Lietuvos
Rusų dramos teatras

72 sezonas

Spektaklis „Rusiškas sąsiuvinis" (rež. Olga Lapina)

Gražus moteriškumo esmės įprasminimas
Jurga Mandrijauskaitė, „g-taskas.lt", 2015 02 03

Dviejų „Auksinių scenos kryžių" laureatė režisierė Olga Lapina paskutinėmis sausio dienomis Lietuvos rusų dramos teatre pristatė naujausią savo darbą - muzikinį, choreografinį spektaklį „Rusiškas sąsiuvinis". Spektaklio pagrindas - iškilaus rusų kompozitoriaus ir etnomuzikologo Valerijaus Gavrilino to paties pavadinimo vokalinis dainų ciklas, įkvėptas jaudinančios istorijos apie anksti mirusį paauglį, taip ir nesulaukusį moteriškos meilės potyrio, sukurtas 1964 m. ir pelnęs autoriui garbingus apdovanojimus bei tarptautinę šlovę.

Valandos trukmės spektaklyje regime fantaziją moteriškumo tema, kuriai atskleisti kūrėja pasitelkė aštuonias ciklo dainas, atliekamas įvairių sudėčių vokalinių grupių. Šiuolaikiškai į rusų folklorą pažvelgusio kompozitoriaus Valerijaus Gavrilino kūrinius atlieka keturiolika skirtingo amžiaus, skirtingų teatrinių mokyklų dramos aktorės. Akompanuojant fortepijonui jos įkūnija dainų tekstuose užkoduotus moters dvasinio pasaulio atspindžius. Pagrindinės herojės-vokalistės šiame spektaklyje nėra,- visos aktorės atlieka po savo solo partiją, tačiau jos labiau demonstruoja ne vokalo galimybes, o savo išskirtinumą, unikalumą, aktorinę meistrystę, gyvenimišką ir teatrinę patirtį, galiausiai sujungia visus balsus į vieningą moteriško ansamblio polifoniją. Kiekviena daina suvaidinama kaip jaudinanti draminė novelė. Kiekvienai dainai sukurta savita stilizuota choreografija.

Nors spektaklyje skambančių rusiškų dainų tekstus gan sunku suprasti, bet tai nėra būtina, svarbiau - pajausti nuo scenos sklindančią moteriškumo galią, kuri skleidžiasi moterims susibūrusioms krūvon, kad palaikytų, paguostų, padėtų viena kitai tiek kasdieniuose darbuose, tiek dvasiniuose išgyvenimuose. „Rusiško sąsiuvinio" dainose kartojasi ilgesio, kančios, meilės, pavydo, nerimo motyvai, bet jie šiame spektaklyje perteikiami labai subtiliai, per metaforas, archajiškus įvaizdžius. Pvz., įpinta ilga kasa į merginos plaukus simbolizuoja kančią, kurią šiuo gyvenimo momentu priversta „nešiotis" su savimi, arba ilgesys išreiškiamas vyrišku munduru, padžiautu sode ant šakos. Spektaklyje apstu humoro: viena iš linksmiausių scenų vaizduojama pirtyje. Čia moterys ne tik atsipalaiduoja po savaitės darbų, bet ir pokštauja, juokauja, šaiposi pačios iš savęs ir viena iš kitos.

„Rusiškame sąsiuvinyje" didelis dėmesys skirtas vizualinei estetikai, kurią išradingai sukūrė žymūs šalies menininkai. Aktores spalvotais lininiais rūbais aprengė Renata Valčik, beje, ji rūpinosi ir spektaklio scenografija. Mistišką atmosferą scenoje įgyvendino šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas, artisčių charakterius išryškino stilistė Karina Leontjeva, vokaliniu parengimu rūpinosi kompozitorė Rita Mačiliūnaitė, aktorėms scenoje akompanuoja pianistė Alisa Gaižauskaitė, o artisčių plastine raiška rūpinosi Monika Klimaitė.

Režisierei Olgai Lapinai pavyko surinkti ne tik šaunią kūrybinę komandą, bet ir suvaldyti, interpretuoti folklorinės stilistikos medžiagą taip, kad ji būtų artima ir suprantama šiuolaikiniam žiūrovui. Vis dažniau dabarties moterys išgirsta raginimus atsigręžti į savo instinktyviąją, jausmingąją moterišką prigimtį, atskirti ją nuo Vakarų kultūros primestų įvaizdžių. Ir man atrodo, kad šis spektaklis yra lyg gražus moteriškumo esmės įprasminimas, nes čia moteris vaizduojama visokia - jauna ir sena, stipri (gebanti susiskaldyti malkas) ir kantri (galinti iškęsti šaltą žiemą su stingdančiu ilgesiu širdyje laukiant grįžtant iš jūrų ar karų mylimojo), o kartu neprarandanti jausmingumo, silpnybių ir gebėjimo solidarizuotis su kitomis likimo draugėmis.

Spektaklis puikus, bet kaip rašo patys spektaklio kūrėjai, rekomenduojamas labiau brandesniam žiūrovui, mėgstantiems ir gebantiems skaityti muzikos kalbą.

Publikuota kultūros naujienų portale www.g-taskas.lt (2015 m. vasario 5 d.)

Originalus šaltinis: http://www.g-taskas.lt/premjera-spektaklis-rusiskas-sasiuvinis-rez-olga-lapina/

Nuotraukos autorius - Dmitrijus Matvejevas


Absurdas valdo (publikacijos fragmentas)
Jūratė Visockaitė, „Literatūra ir menas", 2015-02-06

Sausio 30 d. Jaunoji Olga Lapina, senų kvapų perpildytame Rusų dramos teatre užsirekomendavusi šviežia „Stebuklingąja kreidele", vėl rizikuoja ir rodo muzikinį spektaklį, savotišką vokalinę-draminę poemą „Rusiškas sąsiuvinis". Režisierė būtent dabar, kai Rusija siejama tik su agresija, renkasi „muzikos Jeseninu" vadinamo kompozitoriaus Valerijaus Gavrilino (1939-1999) kūrybą. Šitaip tarsi įrodo, kad yra ir kitokia Rusija.

Gavrilino estetizuotos liaudies dainos man tapo dideliu atradimu. Lapina, sudėdama jas į atskiras noveles, atsargiai suvaidindama, palydėdama į viešumą, tų dainų neužstoja. Sudėtingas kūrinys vienam mecosopranui ir fortepijonui (groja Alisa Gaižauskaitė) išdalytas keturiolikai teatro aktorių, kurios, žinoma, ne visos gali dainuoti gerai, tačiau visos balsą mėgina kompensuoti emocija, ir išlošia. Tiesiog atsuka dainą kita puse, taip, kaip ji buvo ar būtų su „rusiška siela" atliekama rusų provincijoje.

Kiek vangiai, naiviai mistiškai nuskamba įžanga - ilgų kasų metafora per ilga, demonstratyvi. Menine kulminacija tampa sodri, dinamiška pirties novelė, kurios ir vienos užtektų jau pasisekusiam spektakliui ar trumpo metro filmui. Gal režisierė ir galėjo pagal dainų turinį lipdyti daugiau „paklausių" scenų, tačiau ji nenori pataikauti publikai, be to, atrodo, ir pati kompozitoriaus sutaurinta muzika to neleidžia padaryti. Ir stipresnių balsų aktorės savaime išeina į priekį - muzika jas padaro svarbesnes. Scenografė R. Valčik ir šviesų dailininkas E. Sabaliauskas išskiria šiltas spalvas -­ matome netvirtai apsaugančią lentų tvorą ir gilių auksinių spalvų pluoštus, plaukų aureoles virš visų, jaunų ir senų, moterų galvų: „Мой друг уехал далеко, на сердце рана глубока. / Да ой, да как мне быть, девочки?"

Seni simboliai - „rusiškas sąsiuvinis", „rusiška siela" - šį sykį apsieina be vyrų (tik milinės siūbuoja). Taip ir turėjo atsitikti.

Publikuota kultūros savaitraštyje „Literatūra ir menas" (2015 m. vasario 6 d.)

Originalus šaltinis: http://literaturairmenas.lt/2015-02-06-nr-3507/2306-teatras/3682-jurate-visockaite-absurdas-valdo


 

Du požiūriai į teatrą ir moteris
Monika Jašinskaitė, menufaktura.lt, 2015-02-18

Rusų dramos teatras ir Valstybinis jaunimo teatras. Valerijus Gavrilinas ir Robert'as Thomas. Muzikinis spektaklis ir detektyvinė komedija. Olga Lapina ir Balys Latėnas. „Rusiškas sąsiuvinis" ir „Aštuonios mylinčios moterys". Kas tarp jų bendro? Pažvelkime formaliai: valstybinių teatrų siūlomos premjeros Vilniaus publikai pristatytos beveik vienu metu, abiejose pasirodo daug moterų, spektakliai atstovauja pramoginiams žanrams.

Turbūt prisimenate prieš porą metų kilusį skandalėlį, kai profesionalų teatro meną vertinanti komisija apdovanojimais neįvertino moterų aktorių. Kartais rodosi, kad toks sprendimas paliko žymę teatralų sąmonėje ir nuo tada lydi kiekvieną aktorės moters pasirodymą scenoje. Štai šiandien turime du pavyzdžius, kuriems suburtas tik vienos lyties kolektyvas - Olgos Lapinos „Rusiškame sąsiuvinyje" jų yra 14, o Balio Latėno „Aštuoniose mylinčiose moteryse" - suprantama, aštuonios. Taigi, kokios jos?

Savipakankamas kosmosas

Lapinos darbe aktorės - skirtingo amžiaus ir galimybių, patirčių ir vertybių. Aštuoniuose paveiksluose jos sujungtos į darnų ansamblį, kur kiekviena turi savo vietą ir žino savo funkcijas. Ilgos vienodo stiliaus suknios pabrėžia jų moteriškumą, spalvinės detalės suteikia individualumo. Kartais solistės išsiskiria apranga ar elgesiu, tačiau kiekvienas išskirtinumas suvaldytas iki mažučių niuansų. Tebūnie ji po nuometu paslėpta išlaikyta nuotaka ar pirties mauduolė, ūkiškai besišluostanti krūtinę, - viskas yra sąmoninga sceninio kosmoso dalis, vienu metu ir dirbtinė, sukonstruota, bet tuo pačiu ir autentiška, auganti pati iš savęs.

„Rusiškame sąsiuvinyje" šis 14 moterų ansamblis dainuoja apie savo pasaulį. Rodos, vien savo buvimu jos užpildo scenos erdvę ir pačios ją kuria - keisdamos grindų dangos lentų išdėstymą, kapodamos malkas ar nešdamos metalinius dubenis formuoja ir muzikinį spektaklio, ir savo personažų gyvenimo ritmą. Ramybė ir brandumas. Prieš žiūrovo akis kiekviena skleidžiasi su visais savo dvasios turtais. Kiekviena veikia atskirai, bet ir kartu su kitomis. Visos yra vieno gyvojo paveikslo dalys, jos tiksliai formuoja mizanscenas, atlieka bendrą vizualinį ir akustinį piešinį. Nors aštuoniose į aukštąją kultūrą perkeltose folklorinės stilistikos dainose traukiama apie vyro ilgesį, rodos, kad šiame moteriškame kosmose nieko netrūksta.

Visas šis spektaklis toks - iš scenos išmesta viskas, kas nereikalinga, tačiau čia pakanka gyvybės. Šiuolaikinio neoromantizmo stilius pasiekiamas tiksliai jungiant tradicines ir šiuolaikines teatro technologijas. Minimalistinė scenografija, jos ženklai apibendrintai sufleruoja kaimo erdvę, tvyro apšvietimu sukonstruotas romantiškas ūkas. Archajiškas, ikifeministinės epochos moteriškas pasaulis Rusų dramos teatro spektaklyje skleidžiasi meistriškai subtiliai, vienu metu ir tiksliai, ir švelniai. Galbūt sunkiau suvokiamas vyrams, „Rusiškas sąsiuvinis" galėtų tapti hitu jautrumo ir harmonijos išsiilgusioms moterims.

Priedas baltai mišrainei

Latėno detektyvinėje komedijoje viskas priešinga - čia apie moteriją kalbama per aštuonis individualius moterų paveikslus ribinėje situacijoje, o detektyvinės komedijos žanras diktuoja į konkretybes orientuotą atlikimą. Užmuštas vyras - priežastis charakteriams išsiskleisti. Jei prisimintume pagal tą pačią istoriją sukurtą François Ozono filmą, turėtume turtingą moteriškų portretų kolekciją. Deja, Valstybinio jaunimo teatro spektaklyje rasime štampines etiketes - tradicinė dama, isterikė, senoji romantikė, jaunoji romantikė, fifa, namų šeimininkė, racionali moteris, jaunoji aktyvistė. Visos kvailos ir... prastos.
Nors jos visos vilki individualizuotomis geltonomis suknelėmis ir vis supuola į bendras choreografinio tikslumo reikalaujančias mizanscenas, neatrodo, kad jas sietų vientisas ryšys. Rodos, pastatyme vengta bet kokio subtilumo, jo esmė - cinizmo, parodijos, grotesko šventė. Moterys čia - lyg šeimos baliuje susirinkusios Gariūnų valdovės. Kiekvienas personažas paverstas karikatūra, skiriasi tik grotesko laipsnis. Grubiau ar jautriau ji išreikšta, rodos, priklauso ne nuo režisieriaus idėjos, o nuo kiekvienos aktorės asmeninio santykio su jos vaidmeniu ir savo darbu.

Parodija kvepia ir spektaklio scenografija - herbe su dantračiais trešo stiliumi įklijuotas nužudytojo portretas, namus laiko pakrypusi kolona, yra ir pianinas, kuriuo pradžioje grojama, o pabaigoje jis sudaužomas. Sakytum gal ir konceptualu, bet parodijos kvapas perpintas su sceniniu simbolizmu - paskutinėje scenoje pasirodęs vyras atstato namų darną kaip koloną ir mėgina surinkti sudaužytą pianiną. O dargi veiksmo erdvę nusako ir kitokio lygmens dekoracijos, tarkime, gyvenamąjį kambarį imituojantis kampas su senamadiškomis užuolaidomis ir keliomis kėdėmis. Taigi, scenoje toks estetinis jovalas, kad lieka neaišku, kokiais meniniais kriterijais vadovaujantis buvo kuriama ir kokiais turėtų vadovautis žiūrovas.

Įtemptas, buitinio pobūdžio tempą diktuojantis siužetas išskleistas per lėtą deklamacinio pobūdžio vaidybą. Nors moteris charakterizuoja jų elgesys, o didelių išgyvenimų vaidinti čia net nereikėtų, Latėno pasirinktas kelias paslėpė dramaturgijos privalumus. Veiksmas ištęstas, pastatymas galėtų sutrumpėti trečdaliu. Spektaklis primena apgailėtino televizijos serialo kūrimą, kai spręsti tenka nuolat spaudžiant laikui, todėl - pagal pirmą atėjusią idėją. Dėl tokio chaoso „Aštuonios mylinčios moterys" galėtų būti populiarios tarp kultūringomis apsimetančių namų šeimininkių, kurių šventės neįsivaizduojamos be degtinės ir baltos mišrainės.

Kryptis - atgal

Abiejuose spektakliuose moterys vaizduojamos skirtingai, - viename jų pasaulis išskleidžiamas apibendrintai, tačiau gyvai ir jautriai, kitame - individualizuotai, tačiau štampiškai ir bukai. Galima sakyti, kad tai priklauso ir nuo režisieriaus lyties ir, sakykime, moteriško pasaulio pažinimo. Vis dėlto, atsižvelgdama į kiekvieno kūrinio visumą, labiau būčiau linkusi manyti, kad toks buvo režisierių estetinis, o gan net ir ideologinis pasirinkimas.
Lapinos atveju tai buvo sėkmingas sprendimas - režisierei pavyko atskleisti ir panaudoti pačių aktorių prigimtį, taigi, taip parodyti ir archetipišką moteriškumą, ir paprastumą bei paslaptingumą. Tokie kūriniai šiandien reti, bet urbanistinė globali kultūra šiandien sukelia neromantiškąją, neofolko bangą. Nepaisant to šiandien gali būti sudėtinga atrasti visapusiškai spektakliu džiaugtis galintį žiūrovą - kažin, kiek jaunųjų romantikų gali suprasti rusiškas dainas?

Latėno spektaklio atvejis visiškai nevykęs - į Robert'o Thomas medžiagą jis pažvelgė paviršutiniškai, (prastai) dirbtinai konstruodamas teatrinius triukus ir linksmybes, o ne ieškodamas humoro pačioje medžiagoje, jos siūlomose situacijose. Vis dėlto - ieškoti žiūrovo šiam darbui greičiausiai nereikės - liaudyje spektaklio pavadinimas bus siejamas su geru kinu, tad ir gera pramoga. Manau, kad „Aštuonios mylinčios moterys" bus įdomus pavyzdys, kaip galima sudarkyti medžiagą ir kartu skurti puikiai lankomą spektaklį. Spėju, kad šį spektaklį rinksis etatiniai valstybinių teatrų klientai - tie, kurie eina į teatrą, bet nieko nebando jame suprasti. Nuostabu, kaip tai gali egzistuoti - kaip įprasta teigti - „gilias teatrines tradicijas puoselėjančios" Lietuvos sostinėje. Kalbant apie Lietuvos teatro raidą, - kai valstybiniuose teatruose kuriama tokia produkcija, kelias veda atgal prie šaknų: į klojimą.

 

Publikuota scenos menų naujienų portale „menufaktura.lt" (2015 m. vasario 18 d.)

Originalus šaltinis: http://www.menufaktura.lt/?m=1025&s=61047#gsc.tab=0


 

Harmonizacijos užtvankos
Janis Vilks, „7 meno dienos", 2015-03-20

Rašau gal kiek ir pavėluotai, nes Olgos Lapinos režisuotas „Rusiškas sąsiuvinis" jau kuris laikas rodomas Lietuvos rusų dramos teatre. Tačiau turint omenyje, kad „7 meno dienose" buvo recenzuoti kiti vienas po kito pasirodę spektakliai lyg ir ta pačia tema - apie moteris (Balio Latėno „Aštuonios mylinčios moterys" Valstybiniame jaunimo teatre, Dalios Michelevičiūtės „Gyvenimo aprašymas" Lietuvos valstybiniame dramos teatre ir Giedrės Kriaučionytės „Moteris" Keistuolių teatre), - būtų nesąžininga šį, už kitus ne prastesnį, o daug kuo ir geresnį darbą palikti neaiškioje (nekalbu apie kitus leidinius) tyloje. Bandant išvengti dviprasmybių iš karto skubu pasakyti, kad man „Rusiškas sąsiuvinis" nepasirodė labai jau įdomus kūrinys. Tiesiog manau, kad nėra jis toks prastas kaip likusieji įvairialypę moters prigimtį šį sezoną gvildenantys ir recenzijų susilaukę pastatymai.

„Rusiško sąsiuvinio" privalumas tas, kad jame bandoma ieškoti ne kažkokių vienoje ar kitoje situacijoje išryškėjančių moteriškų savybių, o moteriškumo esmės, to, kas joje užkoduota. Tikimasi atsigręžus į folklorą atrasti ką nors gilesnio už įprastą šiandienos kasdienybę. Tačiau atrodo, kad pagrindinis šio spektaklio kaltininkas, rusų kompozitoriaus ir etnomuzikologo Valerijaus Gavrilino to paties pavadinimo dainų ciklas, sukurtas 1964 m., buvo ne tik spektaklio esmė, bet ir didžiausia jo bėda. „Rusiškas sąsiuvinis" sukurtas harmonizuojant rusų liaudies dainas, o toji harmonizacija pasirodė esanti didžiulė užtvanka, kurią atlikėjoms, norinčioms palaikyti sukaustytą originalaus folkloro vitališkumą, būtų reikėję įveikti.

Režisierė, pagarbiai sekdama rusų kompozitoriaus kūriniu, stengėsi ne jam pasipriešinti, o prie jo prisitaikyti. Taip Gavrilino pradėta folkloro harmonizacija pateko į dar vienus visa gražinančius, dailinančius rėmus, o iš šių jau praktiškai jokiai gyvybei nebepavyko ištrūkti. Tad spektaklio žiūrovams prieš akis veriasi vien tik ganėtinai greitai atsibostantis, paviršutiniškas grožis, kurio pagrindas - unikalus Eugenijaus Sabaliausko kurtas apšvietimas ir nesisklaidantys dūmų kamuoliai. Dūmų mašina čia atrodo jau net ne lygiavertis aktorių partneris, o pagrindinis, daugiausia dėmesio vertas veikėjas.

Renatos Valčik kurta scenografija, net kiek įkyriai primenanti Eimunto Nekrošiaus kūrybą, taip pat alsuoja grožiu, kuris, deja, savo iliustratyvumu yra toks pat paviršutiniškas. Visur pilna medžio, bet jis neatrodo autentiškai. Pavyzdžiui, medelis, kurį viena aktorė tarytum labai prasmingai perneša per sceną ant nugaros, taip niekur ir nepasodinamas, ką jau kalbėti apie tinkamos vietos jam augti paieškas, tad kam jis apskritai buvo neštas? Ant scenos grindų medinės lentos paklotos lyg ir sumaniai, ne be reikalo, be to, kartkartėmis pernešamos į kitą vietą: anksčiau Rusijos kaime visur buvo purvynai, tad lentos tiesiamos nenorint išsipurvinti ar net įklimpti, tik kad nėra jokių tai patvirtinančių detalių, viskas pernelyg paprasta ir švaru, tiek scenos grindys, tiek ir aktorių padai... Idėja graži, kaip ir daug kitų, bet neišvystyta ir dėl to teliekanti iliustracija.

Ne daugiau nei iliustracija yra ir viena ar kita forma teatrui privalomas veiksmas, jis Olgos Lapinos „Rusiškame sąsiuvinyje" išmainomas į gana automatišką ir betikslį darbą. Labai panašiai kai kurių pedagogių primokyti vaikai įvairiais gestais pažodžiui iliustruoja savo atliekamas daineles. Daug fantazijos tam neprireikia, nes judesiais atkartojamas ir žodžiais jau gana aiškiai nupieštas vaizdas. Pavyzdžiui, vien juokas ima bežiūrint, kaip šiame spektaklyje maskatuojama ilgomis butaforinėmis kasomis. Visaip tuos plaukus kilnojant ir demonstruojant itin pritrūksta to tikrojo, nuoseklaus veiksmo, kažkur vedančio, kažko siekiančio ritualo. Juk plaukai turi daugybę subtilių prasmių, prietarų, aliuzijų. Pageidautina, kad tos prasmės bent jau pačioms kūrėjoms atrodytų suprantamos. Liaudyje plaukai nėra tik besimaskatuojantis moteriškumo atributas - su jais elgiamasi itin atsargiai. Malkų kapojimo scena - taip pat kažkokia komedija. Visai nepanašu, kad mechaniškai kilnojant kirvį būtų siekiama kokio nors tikslo - kad ir šilumos šąlančiai sielai ar stingstančiam kūnui. Toks energijos švaistymas gerokai glumina: moterys rimtai net nesusikoncentruoja į šį darbą, reikalaujantį atidos ir iš stipraus vyro, tad ir nepasiekia praktiškai jokio rezultato. O gal šie net ne kapojami, o veikiau vanojami kelmai - tai jų iškeliavusių vyrų metafora? Kadangi scenoje jokių vyrų nėra, galimas daiktas, kad moterų santykis su jais ir išreiškiamas per plaukus bei kirvius, tik tiek, kad tuomet jis taip ir lieka visiškai abstraktus, neaiškus, netikras.

Susidūrus harmonizuotoms dainoms ir estetizuotam vaizdui, spektaklyje rodomos moterys tampa panašios į žurnalų viršelių būtybes, atitinkančias visus reikalingus standartus. Gal taip ir turi būti profesionalioms aktorėms atliekant profesionalo pagražintas liaudies dainas profesionalioje scenoje? Vis dėlto galima jausti (ypač tuomet, kai daugiau dėmesio skiriama muzikai, o ne iliustracijoms), kad šių aktorių viduje iš tiesų yra užkoduotas tas rusiškas sąsiuvinis, jis paprasčiausiai užgožtas brukamo profesionalumo. Argi įmanoma harmonizuoti moterų liūdesį, skausmą, ilgesį ar seksualumą? Turbūt ne veltui man už nugaros kaip tik rusės moterys, turinčios būti pagrindine šio spektaklio auditorija, taip kvatojo per, sakytum, jautriausias spektaklio scenas, kad šalia sėdinčiam vyrui net tekdavo jas raminti.

Bėda ta, kad Rusijos moterims iš tikrųjų, kaip ir dainuojama, labai šalta. Kad jos iš tiesų yra labai stiprios ir kantrios, gebančios nudirbti visus tiek moteriškus, tiek vyriškus darbus, nes tiesiog neturi kitos išeities. Kiek kartų joms yra tekę partempti girtus kaip pėdus savo mylimus vyrus namo ir kiek tokių girtuoklių vaikų joms teko išnešioti? Jos iš tikrųjų ilgisi, svajoja ir laukia, bet ar šilčiau joms tampa tuomet, kai suluošinti, neatpažįstamai pasikeitę ir ant jų savo pyktį liejantys vyrai sugrįžta iš karo? Juk rusų liaudies dainos kalba ne apie civilizuotą, harmonizuotą miestą, o apie gūdų kaimą, kurio moterys buvo priverstos tapti iš tiesų savarankiškos ir kuriame juokingai skambėtų bet kokios vėliau paplitusios feminizmo idėjos. Jeigu iš tikrųjų atverstume šį sąsiuvinį, koks jis yra, atsidurtume tarp dieviško grožio ir visiško siaubo, kas neturi nieko bendro su šia dailia, dūmuose paskendusia iliustracija.

Nors ir keliantis nemažai prieštaravimų ar prajuokinantis graudžiausiose vietose, Olgos Lapinos „Rusiškas sąsiuvinis" - visai gražus melas. Tiesiog vietoje rusiško sąsiuvinio teko sklaidyti estetizuotą rusišką švarraštį. Tai gana paradoksalu: moterys, visuomet siekusios harmonijos, šiame spektaklyje už tai sulaukė harmonizacijos.

 

Publikuota kultūros savaitraštyje „7 meno dienos" (2015 m. kovo 20 d.)

Originalus šaltinis: http://www.7md.lt/teatras/2015-03-20/Harmonizacijos-uztvankos


 

Operos fantomas senųjų teatrų scenose (publikacijos fragmentas)
Beata Baublinskienė, „Literatūra ir menas", 2015-03-20

Maždaug prieš metus apsilankiusi 1875 m. Charles´io Garnier pastatytoje Paryžiaus operoje buvau, galima sakyti, priblokšta šio teatro atmo­sferos, auros, kuri juntama visur - pradedant prieigomis, holu, didžiaisiais laiptais, fojė ir baigiant gilaus raudonio aksomu aptrauktomis žiūrovų salės ložėmis, kurių kiekviena turi dar ir nedidelius prieškambarius su veidrodžiu damoms šukuosenai pasitaisyti, minkštasuoliu... Išvydus visa tai ir įkvėpus to daugelio kartų̃ emocijų pritvinkusio oro nebebuvo nuostabu, kad žinoma istorija apie operos fantomą buvo įkurdinta būtent šiame teatre.

Na, o šią žiemą teko lankytis trijuose istoriniuose mūsų regiono teatruose Kaune (Valstybinis muzikinis teatras), Taline (Estijos nacionalinė opera) bei Vilniuje (Rusų dramos teatras) ir žiūrėti tris muzikinius spektaklius, kurie-­­ ne iš dažnai statomų. Tiesą sakant, tokie vojažai nuteikia kiek nostalgiškai, tad rašysiu ne tik apie spektaklius, bet ir apie pačius teatrus bei jų skirtingus likimus.

Pirmiausia - kas ir kada. Sausio 30 d. Kaune žiūrėjau Nikolajaus Rimskio-Korsakovo operą „Caro sužadėtinė", vasario 6 d. Taline - šiuolaikinę Tõnu Kõrvitso operą „Drugelis", o vasario 13 d. Vilniuje -­ muzikinį dramos spektaklį „Rusiškas sąsiuvinis" pagal Valerijaus Gavrilino vokalinį ciklą.

[...]

1913 m. leidžia toliau tiesti paralelę tarp Talino ir Vilniaus, mat tų metų spalio 12 d. Vilniuje buvo atidarytas naujas miesto teatras, kuriame mūsų dienomis dirba Rusų dramos trupė. Ir čia, deja, priartėju prie liūdniausios savo pasakojimo dalies, nes istorinio pastato būklė yra tiesiog vargana, o renovavimo perspektyvų nematyti, nepaisant dažnų, tačiau bergždžių operos mėgėjų svaičiojimų apie „senąją operą".

Šis architektų Aleksandro Parczewskio ir Wacławo Michniewicziaus suprojektuotas neobaroko stilistikos teatras buvo pastatytas, kaip ir Taline, lenkų bendruomenės suaukotomis lėšomis. Sta­tybas inicijavo politikos ir visuomenės veikėjas, grafas Hipolitas Korwin-Milewskis, kurio valdoma bendrovė pastatą perdavė Vilniaus miestui. Tiesą sakant, iki Antrojo pasaulinio karo, kai čia keletą operos spektaklių paro­dė 1942-1944 m. veikusi Vilniaus opera (dirigavo Jeronimas Kačinskas), tai nebuvo joks operos teatras, nors puikios akustikos salėje buvo įrengta orkestro duobė. Vilniaus publika labiau mėgo kabaretą. Operos scena šis teatras tapo jau po karo, kai 1948-1974 m. čia veikė iš Kauno atsikėlęs Valstybinis operos ir baleto teatras. Vėliau, kaip žinia, J. Basanavičiaus gatvėje spektaklius rodė Valstybinis dramos ir Jaunimo teatrai, o nuo 1986 m. čia įsikūręs Rusų dramos teatras, kuriam pastato „muzikinė praeitis" atrodo visai patraukli.

Sausio pabaigoje čia įvyko Olgos La­pinos režisuoto spektaklio „Rusiškas są­siuvinis" premjera. Spektaklio pagrin­du tapo kompozitoriaus V. Gavrilino 1964 m. sukurtas dainų ciklas mecosopranui su fortepijono pritarimu. Spektaklyje dainos buvo pritaikytos įvairių sudėčių vokalinėms grupėms (kaip suprantu, aranžuočių autorius -­ spektaklio muzikos vadovas Artiomas Tulčinskis), mat čia vaidina ir dainuoja keturiolika aktorių moterų (vokalo parengimas Ritos Mačiliūnaitės).

Sumanymas originalus - paversti vokalinį ciklą aštuoniomis draminėmis novelėmis apie „slapčiausius moters sielos subtilumus". Rezultatas gana įdomus - kažkur žanrų sankirtoje. Kartkartėm vis dėlto buvo justi, nepaisant išradingų aranžuočių ir sceninių sprendimų, kad ne tokia jau paprasta (nors ir stilizuojanti liaudies manierą) muzikinė medžiaga reikalauja profesionalaus vokalinio pasirengimo (nebūtinai operinio; tiesa, pirmoji šio ciklo atlikėja Zara Doluchanova -­­ operos dainininkė). Lygiai kaip ne toks ir paprastas scenos judesys (choreografė Monika Klimaitė), regis, būtų natūraliau atliktas šokio profesionalų. Sakyčiau, tokiam spektakliui reikėtų miuziklui ruošiamų aktorių įgūdžių, kurie moka ir šokti, ir dainuoti, ir vaidinti. Drauge pati sau oponuoju, nes tokiam spektakliui reikia ir visaverčio dramos aktoriaus meistriškumo, tokios aktorinės kokybės, kokią ciklą atliekantis profesionalus dainininkas vargu ar gebėtų išgauti. Bet kuriuo atveju verta pasveikinti spektaklyje vaidinančias aktores Liliją Mračko, Larisą Popovą, Anželą Bizunovič, Jeleną Juščenko, Jevgeniją Gladij (ji, beje, labai gerai dainuoja), Jekateriną Makarovą, Jevgeniją Karpikovą, Tatjaną Genzel, Julianą Volodko, Verą Stasenią, Ingą Maškariną, Juliją Krutko, Aleksandrą Metalnikovą ir Jevgeniją Rusakovą, kurioms, manau, šis spektaklis - kaskart nemenkas iššūkis. Aktorėms fortepijonu akompanavo pianistė Alisa Gaižauskaitė.

Apskritai poetiška spektaklio nuotaika (dailininkė Renata Valčik, šviesos Eugenijaus Sabaliausko), sceninės metaforos kiek primena nekrošišką atmosferą. Įspūdingi kostiumai - įvairių spalvų suknelės, rodos, lininės („etno­grafinė", bet kartu moderni medžiaga), itin moteriškos, puikiai pasiūtos, labai gerai perteikiančios moterišką spektaklio kodą.

Šiaip viskas būtų gerai, jei ne įsisenėjusia šalta drėgme persmelkta žiūrovų salė. Kažin, ar įmanoma, kad pas mus kiltų tokio pat intensyvumo kampanija, raginantį paveldosaugininkus ką nors atstatyti, o ne griauti?..

 

Publikuota kultūros savaitraštyje „Literatūra ir menas" (2015 m. kovo 20 d.)

Originalus šaltinis: http://literaturairmenas.lt/2015-03-13-nr-3512/2403-muzika/3810-beata-baublinskiene-operos-fantomas-senuju-teatru-scenose