Lietuvos
Rusų dramos teatras

71 sezonas

Teatrinė evangelija pagal Joną Vaitkų

 Daiva Šabasevičienė 2016 11 30 Kultūros barai, 2016 Nr.10

2016 m. rugsėjo 24 d. Rusų dramos teatre įvyko spektaklio premjera - Aleksandro Andrejevo „Septynis fariziejaus Sauliaus penktadienius“ režisavo Jonas Vaitkus. Lietuvoje lankėsi dramaturgas ir maloniai sutiko pasikalbėti apie dramaturgijoje retai liečiamas biblines temas. Andrejevo religinė-filosofinė drama „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“ tapo neeiliniu šio teatro įvykiu. Kūrinys, pavadintas „mistine drama“, nėra toks mistinis, kaip skelbiama. Kiekvienas žmogus, eidamas Dievo link, pripažindamas tai ar nesuprasdamas to, Dievą konstruoja iš tų elementų, kuriuos sugeba įžiūrėti. Vos parašęs kūrinį (2012) dramaturgas spaudoje prasitarė: „Iš mokslinių formuluočių žmogui nedaug naudos. Įdomiausius dalykus žmogus ne protu suvokia, o širdimi, dėl to ir parašyta ši pjesė apie fariziejų Saulių.“

Ar spektaklis toks pats, kokia Jūsų parašyta pjesė?

Šiame spektaklyje viskas visiškai ne taip, kaip aš įsivaizdavau, ir tai yra nuostabu ir labai įdomu. Aš ir laukiau to „kitaip“, bet netikėjau, kad bus būtent taip. Kai rašai, neįsivaizduoji, kaip visa tai vyksta. Kiekvienas žmogus įsivaizduoja skirtingai. Žiūrint spektaklį, pamačiau tam tikrus dalykus, į kuriuos nekreipiau dėmesio rašydamas, ir tai - unikalių režisieriaus Jono Vaitkaus įžvalgų dėka.

Kaip atsitiko, kad šią pjesę padovanojote Lietuvos rusų dramos teatrui, konkrečiai - režisieriui Jonui Vaitkui, tuo labiau, kad pjesė parašyta jau beveik prieš ketverius metus?

Nepažįstu nė vieno dramos teatro režisieriaus ir dėl to negalėjau rinktis. Pirmiausia šią medžiagą pasiūliau Maskvos teatrams, bet tai buvo tiesiog persiuntimas elektroniniu būdu - maždaug dvidešimt laiškų, į kuriuos niekas neatsakė. Praėjo trys metai, ir atsidūriau prie Lietuvos rusų dramos teatro durų. Natūralu, kad aš jau nebeturėjau jokios vilties, jog ši pjesė ką nors sudomins. Tuo labiau, kad buvo aišku, jog greit ją skaitant, ji negali patikti, nes pats tekstas pakankamai sudėtingas, o ir apimtis labai didelė. Manau, kad Maskvos teatrai jos tiesiog neskaitė. Man vėliau paaiškino, kad elektroninių variantų apskritai niekas neskaito, reikalingas atspausdintas variantas, atidus įteikimas konkrečiam žmogui. Dar geriau, jei tas „kažkas“ būna įspėjęs adresatą, sakydamas, kad autorius - „mano geriausias draugas“. Maskvoje, deja, kitaip nieko neišeina.

Į Lietuvos pajūrį mes atvažiuodavome kiekvieną vasarą, bet į Vilnių užsukome tik vieną kartą. Istorija keista - tarytum žvaigždės susijungė. Visiškai atsitiktinai vieną pjesės egzempliorių turėjau mašinos bagažinėje ir, įkalbėtas žmonos, nunešiau teatro budinčiam, kuris mane nusiuntė pas sekretorę. Palikdamas pjesę, visiškai netikėjau, kad ji ras adresatą.

Šis trumpas pjesės detektyvas nebūtų įdomus, jei anksčiau nebūčiau užtikusi Jūsų pasisakymų apie žmogų, apie jo jausmus, kurie yra svarbesni už protą. Manau, kad teatre tai yra bene svarbiausias faktorius - geras spektaklis pirmiausia veikia jausmiškai, o po spektaklio žmogus įjungia protą, viską apmąsto, o šis bendras darinys atveria perskaityto kūrinio turinį. Kita vertus, ši pjesė pirmiausia išprotauta, parašyta labai racionaliai, nors joje ir kalbama apie iracionalius dalykus. Fundamentalus kūrinys perpildytas įvairiais moksliniais ir filosofiniais dalykais. Kur slypi Jūsų kūrybos paradoksas?

Kai kas jau yra sakęs, kad skaitant šią pjesę, įmanoma daugiau suprasti, nei interpretuojant ją scenoje. Aišku, gaila, jei taip yra iš tiesų. Man svarbu buvo, kad ši medžiaga būtų pastatyta teatre. Pirmiausia, joks literatūros žanras neleidžia taip susikoncentruoti, kaip pjesė. Aš pats labai mėgstu skaityti pjeses. Jų esu perskaitęs kur kas daugiau, nei esu matęs pastatymų. Ypač daug skaičiau Shakespeare´o.

Rašydamas norėjau, kad pjesė būtų pastatyta, nes pačią Evangeliją aš suvokiu labai teatriškai. Ji - tai labai trumpi, kuklūs ir šykštūs „scenarijai“. O „scenarijų“, kurį aš pasirinkau, norėjau paversti teatro kūriniu. Tai - ne nauja. Viduramžių Europos teatras labai stipriai susijęs su Evangelija. Klajojančios trupės greta visokių niekų publikai parengdavo įvairias misterijas, kurios buvo reikalingos ir bažnyčiai, kuri suprato, kad išpažinties neužtenka, kad teatras kartais stipriau veikia žmogų, nei bažnyčia.

Šiuo atveju, žmogus, skaitydamas Šv. Pauliaus istoriją - Sauliaus kelionę į Damaską, kurios metu jis patyrė nušvitimą, iš esmės šį siužetą priima „blaiviai“, praktiškai nieko nejausdamas, neišgyvendamas. Tai lyg ir paprasta istorija-pasaka. Man svarbiausia buvo atskleisti, kas už viso to slypi. Juk Evangelija tarytum užšifruota, alegoriška. Yra dalykų, kurie negalėjo tiesiogine prasme taip vykti, kaip parašyta. Siekiau iššifruoti, atverti kodus ir pažiūrėti, kaip iš tiesų tai galėjo vykti, kas realiai vyko su žmogumi? Juk negalėjo taip būti, kad, pavyzdžiui, trenkė žaibas ir tuo metu žmogus išgirdo balsą. Buvo ne taip: žmogus buvo pasiruošęs tam.

Esu nustebintas Vaitkaus talento - tuo, kaip jis sugebėjo šio teksto monolitus perkelti į sceną ir daug ką netikėtai perskaityti scenos kalba. Aišku, aš norėčiau, kad tekstas būtų tariamas daug lėčiau, bet tuomet spektaklis truktų daugiau nei septynias valandas. Režisierius save įkalino labai sudėtingose sąlygose.

Šis spektaklis - trupės atgaiva. Žiūrėti, kaip profesionaliai aktoriai dirba, kokie nugludinti jų dialogai, žaibiškos reakcijos į aplinką... Jauti, kaip dalį trupės ši neįtikėtina teksto gausa išsekino. Bet profesine prasme tai yra neįtikėtinas augimas, profesionalumo įrodymas. Tokie kūriniai gali įvykti tik repertuariniame teatre.

Aš pastebėjau, kaip tekstas išsunkia aktorius. Ypač sunku pagrindinio vaidmens atlikėjui - Vladimirui Dorondovui (Saulius-Paulius). Jau po pirmo veiksmo jis būna pervargęs.

Pjesės prologe rašote, kad ji „skiriama didžiajai žydų tautai“. Manau, kad teatras, nešvęsdamas savo 70 metų jubiliejaus, šiuo spektakliu taip pat atveria ir savo teatro istoriją, ir temas, kurios aktualios įvairiais tautiniais klausimais. Konkreti Jūsų pjesė labai taikliai pratęsia šio teatro istoriją.

Šiuos žodžius esu parašęs, tačiau jų nėra išleistoje knygoje. Ir štai dėl ko: man buvo pasakyta, kad taip rašyti yra nepadoru. Ilgai galvojau ir apsisprendžiau to nespausdinti. Žydų tautos istorija unikali, nes tai vienintelė tauta pasaulyje - išbarstyta, egzistuojanti kaip diaspora, išlaikiusi savo psichologinį savitumą, ištvermę, susitelkimą. Nuostabu, kad per tokį laikotarpį, kokį egzistuoja žydų tauta, bet kokia tauta pakrinka, nustoja egzistavusi: nėra daugiau senovės graikų, senovės romėnų, - nėra šių tautų, aš jau nekalbu apie egiptiečius. Žydų tauta neturi savo teritorijos, (Izraelis - ne visa žydų tauta, tik dalelė), ji išsiblaškiusi po visą pasaulį. Bet nepaisant to, žydai lieka žydais. Taip egzistuoti sunku, bet jiems tai sekasi. Aš nežinau, kaip tai paaiškinti, bet aš tuo žaviuosi.

Antra, ko nėra prasmės aiškinti, tai - judaizmas, kuris yra krikščionybės lopšys. Nebūtų judaizmo, nebūtų Jėzaus Kristaus.

Kai visa tai parašiau ir šimtą kartų perskaičiau, pagalvojau, kad mane apkaltins, jog skelbiu šios fabulos tam tikras iškilmes - krikščionybės pergalę prieš judaizmą. Kai suvokiau, kad taip gali atsitikti, išsigandau, nes mažiausiai norėčiau, kad tuo mane įtartų. Vien dėl to supratau, kad įžanginis paskyrimas turi būti. Tarytum apsidraudžiau. Bet kiek vėliau mane įspėjo, kad vieno žmogaus paskyrimas visai tautai - labai pretenzinga, net gi neskoninga, ir aš pasidaviau. Aš pats turiu žydiško kraujo. Aišku, judėjo Sauliaus virsmą krikščioniškas tiesas išpažįstančiu Pauliumi kai kas gali vertinti kaip tam tikrą judėjiškos savimonės nustelbimą. Tai neteisinga, šio paveikslo prasmė daug platesnė. Aš gi parašiau ne krikščionybės atsiradimo istoriją ir ne žydų tautos istoriją, aš kalbu apie žmogaus atsimainymą, apie žmogiškojo ribotumo nugalėjimą. Šiuo atveju tai - fariziejaus ribotumas.

Kokia šiandien Rusijos situacija tikybos atžvilgiu?

Rusijoje cerkvių daugėja. Bet kalbėti apie tai, koks tas tikėjimas, mes negalime. Tikėjimas - labai intymus ir sudėtingas klausimas.

Dažnai teatras lyginamas su šventove, nors dažniausiai vaidinamos šventovei nederančios pjesės. Ar jūs nebijojote perteikti tam tikro dievybės tiesmukumo?

Tikėti - žmogui natūralu. Tikėjimas - aukščiausia jėga. Tai - ne neišvengiamybė, o gamtiška duotybė. Tai reiškia, kad egzistuoja kažkas aukščiau už žmogų. Taip jau susiklostė, kad „dieviška“ daugiau susiję su išorine išraiška: aukštai „išdėstyta“, „debesuota“... Manau, kad kiekviename žmoguje egzistuoja dievybė. Per kasdienius rūpesčius ją sunku išgryninti, suvokti, pajausti. Pyktis, pavydas, žiaurumas trukdo tai pamatyti. Tai tarytum neapčiuopiamas organas, kuris susijęs su Dievu. Žmogui labai svarbu jį savyje apčiuopti, priartėti prie jo, sučiupti, užsikabinti už jo ir paklusti jam.

Aš daug galvoju apie mirtį. Gaila, neturiu tikrų pašnekovų šia tema. Žmoguje yra tai, kas nepasiduoda fiziniam gamtiškumui. Tai - nemirtingumas, tai - jūsų „aš“. Jis negali išnykti, kaip bepasikeistų jūsų požiūris, fizinė būklė. To šventumo neįmanoma sunaikinti. Aš kalbu ne tik apie krikščionybę, bet ir apie ezoteriką. Viskas susiveda į tą patį: žmoguje yra ir gyvuliškosios, ir dieviškosios gamtos dalis. Jeigu žmogus nori, jis prisikelia iš bet kurių situacijų.

---

Šiandien beveik 90 proc. teatro temų susijusios su negatyvo eskalavimu. Destruktyvios formos šiuolaikiniam eksperimentiniam teatrui tapo patogesnės, priimtinesnės, režisieriai pirmiausia apeliuoja į mąstymo provokatyvumą.

Vis dėlto esama kūrinių, gaubiamų dvasinės tylos, gebančių ne tik sutvirtinti rimtojo meno pamatus, bet ir plėtojančių filosofinę mintį. Prie tokių priskirčiau ir „Septynis fariziejaus Sauliaus penktadienius“.

Rusų dramos teatras, nors nešvenčia savo 70 metų jubiliejaus, šiuo spektakliu aptaria aktualius tautinės tapatybės klausimus, atliepia ir paties teatro, kuris sovietmečiu buvo įkurtas privaloma tvarka, istoriją.

Jonas Vaitkus, be kitų savo nuopelnų teatrinei kultūrai, išsiskiria dar ir tuo, kad nuosekliai ugdo jaunuosius kūrėjus, sudaro sąlygas brandinti savo talentą ne tik aktoriams, bet ir teatro dailininkams, kompozitoriams. Tarp jų - scenografė Daiva Samajauskaitė, kompozitorė Rita Mačiliūnaitė. O tokių funkcionalių vaizdo projekcijų, kokias spektakliui „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“ sukūrė Rimas Sakalauskas, Lietuvoje dar nebuvo tekę matyti. Esmė - ne vaizdinių gausa ir jų įtaiga, bet prasmės, atsiskleidžiančios kartu su režisūrine išmone. Sakalausko projekcijos virsta sudėtingais scenovaizdžiais, kurių šiltas koloritas veikia tiesiog magiškai. Saulės nugairintos, išdžiūvusios žemės pilkuma tampa iškalbingesnė už tūkstančius sakomų žodžių. Fariziejaus Sauliaus krikščioniškas praregėjimas kontrastingame šviesos ir šešėlių fone atrodo savaime suprantamas. Išnyrantys nauji, o kartais lyg atgimstantys seni vaizdiniai ritmiškai siejasi su vidiniu Sauliaus (Vladimiras Dorondovas) atgimimu.

Spektaklyje „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai“ vaidina daugiau kaip dvidešimt aktorių, kurie demonstruoja unikalų gebėjimą tapti darniu ansambliu, minimaliomis priemonėmis kuriančiu paveikų polifoninį pasakojimą - teatrinę Evangeliją pagal Joną Vaitkų...

 



D.Matvejevo nuotrauka