuo yra man įdomus.

Vienoje valtyje su meistrais

– Kaip Jūsų spektaklyje atsirado vyresnių kartų artistai?

– Tai padiktavo pats sceninis sprendimas. Kai atstumas tarp aktorių ir žiūrovų toks mažas, nepavyktų publiką apgauti, kad nugrimuotas dvidešimtmetis yra tarsi šešiasdešimtmetis. Tai padiktavo ir kinematografinis vaidybos principas, vaidyba link natūralizmo, hiperrealizmo. Tai neleidžia daryti išlygų, eiti lengviausiu keliu. Adrija Čepaitė buvo mano sceninės kalbos dėstytoja, ir kai jai pasiūliau dalyvauti, ji džiugiai sutiko. Su Jelena Orlova irgi savaime susibendravome, nes kolegos aktoriai su ja vaidino LRDT šokio spektaklyje „Romeo ir Džiuljeta“. Kiti aktoriai prisijungė šiek tiek vėliau, juos pasiūlė prof. Jonas Vaitkus.

– Ar nebijojote, kad jų meistrystė nusvers viso vaidinimo „valtį“? Juk tai tokie „meistriški“ aktoriai?

– To visai nebijojau, ir manau, kad tai labai naudinga mano kolegoms jauniems aktoriams, nes dirbame vienoje komandoje ir puikiai randame bendrą kalbą.

– Jūsų spektaklio scenografija turi nemažai bendro su Jūratės Paulėkaitės scenografija J. Vaitkaus „Visuomenės priešui“ – toks pats žiūrovų susodinimas priešais, vaidybinis „akvariumas“ per vidurį. Tiesa, J. Paulėkaitės atveju tai buvo baseinas... Ar tai padaryta sąmoningai?

– Mes apie tai net nepagalvojome. Visa tai sukūrėme bendrai su abiem dailininkėmis. Ieškojome artumo, intymumo tarp aktorių ir žiūrovų.

Komunikuojančio teatro link

– Tai koks vis dėl to šio jūsų spektaklio „manifesto“ turinys?

– Man atrodo, kad jis kelia pasirinkimo klausimą – tarp revoliucijos ir evoliucijos.

– Bet evoliucija – tai kelias nuo beždžionės iki „kompiuteristo“, o revoliucija – tai „kas buvo nieks, tas bus viskuo“, argi ne taip?

– Taip, tai galbūt lėlės ir robotai netrukus bus „viskuo“, o žmonės ir žmoniškumas bus „niekuo‘?

Aš savo asmeninę poziciją šiuo klausimu turiu, bet ją kol kas labai gudriai slepiu. Kartais dažnai suabejoju, kuri pozicija yra teisinga. Nes labai įvairių argumentų turi kiekviena pusė.

Man žymiai svarbiau, kad po mūsų spektaklių žiūrovai išeitų nešini savyje šiuo klausimu ir patys sau į jį atsakytų.

– Tai labai įdomi komunikacija. Juk mes absoliučiai nepažįstame vieni kitų pasaulių. Tad bet kuri komunikacija šia prasme yra tikras gėris. Galbūt Jūsų teatras turi galimybių tapti „komunikaciniu teatru“?

– Turiu tokių intencijų, man įdomu, kaip teatras gali daryti įtaką žmonių bendruomenei, būti susitikimo, bendravimo vieta.

– Bet kaip galima būtų komunikuoti po tokios žiūrovų selekcijos, kai „jauni - į dešinę, seni – į kairę“?

– Norėtųsi, kad po viso to – kaip Ariane Mnouchkine „Théâtre du Soleil“ – visi galėtų likti pabendrauti, padiskutuoti, „perkošti“ įspūdžius – teatras būtų bendruomenės telkimo vieta.

– Ačiū už komunikaciją.

Komunikavo Julijus Lozoraitis

 

vienisi sims25a

Spektaklio „Vieniši.“ vaizdas kompiuterinio žaidimo „Sims“ stiliumi. Autorius Paulius Montvydas