Lietuvos
Rusų dramos teatras

71 sezonas

Spektaklis „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai" (rež. J. Vaitkus)

Jono Vaitkaus dievoieška
Daiva Šabasevičienė, Menų faktūra, 2019 09 28

Režisierius Jonas Vaitkus suprato, kad statydamas šiuolaikinio rusų autoriaus Aleksandro Andrejevo religinį-filosofinį kūrinį „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai", vargu ar mums suteiks Dievo malonę, bet būdamas patyręs moralistas, jis kiekvieną privers stabtelti ties dvasinio akligatvio vartais.

Kūrinys, pavadintas „mistine drama", nėra toks mistinis kaip skelbiama. Kiekvienas žmogus, eidamas Dievo link, pripažindamas tai, ar nesuprasdamas to, Dievą konstruoja iš tų elementų, kuriuos sugeba įžiūrėti. Susimąstyti apie grįžimą prie Dievo – ši teatrinio pasninko įstatymo dvasia būdinga didiesiems teatro kūriniams, ir kiekvienas kūrėjas, sugebantis siekti bene sunkiausiai įvardijamo rezultato, suvokia, kad ši kelionė įmanoma tik išsilaisvinus, nebijant netgi tam tikro absurdo ir paradoksų. Teatras žiaurus, bet jis privalo išlikti misionieriškas. Vaitkaus sapnai pagal Jono Evangeliją – be ironijos, be patyčių, taip pat be sukrėtimų, bet Rusų dramos teatre, skelbdamas septynis fariziejaus Sauliaus penktadienius, primena teatro gavėnią, minčių pasninką, kuomet „žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų" (Mt 4, 4).

Vaitkus nebūtų Vaitkumi, jei nepakankintų žiūrovų. Jis neprašo dramaturgo sutrumpinti pjesės ir pats to nedaro, bet nuosekliai aktorių lūpomis skaitydamas kiekvieną žodį (o jų – 121 puslapis!), kviečia pajusti atgailos būtinybę. Žmogus, tik įvardinęs tikruosius savo trūkumus, gali susimąstyti apie grįžimą prie Dievo. Iš pradžių atrodo, kad šiame spektaklyje Vaitkui mažai rūpi teatrinė „raidė" – išraiškos priemonių kalba, bet tuo pačiu jis neuždusina spektaklio moralinių kodeksų srautu: spektaklis, auga, plečiasi, kol keturių valandų kelionės finale susidėlioja sodri krikščionybės mozaika, pripildyta simbolių ir prasmių.

Mažiau nei prieš metus pastatęs ankstyvųjų viduramžių persų literatūros klasiko Nizami Gandževi kūrinį „Septynios gražuolės", jis turtinga teatrine kalba skleidė pasaulio sandaros filosofinius ženklus bei alegorijas. Šiandien Vaitkus atsigręžia į dar senesnius laikus. „Septyni Fariziejaus Sauliaus penktadieniai" – apaštalo Pauliaus istorija. Iki atsivertimo į krikščionybę jis vadinosi Sauliumi ir buvo krikščionių persekiotojas. Dramaturgas pasakoja jo šeimos istoriją, mokslą Jeruzalėje pas garsų rašto žinovą Gamalielį ir kelionę į Damaską: jos metu Saulius išvydo apreiškimą, po kurio atsivertė į naują tikėjimą. (Saulius: „Privalau eiti į Damaską. Ten aš praregėsiu, taip pasakė Jėzus. Jis suteikė man Pauliaus vardą ir patepė mane savąja ugnimi. Meilė svilina man krūtinę, Lukai! Jėzus yra manyje ir aš trokštu jo duoti visiems! Visiems!")

Paulius (5- 64. Romoje) – vienas iš krikščionių apaštalų. Nors apaštalu tapo jau po Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo, jis yra vienas garbingiausių ankstyvosios krikščionybės veikėjų, dėl savo misijinės veiklos vadinamas „Tautų apaštalu". „Žaidžiant" simboliais, regime įdomius sutapimus. Dar visai neseniai Vaitkui buvo kilusi mintis Rusų dramos teatrą pervadinti „Tautų" arba „Unijos" teatru. Ir ši drama, skirta didžiajai žydų tautai, atrodytų susijusi su kiek kitais dalykais, tačiau pranašiškai primena Evangeliją pagal Joną (Jn 3), kurioje fariziejui ir žydų valdytojui Sauliui Jėzus sako: kas nori kada nors pamatyti Dievo karalystę ir tapti jos dalimi, privalo atgimti iš naujo.

Šis spektaklis, kaip religija gali pakeisti teatro išorę, bet kas pakeis jo širdį? Ši misija patikėta aktoriams. Teatras, minėdamas savo 70-uosius gyvavimo metus (1946 m. rugsėjo 21 d. suvaidintas pirmas Lietuvos rusų dramos teatro spektaklis – Aleksandro Ostrovskio „Be kaltės kalti"), šiandien gali didžiuotis bene stipriausia trupe ir išskirtine aktorių vaidybos metodika. Vaitkus jau kelintame spektaklyje „ištraukia" naujus žmones, skatina juos tapti lyderiais, tuo pačiu nė sekundei neleidžia atsipalaiduoti greta esantiems. Todėl šalia naują aktorinį šuolį pademonstravusio Vladimiro Dorondovo Sauliaus ne mažiau stebino ir kitų vaidmenų atlikėjai: šmaikštumu ir profesine laisve spinduliuojantis Valentinas Krulikovskis (Hakeris), profesinę išmonę skleidžiantis Vytautas Anužis (Lozorius), naujoje šviesoje išniręs Vidmantas Fijalkauskas (Nikodemas), naujus vaidybos pustonius atradęs Aleksandras Agarkovas (Lukas), minties prasme raiškiausiai sužibėjęs Dmitrijus Denisiukas (Gamlielis), metafiziniu požiūriu sudėtingiausią Junijos vaidmenį atlikusi ir kartu sudainavusi Aleksandra Metalnikova, be kurios šis spektaklis apskritai neįsivaizduojamas.

Įdomu, kad Valentinas Kirejevas (Placidas), Aleksandras Kanajevas (Dimonas), Telmanas Ragimovas (Andronikas), Artūras Aleksejevas (Jonas), Maksimas Tuchvatulinas (Petras), Viačeslavas Lukjanovas (Liucijus), Nikolajus Antonovas (Barabulas) ar vienas kitą keičiantys ir pranokstantys Valentinas Novopolskis ir Aleksandras Špilevojus (Judas), nors teksto požiūriu vaidindami mažesnius vaidmenis, išlieka įsimintini ir įdomūs, be to, nesunkiai įsivaizduojami ir savo partnerių vaidmenyse. Anžela Bizunovič (Raudotoja) – tikra teatro primadona, temperamentingai valdanti visas savo scenas. Jevgenija Karpikova ar Juliana Volodko, nors ir skirtingos, bet įdomiomis detalėmis papildančios keisčiausiai dramaturgo išrašytą personažą Mariją. Santykinai nedaug sceninio laiko skirta gailestingajai Mortai, bet Inga Maškarina jai suteikė deramo jautrumo.

Šiame spektaklyje aktoriai taip susiję vieni su kitais, jog jų intensyvūs dialogai pasiekia polifoniją, šiandien išnykusią tokio mastelio kūriniuose. Unikali partnerystė, vienos tonacijos laikymas, sugebėjimas tęsti kito pradėtą mintį – ansamblinio teatro rezultatas. Vaitkus, mokėdamas išprovokuoti, pakeisti aktorinius štampus, tarytum kitokiam gyvenimui prikėlė ir vyresniosios kartos aktorius: netikėtoje šviesoje pasirodė Sergejus Zinovjevas (Juozapas), puikios aktorinės formos Jurijus Ščiuckis (Simonas) ir Vladimiras Serovas (Sargybinis) nenusileidžia jaunesniems aktoriams. Teksto lavinos ne tik kankina žiūrovus, bet ir leidžia gerėtis unikaliausia pasaulyje specialybe – aktoriumi. Pertraukų metu ne vienas žiūrovas spėliojo, ar tikrai aktoriai tokius sudėtingus tekstus išmokę, ar jie kaip nors jų neskaito – nors didžioji dalis spektaklio vyksta aktoriams užsimerkus.

Šiuo spektakliu kūrėjai kreipiasi į žiūrovą, analizuodami krikščionybės pagrindą. Paulius labiausiai nusipelnęs žmogus, krikščionybei išaugant iš žydų grupuotės į pasaulinį tikėjimą. Septyni penktadieniai – Jėzaus Kristaus mirties ant kryžiaus prisiminimas. Dorondovo įkūnytas apaštalas privertė giliau suvokti, ko mes turime pasimokyti, kad galėtume giliau suvokti, kiek reikia subręsti, idant iš naujo praregėtum ir prisikeltum visiškai naujam gyvenimui su Kristumi. Priešpaskutinėse scenose pasirodantis Hakeris – prasminė ir tekstinė manipuliacija, reikalaujanti autorinės redakcijos. Pasakyti, kad šiuolaikiniam žmogui kompiuteris tapo Dievu, o sielos programa „užlaužta" – įmanoma. Tačiau tai dirbtinė dramos sąsaja su nūdiena, ji suprimityvina Naujojo Testamento prasmes.

Jau kelintame spektaklyje Vaitkus kuria su kompozitore Rita Mačiliūnaite ir dailininke Daiva Samajauskaite. Ir šiame filosofiniame spektaklyje jos nepasimetė, padėjo režisieriui pasiekti poetiškumo, ypač tai buvo ryšku antrajame veiksme ir unikaliai išspręstame finale, kuomet buvo „užauginta" emocija per vaizdinius – avinėlį ar į dangų kylančią sielą, balto balandžio sparnų judesiais. Viso spektaklio metu skamba įvairi muzika, bet ji kruopščiai suderinta. Kiekvienas aktorius, vos tik sugebantis dainuoti, jau ne pirmame spektaklyje išjudinamas iš savo „šaknų". O teatras myli autentiškus atsivėrimus, dažnai jie reikalingesni už žodžių srautus.

Vaizdo projekcijų autorius Rimas Sakalauskas pirmą kartą Lietuvos teatre pademonstravo vaizdo projekcijų galingumą, kaip jos gali atstoti / kurti dekoracijas, kaip tiksliai jos „seka", augina spektaklio dramaturgijos prasmes. Žiūrovas „vaikštinėja" po 3D Jeruzalę - nors nemato miesto, bet užtenka Raudų sienos; amorfiški veidai, kai kuriose scenose skriejantys kaip debesys, o kartais primenantys grėsmingus riedulius. Skliautus keičia stulpai, kiek vėliau virstantys kryžiais su iš senųjų paveikslų atkeliavusiais Jėzaus tvinksinčiais kūnais. Dievo galybę, užgriuvusią užsispyrėlį Saulių, labiausiai atliepia metafiziškasis vaizdinių pasaulis. Jis puikiai dera su statiška Vladimiro Dorondovo personažo povyza. Stambūs, neištrupinti vaizdiniai dera su avanscenoje išdėstyta pasakotojų eile. Kiekvienas kūrėjas, kryptingai siekdamas spektaklio dermės, tapo neatskiriama visumos dalimi.

Šv. Paulius yra svarbiausias Naujojo Testamento autorius. „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai" liks vienu iš svarbiausių šio teatro kūriniu. Minčių ir prasmių sintezė teatrui padėjo suaugti. Nors Jonas Vaitkus vengia jubiliejų, jis demonstruoja meninės kalbos brandą. Sugebėjimas polifoniškai mąstyti apie visumą – trupės augimą, dramaturginės medžiagos gelmę – teatrą paverčia regimu, reikalingu. Nors režisierius kuria žiūrovui „nepatogų" teatrą, su juo keliauti į Damaską įdomu.

 

Originalus šaltinis: http://menufaktura.lt/?m=1025&s=61225#gsc.tab=0

Nuotraukos autorius Dmitrijus Matvejevas.