Lietuvos
Rusų dramos teatras

71 sezonas

Spektaklis #tevyne (rež. G.Surkov)

Spektaklio #RODINA premjera: drąsos rezervatas lietuviškame teatre

Ingrida Ragelskienė, teatro kritikė, „Lietuvos rytas", 2016 11 21

 

Socialiniuose tinkluose aptikau tik porą šimtų grotažymėmis pažymėtų raktinio žodžio TĖVYNĖ paminėjimų. Ir tai, didžioji dalis sugeneruota lapkričio 19 d. Lietuvos rusų dramos teatre įvykusios spektaklio-diskusijos #TEVYNE arba #RODINA premjeros kūrėjų.

Vis dažniau būna drovu eitį į jautrios nūdienos temos išprovokuotą spektaklį. Dėl daugybės priežasčių: gal dar tą pačią dieną praskrolinai dešimtis antraščių, skelbiančių, kad „dabar jau tikrai tikrai užpuls“ ir vėl nepagalvojai, kaip jaučiasi Lietuvos rusai, diena iš dienos, metai iš metų gyvendami tokių antraščių apsuptyje. Arba paskubomis paskaitei keletą straipsnių apie kultūros naujienų fejerverkus EU, o širdyje tylus ilgesys penkis kartus matyto Lietuvos rusų dramos teatro „Karaliaus Lyro“. O kaip dažnai spėji sušvirkšti nuodų dozę nerangiam tautiečiui, per ilgai besikuičiančiam prie savitarnos kasų, nusišnekančiam feisbuko komentaruose, ar tiesiog prišnerkštusiam šalia šiukšlių konteinerio? Net paviršutiniškas tyrimas „google“ pagalba patvirtina – mes, lietuviai, tikrai „nehaštaginam“ žodžio „Tėvynė“, vengiam perdėtai gilios analizės, nuoširdžių komentarų šio objekto atžvilgiu. Jei jau visai atvirai, pradėjus gilintis, ką kiekvienam iš mūsų reikštų ši sąvoka, tektų susidoroti su keletu sluoksnių gerokai pervirusių emocijų. Čia tikrai identifikuotume liūdesį, skausmą, neviltį, baimę, vienatvę, savotišką našlaitystę, neišsipildžiusią, sopulingą meilę, skriaudą, nusivylimą, trumpalaikio grožio, pilnatvės atšvaitus ir dar daug visokios velniavos. Tuo metu Lietuvos rusų dramos teatre režisieriaus iš Latvijos Georgijaus Surkovo, lietuvės dramaturgės Gabrielės Labanauskaitės, latvių dailininkų Dace Sloka, Sintijos Jekabsonės ir unikalių teatro trupės aktorių pastangomis gimė šviesus, išmintingas, saikingai provokuojantis, bet tikrai pareikalavęs maksimalios kiekvieno iš spektaklio kūrėjų asmeninės drąsos ir visiško atvirumo spektaklis.

#TEVYNE sukurta remiantis G.Surkovo kūrybinės laboratorijos „Mano meninis gyvenimas“ medžiaga. Jaunam režisieriui nesvetima kitataučio, turinčio išlikti, prisitaikyti, įrodyti teisę į pilnavertį kūrybinį gyvenimą mūsų kaimyninės Latvijos sociume, patirtis. Gal subtili, įsiklausanti, talentinga režisieriaus asmenybė ir tapo tiksliausiu raktu, leidusiu išprovokuoti atvirumui tokių skirtingoms gyvenimiškoms patirtims, įvairaus amžiaus, radikaliai skirtingų nacionalinių tapatybių, skirtingoms teatro kartoms atstovaujančių aktorių kolektyvą. Tikras šio spektaklio atradimas – trijų kartų dialogas, jų gebėjimas neužgožti vienas kito, tam tikros pagarbios subordinacijos, laisvės nebijoti kolektyvinės kūrybos, ja mėgautis ir siekti tikslaus asistavimo partneriui atliekant solo monologo partiją. Labai tiksliai apibrėžtas spektaklio-diskusijos žanras leidžia žiūrovui šiek tiek atviriau, spontaniškiau reaguoti į spektaklio veiksmą. Todėl toks nepamirštamas kolektyvinio juoko pliūpsnis, #TĖVYNĖS kūrėjams su aštria ironija pradėjus preparuoti lietuviškos Palangos, mokykloms adaptuotos istorijos fenomeną ir toks brangus, kartu su dar keliais šimtais žiūrovų tramdomų ašarų gniužulo, vis stipriau gniaužiančio gerklę, pojūtis išgyvenant autentiškas aktorių Larisos Popovos, Ingos Maškarinos, jaunojo Telman Ragimovo istorijas. Stulbina kiekvieno spektaklyje vaidinančio aktoriaus gebėjimas ateiti į sceną, įsisupus į savo asmeninio mito apie namus, maistą, kraujo ryšius, vaikystę, mokyklą, kūrybą, meilę ir neapykantą, audinį. Trylika aktorių, vaidinančių spektaklyje, iš esmės pateikė tryliką visiškai skirtingų, autentiškų, individualių ir labai lakoniškų Tėvynės apibrėžimų. Štai tik keletas jūsų teismui: tai kalba, mirtis, nacizmas, šeima, tai ko nėra, pakantumas, namai, šakotis, konfliktas, vieta, kur gimiau... Spektaklio darmaturgė G.Labanauskaitė sukonstravo savo „verbatimo – personažų samprotavimų, išsakytų balsu, dokumentinį atkartojimą“, pjesę kaip pačios griežčiausios, lakoniškiausios ir talpiausios struktūros genomą. Dramaturgės meistrystę liudija pojūtis, kad išėmus bet kurį monologą iš geležine logika paremtos spektaklio struktūros, liks žiojėti genetinio kodo žaizda. Spektaklis netektų esminio savo unikalumo ir paveikumo, eliminavus labai tiksliai dramaturgiškai dozuojamą kiekvieno personažo individualų skambesį bendrame temos sraute. Kūrėjams išsaugoti balansą tarp individualaus ir grupinio patirties liudijimo padėjo ir suvokimas, kad reikia maksimaliai tiksliai perteikti visą paletę skirtingiausio tautinio identiteto apibrėžčių. Kas jis, žmogus neturintis tautinio identiteto? Leidus sau išgirsti autentišką aktoriaus pasakojamą istoriją, pagaliau galima išsigydyti nuo pomėgio klijuoti etiketes ir pasmerkti, nuteisti visus be kaltės kaltuosius. Ypač jei išaiškėja, kad tas jaunas žmogus gimė Lietuvoje, nors yra mamos rusės ir tėčio azerbaidžianiečio meilės ir santarvės vaisius. Maža to – tobulai kalba lietuviškai, myli lietuvę, puikiai išmano mūsų istoriją, yra velnioniškai talentingas ir nori save identifikuoti, realizuoti ir kurti teatro meną ir darnią šeimą tik čia – Lietuvoje. Ir galiausiai – taip, jis būtų kartu su mumis, taip, lietuviškoje apkasų pusėje, – jei staiga žalieji žmogeliukai pradėtų veržtis iš tautinių portalų antraščių.

Originalus šaltinis: http://kultura.lrytas.lt/scena/spektaklio-rodina-premjera-drasos-rezervatas-lietuviskame-teatre.htm

 

Tevyne 14 photo D.Matvejev

Nuotraukos autorius Dmitrijus Matvejevas.