Lietuvos
Rusų dramos teatras

72 sezonas

Tatjana Jasinskaja. Pagrindinė pjesė

Ši premjera Rusų dramos teatre buvo laukiama kaip jokia kita šį sezoną. Ir tai nestebina: pirmas stambus naujojo meno vadovo Jono Vaitkaus darbas, o dar ir rusų klaiskinės dramaturgijos šedevras - A. Gribojedovo „Vargas dėl proto", kuriame vaidina beveik visa teatro trupė.

„25 kvailiai vienam sveikai mąstančiam žmogui"

Šios pjesės likimas - sunkus ir laimingas. Aleksandras Gribojedovas ją baigė 1824 m. rudenį, ir ji iškart sulaukė audringos visuomenės reakcijos. Kaip rašė Puškinas, „griausmui, triukšmui, žavėjimuisi ir smalsumui nesimato galo", „komedija sukėlė neapsakomą poveikį ir pastatė Gribojedovą į vieną eilę su mūsų didžiaisiais poetais". Tačiau nepaisant akivaizdaus pasisekimo netrukus „Vargas dėl proto" buvo uždraustas caro cenzūros, įžvelgusios pjesėje negailestingai kritikuojant Rusijos visuomenę, susiklosčiusią po 1812 m. Tėvynės karo ir rusų aristokratų karininkų bei jų vadovaujamos kariuomenės pirmojo masinio pergalingo žygio po Europą. Tūkstančiai to žygio dalyvių, įvairiausių luomų atstovų, grįžo į Rusiją pasisėmę naujos patirties, žinių, pastebėjimų, kuriuos jiems magėjo pritaikyti tėvynėje. Tačiau jų viltys buvo beprasmės: visuomenėje karaliavo keliaklupsčiavimas, meilikavimas, melas, davatkiškumas, o kartais ir atviras niekšiškumas. Pagrindinis pjesės herojus - jaunas žmogus Aleksandras Andrejevičius Čackis - nebuvo pergalės žygių dalyvis, bet, neabejotinai, jis buvo jų vaikas, užaugęs vilčių apie mokslų triumfą ir perspektyvias europietiškas reformas atmosferoje. Kiek suaugęs, jis ir pats leidžiasi į trejų metų trukmės kelionę iš Rusijos į Europą pasisemti proto ir įspūdžių, tačiau grįžęs tėvynėn su nuoširdžiu siaubu ir nuostaba ir vėl ją randa užkietėjusią ir sumedėjusią vos ne labiau nei ikikarinėje praeityje.
Anot paties Gribojedovo, iš pradžių jo herojus tik „linksmas, ir tai - yda". Vėliau jis „šiek tiek pasišaipo iš senų pažįstamų keistenybių", tačiau „jo pašaipos nekandžios, kol jo neįsiutina". Bet palaipsniui „bendro negeranoriškumo balsas pasiekia ir jį, ir nemeilė tos merginos, dėl kurios vienintelės jis atvyko į Maskvą, jam tampa visiškai aiški, jis jai ir visiems spjovė į akis ir pasipustė padus".
„Mano komedijoje vienam protaujančiam žmogui tenka 25 kvailiai, - rašė autorius laiške poetui ir dramaturgui P. Kateninui 1825 m. pradžioje, - ir šitas žmogus, žinoma, yra prieštaroje su jį supančia visuomene, jo niekas nesupranta, niekas nenori atleisti, kad jis kiek aukščiau kitų".
Tik 1833 m. su didelėmis cenzūros kupiūromis buvo atspausdintas pirmas „Vargo dėl proto" leidimas, kurį buvo leista statyti tik Maskvoje ir Peterburge, bet jokiu būdu ne šimtuose Rusijos provincijos scenų. Šis draudimas buvo atšauktas tik 1863 m., bet jis stebuklingai pavėlavo jau nuo pat pradžių: iškart po pirmųjų paties autoriaus pjesės skaitymų jo šedevras šimtais ranka perrašytų kopijų pasklido po visą Rusiją. Pjesę pamėgo, noriai cituodavo ir, anot taiklios Puškino pranašystės, didžioji teksto dalis greitu laiku virto patarlėmis. 1852 m. P. Špilevskis rašė: „esame įsitikinę, kad nėra nė vieno ruso, nors šiek tiek raštingo, kuris nežinotų jos turinio; priešingai, dauguma moka ištisas scenas iš „Vargo dėl proto" mintinai."
Ir su oficialiuoju cenzūros draudimu buvo ne taip vienareikšmiška, kaip mes dabar suprantame. Iškraipę autoriaus tekstą ir apriboję „Vargo dėl proto" pastatymų profesionalioje scenoje  galimybes, valdžia niekaip negalėjo sutramdyti mėgėjiškų ir pusiau profesionalių trupių, kurios draudimo metais vaidindavo dideles ištraukas iš pjesės ar net ją visą. Specialistai teatrologai nustatė ne mažiau 40 tokių atvejų. Bet, tikėtina, kad žinomi ne visi atvejai.
Vilniaus (o taip Kauno, Gardino, Palangos) publika, sprendžiant iš visko, pirmą kartą pamatė Gribojedovo herojus scenoje XIX amžiaus viduryje. Nuo 1845 m. Vilniaus miesto teatre dirbo stipri lenkų trupė, vadovaujama O. Surevičiaus, tuo pat metu vaidinusi ir rusų kalba ir daug gastroliavusi visoje apylinkėje. Ir būtent šitoje trupėje, remiantis archyviniais duomenimis ir to meto laikraščiais, vaidino puikus charakterinių vaidmenų atlikėjas Osipas Flavianovičius Dombrovskis, išgarsėjęs be kitų vaidmenų ir Famusovo vaidmeniu.
Kai buvo atšauktas cenzūros draudimas, „Vargas dėl proto" Vilniuje rodytas ne kartą, pradedant 1866/67 m. sezonu (M.P. Keratygino antreprizė). Bet labiausiai išgarsėjo 1894-1895 m. K.N. Nezlobino antreprizės pastatymas su Vera Komisarževskaja ir Pavelu Samoilovu Sofjos ir Čackio vaidmenyse. Būtent toks Čackis paliko neišdildomą įspūdį tuomet vilniečiui gimnazistui, o vėliau studentui Vasilijui Šverubovičiui, kuris tapo žinomu aktoriumi Vasilijum Ivanovičiu Kačalovu ir garsiu šio vaidmens atlikėju Maskvos dailės teatro scenoje (1906 m.).

Savitarpio supratimo kelyje

Genialiosios Gribojedovo komedijos ypatingas likimas tęsiasi ir mūsų laikais. Iki šiol bet kuriame rusų teatre veikia auksinė taisyklė: jeigu trupės aktorių kiekis ir kokybė „susidėlioja" visiems „Vargo dėl proto" personažams, reiškia, su jais galima imtis bet kokios dramaturgijos - nuo klasikos iki avangardo. Nepanašu, kad būtent tokiu būdu tikrintų savo naują kūrybinį kolektyvą Jonas Vaitkus, bet Rusų dramos teatro trupei ir pačiam režisieriui šis darbas, be abejonės, tapo raktu į naujas galimybes ir perspektyvas. Kaip jomis pasinaudos abi pusės, parodys laikas.
O kol kas mes, žiūrovai, atrasime šiame spektaklyje gerai sureguliuotą, kompaktišką ir net šiek tiek netikėtą (apie tai kiek vėliau) J. Vaitkaus pastatymo sprendimą; lakonišką ir išraiškingą scenografiją, puikiai sumanytus ir įgyvendintus kostiumus, iš dalies atspindinčius epochos stilių, iš dalies - atitinkančius ryškius beveik groteskiškus personažus režisieriaus koncepcijos dvasioje (dailininkė Medilė Šiaulytytė); neįkyrų, bet labai tinkantį visumai muzikinį takelį (kompozitorius Arvydas Malcys). Gerai „susidėliojo" garsioji pjesė ir aktorių sąstatui, jau premjeros metu - o juk tai pati pirmoji ir, kaip taisyklė, gan nedrąsi tolimesnio spektaklio gyvenimo pradžia - pradžiuginusiam mus kai kuriais puikiais darbais.
Pagrindine viso veiksmo ašimi spektaklyje tapo gyvos, betarpiškos ir tuo pat metu gyvenimiškai išmintingos ir įžvalgios tarnaitės Lizankos personažas, kurį vaidina Anžela Bizunovič. Personažas toks žavus ir patrauklus, kad retas iš Famusovo namų vyriškosios gyventojų pusės netiesia į ją rankas, turėdamas viltį dar kartą prisiliesti prie tikro gyvenim. Stebėtinai lengvai ir oriai kas kartą Lizanka išsisuka iš labai keblių situacijų, išlikdama savo ponų ištikima padėjėja ir net delikati gynėja. Tiksliai sekdama režisieriaus koncepcija ir atlikdama užduotas mizanscenas, A. Bizunovič (kartu su J. Vaitkumi, žinoma) įtikina mus, kad ir labiausiai sąlygiškose dekoracijose talentingas aktorius gali mūsų akivaizdoje vaizdžiai kurti bet kokią įsivaizduojamą erdvę ir egzistuoti tiksliai prisilaikydamas jos parametrų.
Patikėti klasikinį pasipūtusio senstelėjusio despoto Famusovo personažą pasiekusiam patį amžiaus ir talento žydėjimą Aleksandrui Agarkovui taip pat buvo pakankamai netikėtas režisieriaus sprendimas. Užtat - labai teisingas. Aktorius taip dėmesingai, pagarbiai ir su malonumu traktuoja Gribojedovo tekstą, taip lengvai ir organiškai padėjo naujai išgirsti nemirtingas frazes, kad, manau, šis vaidmuo taps etapiniu jo kūrybinėje biografijoje.
Nuostabiomis spalvomis naujajame spektaklyje sužibėjo talentas pripažintų Rusų teatro grandų - Vladimiro Jefremovo ir Eduardo Murašovo. Ir jei V. Jefremovui akimirksniu pavyksta prikaustyti žiūrovų dėmesį tik vienu - tiesa, dramaturgiškai labai įvairialypiu - Repetilovo monologu, tai E. Murašovas charakteriniu Zagoreckio personažu kaip kreiva adata mūsų akyse meistriškai „susiuva" intrigą apie Čackio beprotystę ir virtuoziškai ją išvysto kaip žodiniu, taip ir išoriškai išraiškingu vaidmens piešiniu. Išbaigtą, vientisą, nors ir ne tokį precizišką netašyto kareivos Skalozubo personažą kuria Vladimir Serov. Nedideliame grafienės Chliostovos vaidmenyje ryškiu ir tiksliu darbu iškart įsimena naujoji trupės aktorė Jelena Bogdanovič. Kiti antraplanių vaidmenų atlikėjai - o spektaklyje užimta ir beveik visą laiką scenoje išbūna vos ne visa teatro trupė - atlieka judančios kolektyvinės dekoracijos vaidmenį. Išraiškingi kostiumai, tikslus plastinis sprendimas - faktiškai ilgas daugiafigūris šokis (choreografė Ina Petrakova) - itin padeda jiems šioje nelengvoje užduotyje. Ir režisieriaus koncepcija visiškai pasiteisna: iš tiesų, kas dar gali pasitarnauti dekoracija, fonu kieno nors individalioms pergalėms ir prlaimėjimams, jei ne pati visuomenė, kurioje tai vyksta?
Beliko pasakyti apie tai, kas svarbiausia. Tiksliau - apie svarbiausius (pagrindinius). Čackio ir Sofjos vaidmenų atlikėjus - Valentiną Novopolskį ir Aleksandrą Metalnikovą. Nėra jokių priežasčių abejoti dėl jų skyrimo šiems vaidmenims, bet po premjerinių spektaklių galima papriekaištauti jiems dėl kol kas nepakankamo įtaigumo ir net „vaidmens antraštiškumo" spektaklyje. Žinoma, jauniems aktoriams norom nenorom tenka varžytis dėl žiūrovų dėmesio su jau anksčiau paminėtais brandžiais meistrais, bet jų pusėje á priori ir režisieriaus gera valia (spaudos konferencijoje prieš premjerą J. Vaitkus neslėpė, kad naujojo pastatymo pagrindu jis laiko „Romeo ir Džiuljetos istoriją"), ir „savaime vaidinami " Gribojedovo tekstai, o ir mūsų, žiūrovų, simpatijos pagaliau. Galbūt atsakymas į šį paradoksą būtų kol kas nepakankamas aktorių pasitikėjimas režisieriumi ir atvirkščiai. Juk kai aktoriai duoda sau valią - ir kūrybinę užduotį! - tapti paklusniu moliu patyrusio teatro meistro rankose (o Jonas Vaitkus tai įtikinamai įrodė ir savo ankstesniais pastatymais, ir šiuo spektakliu), tuo atveju jie neabejotinai laimi. Kaip laimi ir šio spektaklio finale, kai (beveik kaip žinomoje pasakoje apie suledėjusią, bejausmę vieno gero berniuko širdį, atitirpintą jį mylinčios mergaitės ašaromis) Čackis apsipila karštomis, nuoširdžiomis ašaromis ir jau beveik bejėgiškai šnabžda ant Sofjos kelių: „Karietą man, karietą!.." - užburta, Famusovo karalystės apkvaitinta mergina staiga mūsų akyse atitirpsta ir galų gale suspaudžia mylimąjį ilgai lauktame glėbyje.
Nesiimu pranašauti, kokį katarsį teks patirti Jonui Vaitkui ir daug iškentusiai Rusų dramos teatro trupei vienas kito glėbyje, bet kažko panašaus, be abejo, prireiks. Abipusiai nutylėjimai, prietarai, baimės ir kompleksai, jau kažkiek sukaupti abiejų pusių, turėtų ištirpti jų kelyje. Kada ir kaip tai įvyks, kada jie galės tikrai ir su didžiausiu pasitikėjimu „atsiduoti" vieni kitiems - neaišku. Bet labai norėtųsi to sulaukti.

Tatjana Jasinskaja,
savaitraščio „Obzor" korespondentė. 2009 m. balandis