Lietuvos
Rusų dramos teatras

72 sezonas

Spektaklio „Prakeikta meilė" (rež. Agnius Jankevičius) recenzijos

Prakeiktos meilės raktas
Daiva Šabasevičienė, 7 meno dienos

Jau seniai tvyrojo nuojauta, kad su naująja medžiaga Agniui Jankevičiui turi pasisekti. Pavelo Sanajevo bestseleris „Palaidokite mane už grindjuostės" (1994) yra tas kūrinys, kurio link režisierius ėjo ne vienus metus.

Pirmiausia, Jankevičiui geriausiai sekasi statyti rusų autorius, antra, jis rado Marių Macevičių, kuris ne tik šį kūrinį išvertė, bet ir parašė inscenizaciją. Jankevičius - skaitantis režisierius, todėl jam svarbu greta turėti žmogų, sugebantį „perdirbinį" paversti menu, o ne tuščia „dekonstrukcija".

Rusų dramos teatro premjera „Prakeikta meilė" - stilinga, apgalvota, vientisa ir švari. Nežinia, ar čia besilankantys žiūrovai gerai žino autorių, tačiau panašu, kad spektaklyje jie turi daug galimybių susitapatinti su personažais ar bent jau lyginti jų istorijas su savo.

Agnius Jankevičius sukūrė socialiai aktyvų spektaklį. Jis užčiuopė ir tai, ko šiandien teatre ypač laukiama, ilgimasi, plojama. Barniai, prakeiksmai, autoritarinis šeimos režimas, skyrybos, keičiančios vaiko sąmonę - temos, prie kurių režisierius prisilietė atsargiai, bet žiūrovai jas pasigavo, tiesiog padėjo joms dar aštriau suskambėti. Tiesa, čia kūrėjai truputį kluptelėjo. Režisieriui buvo svarbu ne papasakoti istoriją, o padaryti ją atpažįstamą ir išgyventą, tad aktyvus žiūrovas tarsi ėmė kreipti veiksmą jam patinkančia linkme ir kai kurios subtilesnės kūrinio temos nesuskambėjo. Antra vertus, Marius Macevičius ir Agnius Jankevičius nesistengė praplėsti „Prakeiktos meilės" fabulos rašytojo Pavelo Sanajevo autobiografijos faktais, kuriais grindžiamas jo kūrinys: mama - aktorė Jelena Sanajeva, senelis - liaudies artistas Vsevolodas Sanajevas, patėvis - rašytojas, aktorius ir režisierius Rolanas Bykovas. Apie veikėjų prototipus spektaklis nutyli. Viskas koncentruojasi tiesiog į menininkų šeimos dramą: senelė augina dukters vaiką, nes negali pakęsti jos naujojo vyro - taip pat menininko. Šią situaciją Sanajevas vaizduoja labai subtiliai: būtent tas „nekenčiamasis" (Bykovo prototipas) pasirodo šeimoje, siekdamas sutaikyti „nekaltus" žmones, ir ši scena tampa kūrinio kulminacija. Tuo tarpu spektaklyje regime labiau abstrahuotą socialinį kūrinio sluoksnį - scenoje vizualiai išgrynintą, nesiejamą su konkrečia tikrove, tačiau kartu emocionaliai sutirštintą. Iš dalies šis tirštinimas supaprastino sceninę situaciją. Ir taip atsitiko ne vien dėl režisūrinės koncepcijos ar audringų žiūrovų reakcijų, bet ir dėl aktorių.

Pagrindinis Senelės, įkūnijančios rūpestį savo anūku Saša, vaidmuo teko Ingai Maškarinai, kuri ne tiek išvaidino, kiek išraudojo, išrėkė savo personažą. Vulgarūs, nevalyvi keiksmai virto kalbėjimo-rėkimo monolitu, o nuolatinė rūpesčio-pykčio įtampa privedė ją prie mirties. Gal toks finalinis kūrinio akcentas ir įmanomas, tačiau režisierius nuo pat pradžių veiksmą konstruoja kiek sudėtingesniu principu: jam rūpi pustoniai, reakcijos, jis nori matyti Senelę ir atlaidesnę, ir labiau mylinčią savo anūką. Jeigu spektaklyje ta meilė ir egzistuoja, tai jos tenka ieškoti su žiburiu, užtat „tulžies" visiems ir sau pakanka. Tuo tarpu Sanajevo „babuška" tuo ir dramatiška, kad negirdi ir nemato nieko, tik anūką. („Ji - bjaurios, bet vis dėlto meilės simbolis. Mes turime pamatyti, kaip senelė myli", - sako autorius.) Prie Sanajevo galima ir neprisirišti, inscenizacijos autorius ir režisierius modeliuoja situaciją savaip, tačiau matyti, kaip Senelės „bjaurus charakteris" ima viršų ir ji tampa paprasčiausia virtuvine boba be jokios meilės, paslapties ar žmogiško orumo.

Įdomiausi šiame spektaklyje pasirodė Valentino Krulikovskio Aleksandras (suaugęs Saša) ir Vladimiro Dorondovo Senelis. Abu aktoriai pasitelkė minimalistines priemones - tikslius judesius ir raiškiai tariamus, svarbiausia, suvoktus žodžius - suvaidino gyvus ir realistiškus personažus. Dorondovo dėka net ir Senelė kartais įgydavo kitų spalvų, atsiverdavo jos sielos žaizdos. Antroką anūką Sašą suvaidino Valentinas Novopolskis. Kiekviename spektaklyje randantis įdomių savo vaidmenų posūkių, šį kartą aktorius išliko „kasdieniškai" santūrus. Jo berniukas kiek infantilus, daugiausia ant taburetės gyvenantis žmogiukas: apsimuturiavęs šaliku, su megztiniu per ilgom rankovėm, „amžinom" pėdkelnėm, su kuriom, kad nesušaltų, Senelė net naktį jam liepia miegoti. Novopolskio Saša per daug nesikankina dėl Senelės terorizmo, per daug nesiilgi mamos, net per daug neserga. Jis - tam tikras mažo žmogučio, kuris bejėgis prieš didelį gyvenimą, simbolis. Jis gyvena taip, kaip nori aplinkiniai. Tačiau šis vaidmuo taip pat turi daugiau pustonių, leidžiančių Sašai tapti dramatiškesniam. Mamos Olios pasirodymas iš esmės nieko nekeičia. Tai daugiau personažas-faktas. Julija Krutko nepasuka veiksmo gilyn, neatskleidžia savo santykio su Saša.

Agnius Jankevičius, išlaikydamas tam tikrą revoliucionieriaus statusą, šįkart pasuko į minimalizmą, savotišką buitiškumą. Tačiau tai padėjo spektakliui tapti grynam, perskaitomam, raiškiam. Pagrindiniu spektaklio koziriu tapo realizmas. Netgi kiek atsibostančios mizanscenų dėlionės (vaidinant tik atsisukus į žiūrovą, judant kampais etc.) šį kartą ne formaliai, bet kūrybiškai susisieja su Lauros Luišaitytės minimalistiniu scenovaizdžiu. Scenoje - ekranas ir kelios taburetės. Iš pirmo žvilgsnio - mokyklinis teatras, tačiau preciziška atlikimo kultūra ir ekrane demonstruojamų kadrų talpumas suformuoja pilnametražį spektaklį. Režisierius taikliai ir laiku išplečia vizualų spektaklio lauką, o dailininkė tiksliai parenka unifikuotų žmonių buities vaizdus: ant sienos kabantį raštuotą kilimą, sofutę ir visko prikimštą sekciją, vonios kambarį su begale įvairiausių rakandų, net pelę, kuri gąsdina Senelę. Sanajevo kūrinys „Palaidokite mane už grindjuostės" Rusijoje susilaukė įvairių interpretacijų, internete gausu įvairių nuorodų, kurios šiame spektaklyje taip pat rado atgarsių. Pavyzdžiui, autoriaus kiemas. Dokumentiniame daugiabučio kiemo kadre tiksliai užfiksuota nostalgiška vaikystės būsena, kai išėjęs į lauką visą popietės gyvenimą turėdavai susirežisuoti pats.

Finale viską išvalo lėtai, dideliais kąsniais krentantis sniegas. Ekrane nematome nei dangaus, nei žemės, tik sniegą. Šis sniegas reikalingas kaip tylos simbolis, kai Mirtis rengia erdvę atgailai. Tokia maža tragedijos pabaiga. Kad laimė taptų gyvenimu, reikia mylėti žmones. Kūrėjai neaiškina, kas šiame kūrinyje teisus, kas ne. Jiems svarbu apnuoginti gyvą prakeiktos meilės nervą.

Publikuota Vilniaus miesto kultūros savaitraštyje 7 meno dienos (2010 m. kovo 12 d.)

Originalus šaltinis: http://www.7md.lt/lt/2010-03-12/teatras/prakeiktos_meiles_raktas.html

__________________________________________________________________________________________________________________________________________________

 

Balionėlio simbolika
Andrius Jevsejevas, Menų faktūra

Režisieriaus Agniaus Jankevičiaus vaidmuo šiandienos Lietuvos teatro gyvenime savotiškai primena istoriją apie bjaurųjį ančiuką. Viena vertus, dar 2001 m. spektakliu „Užribis" pagal Viktoro Pelevino apsakymą patraukęs teatro mėgėjų dėmesį režisierius per beveik dešimtį metų tarsi ir tapo visateisiu mūsų teatrinio vyksmo dalyviu; iš kitos pusės, susidaro įspūdis, jog į Jankevičių lig šiol žvelgiama su tam tikra atsarga ir nepasitikėjimu. Be to, retsykiais atrodo, kad ir pats kūrėjas yra užėmęs tam tikra prasme brechtišką stebėtojo-analitiko poziciją: ji lyg ir patogi, nepavojinga, tačiau tuo pat metu reikalaujanti nemažos dvasios tvirtybės ir filosofinės, profesinės, o, Jankevičiaus atveju, - ir pilietinės pozicijos aiškumo, nuoseklumo.

Panašu, kad Agniaus Jankevičiaus statomų spektaklių tematika neretai itin artima jo, kaip savito autsaiderio, paribio žmogaus, savimonei. Kitaip tariant, chrestomatinį „teatras - visuomenės veidrodis" šiuo atveju būtina papildyti dar vienu aspektu, kad gautume „teatras - konkrečiam sociumui priklausančio kūrėjo sąmonės veidrodis". Jankevičiaus spektakliuose - išviršiniuose ar vidiniuose jų kloduose - regime tai, ką apibendrinę galėtume pavadinti subjektyvios ir objektyvios realybės nesuderinamumu, harmonijos neįmanomybe. Kalbant konkrečiau, jo spektaklių herojai-neherojai - tarsi ištraukti iš Raudonosios knygos: bendruomeniniuose ar dvasiniuose draustiniuose, „užribiuose", „tundrose" ar „poliklinikose" išauginti mizantropai, savižudžiai, žiurkiagalviai ir kitokio plauko vienišiai marginalai, siekiantys bet kokia kaina socializuotis, legalizuotis ar tiesiog įprasminti savo nesuprastą būtį.

Milžiniškas atotrūkis tarp vizijų ir realybės ne tik užprogramuoja konfliktą tarp individualybių, tačiau nulemia ir neišvengiamą vidinę koliziją ar net tragediją. Atrodo, jog būtent tai buvo kraujuojanti žaizda daugelyje ankstesniųjų Jankevičiaus darbų. Ši problematika režisierių labiausiai domina ir naujausiame pastatyme - spektaklyje „Prakeikta meilė", sukurtame pagal rusų rašytojo Pavelo Sanajevo apysaką „Palaidokite mane po grindjuoste" (inscenizacijos autorius Marius Macevičius).

Pirmąjį vangokai bebrėkštančio pavasario savaitgalį Lietuvos rusų dramos teatre išvystas spektaklis gan netikėtai nušvito pavasarišku gaivališkumu ir nubraukė bet kokias abejones dėl režisieriaus Agniaus Jankevičiaus ir LRDT trupės kūrybinės koegzistencijos. Rodos, jog aktoriams pavyko perprasti režisieriaus meninę kalbą ar veikiau - slengą (ir nekalbu vien apie rusiškus keiksmus, kurių spektaklyje netrūksta, tačiau ir savotiškai netaisyklingą, deformuotą, gan griežtos struktūros plastinę raišką); režisierius taip pat sugebėjo išryškinti stipriąsias aktorių puses, sukurti vieningą ansamblį ir įstatyti komandą į tvirtą, tačiau aktorių pernelyg nevaržančią sceninę formą.

O ją pasiūlo scenovaizdžio dailininkė Laura Luišaitytė, kaip visad tiksliai ir lakoniškai įgyvendinusi nuolatinio kūrybinio partnerio Jankevičiaus sumanymą vaikystės prisiminimais grįstą istoriją perteikti tarsi senų, laiko apgadintų, tačiau tuo pat metu ir naujos gyvybės įgyjančių skaidrių ar animuotų vaizdelių seką. Milžiniška išdidinta skaidrė-ekranas ir keletas kėdžių - vienintelės reikšmingesnės scenografijos detalės. Kūrėjai, įvairiuose teatruose pripratinti prie savotiškos „spragų kamšytojų" funkcijos, buvo priversti įprasti ir prie atitinkamų finansinių resursų...

Jiedu, kaip jau tapo įprasta, vaidybos aikštelę stumteli gerokai arčiau žiūrovų, mat ir šiame spektaklyje vyrauja frontali, tiesiai į žiūrovą nukreipta vaidybos maniera. Tik retsykiais aktoriai bendrauja tiesiogiai, akis į akį, o didžiąją veiksmo dalį atsisukę veidais į publiką, jie tik matematiškai tiksliais gestais ir reakcijomis kuria sceninę iliuziją. Ir, manyčiau, tik premjerinis jaudulys ir laiko stoka kalta dėl kai kurių netikslumų atliekant tam tikrus kolektyvinius fizinius veiksmus ar retsykiais „užlipant" ant vienas kito tariamo teksto.

Prabėgus spektaklio įžangai, trumpai pristačiusiai Senelės (Inga Maškarina) ir jaunojo Sašos (Valentinas Novopolskis) personažus ir judviejų santykius, scenon įžengia jau saugęs Saša - Aleksandras (Valentinas Krulikovskis): dabar, po kelių dešimtmečių, jis iš kokių aštuonerių metų pyplio tapo žymiu kino režisieriumi. Jo kinematografinį prisiminimų seansą ir regėsime scenoje.

O čia, kaip ir būna vaikystės prisiminimų teatre, viskas gan plokščia, abstrahuota iki vienintelės, tačiau ryškios charakterio ypatybės. Tokie ir šio spektaklio veikėjai: į nepatogias pėdkelnes įspraustas Novopolskio mažylis Saša - naivus, net infantilus berniukas, kurį motina, Maskvoje radusi jaunikį, paliko pas senelius. Senelei, jaunystėje netekusiai sūnaus, atrodo, jog Saša be perstojo serga, jog jis apsikrėtęs auksiniu stafilokoku ir dar kitokiom baisiom ligom. Nei į kiemą pas draugus išlėkt, nei suprakaituoti Saša negali - jam telieka tik kasdienės procedūros, karščiavimą mažinanti klizmutė, nesibaigiantys Senelės keiksmai ir priekaištai. Gal spektaklio pradžioje kiek ir perdėtas pasirodė Novopolskio infantilumas, tačiau labai greitai aktorius, jo santykiai su scenos kolegomis, galiausiai ir pati medžiaga šią personažo ypatybę išteisino. Ar ne tokį mes kiekvienas save matome senose nuotraukose ar vaizdo įrašuose? Juk būtent vaikystės paveikslėlis Saša ir yra...

Julijos Krutko suvaidinta Mama, kurią Senelė tiesiai šviesiai vadina slavišku žodžiu iš raidės k, iš pirmo žvilgsnio jautri ir savo vaiko išsiilgusi moteris. Tačiau vos tik Senelei šūktelėjus, ji kaip mat pamiršta verkšlenantį Sašą: kai karvedys šaukia, reikia atsiliepti. Kitaip bus pykčio. O jo tarp dviejų moterų - per akis. Per pyktį, neapykantą iš pradžių visiškai skirtingos moterys ir suvienodėja, o Mama tampa būtent tuo, nuo ko visą gyvenimą ir bėgo - savo motinos kopija.
Taiklus ir šmaikštus Vladimiro Dorondovo sukurtas Senelio paveikslas: nusenęs inteligentas, „apdovanotas" išdidintais antakiais ir, matyt, gerokai įsisenėjusio radikulito pakoreguota eisena. Nepraktiškas, nesiorientuojantis buityje (anot senelės, visuomet parduotuvėje nuperkantis pigaus š..., bet daug), tarsi šunelis nuolankiai klausantis pašaipių ugningosios Senelės komandų ir kasryt kapstantis turguje pirktą vinigretą. Senelio tragedija - blaškymasis nuo besąlygiško prisirišimo (vos ilgėliau išėjus iš namų jam sušlubuoja širdies darbas) prie beprotiškos (savi)neapykantos.

Krulikovskio Aleksandras tarsi ir turėtų tapti istorijos autoriumi, pagrindiniu jos veikėju ir vienijančiu elementu. Toks jis iš pradžių ir būna: pirmosiose scenose kiek nusišalinęs, atsiribojęs, o vėliau - tarsi pirmu asmeniu išgyvenantis prieš akis verdančią dramą. Tačiau labai greitai pasakojimą perima ir iki pat paskutiniųjų spektaklio scenų nebepaleidžia Maškarinos vaidinama Senelė. Ypatingos charizmos, sceninės jėgos ir viesuliško temperamento aktorė, manau, ne be režisieriaus palaiminimo „Prakeiktą meilę" paverčia savo mono-vaidinimu. Su ugninga aktorės prigimtimi galima buvo susipažinti ir kituose LRDT spektakliuose, tačiau būtent šiame pastatyme režisieriui pavyko suvaldyti milžinišką vidinę Maškarinos jėgą, neleisti jos energetiniam „užtaisui" susprogti anksčiau laiko.
Suvaldžiusi savo gaivališkumą, Maškarina sugebėjo suteikti papildomą spalvą personažui, kurį šiaip jau galima buvo traktuoti ir gerokai paprasčiau. Tačiau „Prakeiktoje meilėje" greta kuoktelėjusios, viso pasaulio nekenčiančios, rusiško „mato" aruodą atvėrusios senės iškyla išdidžios, gyvenimo sulaužytos, todėl bet kokia kaina siekiančios apsaugoti anūką moters portretas. Grynasis skausmas, išgrynintas vidinis konfliktas ir, galiausiai, tragedija, galėjo atsirasti tik į šį personažą pasižiūrėjus nevienareikšmiškai, suradus tikruosius, giliai sieloje slypėjusius skaudulius.

Suvaldyta, „įforminta" Maškarinos laisvė, gaivališkumas, sceninė jautra ir subtilumas visomis spalvomis išsilieja paskutiniajame Senelės monologe prie Sašą susigrąžinusios motinos durų. Būtent čia geriausiai atsiskleidžia ne tik visi Maškarinos kuriamo personažo atspalviai (čia sunkiai suvokiamais ir aprašomais būdais susipina komizmas, vidinė veikėjos drama ir vienos kaip pirštas likusios, vienintelio mylimo žmogaus netekusios moters tragedija), bet ir aktorės, sukūrusios, mano galva, vieną įdomiausių pastarųjų šalies teatro sezonų vaidmenų, jautrumas bei platus profesinių galimybių spektras ir nenuginčijamas aktorinis talentas.
Režisierius puikiai susitvarkė su spektaklio ritmu - šis beveik netrūkinėjo, vienas fragmentas kaip mat keitė kitą, nesuteikė žiūrovui nė akimirkos poilsio. Bene vienintelė abejonių sukėlusi scena buvo pats „Prakeiktos meilės" finalas. Keistai pasirodė sprendimas Senelės, ką tik prie dukters durų išrėkusios visą savo gyvenimo skausmą, mirtį paaiškinti dar pora finalinių scenų. Ypač kai Senelio mirtis buvo išspręsta taip simboliškai. Logiškas paaiškinimas, istorijos apibendrinimas ir pasėkmių konstatavimas būtų beveik privalomi proziniame pasakojime, tačiau šį spektaklį, mano manymu, sveika būtų palikti atvirą, leisti žiūrovui pačiam susikurti savo pabaigą. Juolab, kad prie dukters durų susmukusios, tyliai, ramiai pakilusios ir pamažu į scenos gilumą nušlepsėjusios (šlepečių garsas nuaidi sustiprintas mikrofonu) Senelės likimas abejonių tarsi ir nekelia. Tačiau, kaip sakoma, negali žinoti, „kaip būtų, jei būtų"...
Apibendrinant - pirmiausiai reikia pasidžiaugti, kad po ilgų priverstinių klajonių pastovią erdvę kūrybai radęs teatro vadovas Jonas Vaitkus atsisakė noro gerokai apdūlėjusio teatro repertuarą užpildyti vienas pats (bent vienu metu į galvą jam buvo šovusi tokia mintis) ir į pagalbą pasikvietė vieną savo mokinių, ne ką mažesnį teatrinį klajoklį Agnių Jankevičių. „Prakeikta meilė" (rusiškasis pavadinimo variantas „Сволочная любовь" atrodo kiek tikslesnis) - pirmasis šio režisieriaus darbas Lietuvos rusų dramos teatre, pirmoji meninė pažintis su šio teatro trupe.

Ir tai - itin vaisingas ir svarbus susitikimas keliais aspektais. Pirma, jis tikrai sėkmingas režisieriaus Jankevičiaus ir scenografės Luišaitytės tandemui tai po keleto ne itin stiprių pastatymų; antra, šis spektaklis itin svarbus jauniesiems (didžiąją aktorinės komandos dalį sudarė prieš penketą metų Dalios Tamulevičiūtės vadovaujamą kursą baigę jaunuoliai) teatro aktoriams, paskutiniuosius metus dažniau dirbusiems prie abejotinos meninės vertės pastatymų. Trečia, puikiais aktorių vaidmenimis, skaidriais ir tiksliais režisūriniais sprendimais sužavėjusi „Prakeikta meilė" - tai pakankamai tvirtas žingsnis pirmyn, siekiant įpūsti gyvybės į per ilgus metus visiškai išsivadėjusį LRDT repertuarą. Ketvirta, net neabejoju, kad šis subtiliai tragikomiškas mažo berniuko vaikystės prisiminimų spektaklis sulauks ir nemažo nuo meninių iššūkių kiek atpratusios etatinės LRDT publikos dėmesio. Be to, tikiu, jog šis vaidinimas, kartu su ankstesniais Jono Vaitkaus ir Algirdo Latėno pastatymais privers kelią į teatro rūmus atrasti ir naują žiūrovą.

P. S. Savotiška simbolika alsuoja ir keistas nutikimas (nemanau, jog spektaklio autorių suplanuotas), įvykęs per kovo 6-osios spektaklį: jaunojo Sašos fantazijos scenoje, kurioje jis ir pasiprašo būti palaidotas motinos namuose po grindjuoste (o galiausiai, vienoje rankoje laikydamas milžinišką „Eskimo" porciją, o ant kitos rankos išsipiešęs plaktuką, pats save ir ten užkala), iš už kulisų pasirodę seneliai paleidžia keletą balionų į viršų. O jau netrukus nusileidęs ir pro visą didžiulę širmą šešėliu praskridęs balionėlis pamažu įskrenda į salę ir nusileidžia vieno iš žiūrovų rankose.

Visiems netikėta spektaklio autorių dovana publikai? Viena žinau, „Prakeikta meilė" - taip pat tarsi iš dangaus nukritęs meninis įvykis Rusų dramos teatre. Netikėtas, tačiau ilgai lauktas.

 

Publikuota scenos menų naujienų portale Menų faktūra (2010 m. kovo 10 d.)

Originalus šaltinis: http://www.menufaktura.lt/?m=1025&s=60541

__________________________________________________________________________________________________________________________________________________

 

Apie vaikystės traumas - su humoru ir fantazija
Ridas Viskauskas, Literatūra ir menas

Rusų kalbą dar prisimenančius lietuvių teatralus norėčiau paagituoti (atsiprašau, už tiesmukumą): nepražiopsokite Lietuvos rusų dramos teatre Agniaus Jankevičiaus režisuoto spektaklio „Prakeikta meilė" (pagal Pavelo Sanajevo apysaką „Palaidokite mane už grindjuostės" pjesę parašė Marius Macevičius)! Yra apie ką pagalvoti po vaidinimo ir kuo pasigėrėti jo metu.

„Prakeikta meilė" vaidinama retokai: nuo premjeros kovo 6-ąją iki numatomų spektaklių gruodžio 4 ir 22 d. ji bus parodyta vos 11 kartų! Apskritai LRDT mėnesio repertuare pačios trupės spektakliams skiriama nedaug vietos. Jei nesusipainiojau, skaičiuodamas lapkričio renginius (http://www.rusudrama.lt/lt/repertuaras), LRDT 8 vakarus vyko koncertai, kitų teatrų gastrolės; Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentams skirti, regis, 3 vakarai; teatro trupei belikę 16 pasirodymų (nebent ne visi spektakliai buvo vaidinami viešai? Neįskaičiavau ir teatro išvykų). Administracija veikiausiai turi savų argumentų planuodama, tačiau ar nevegetuoja tokiu atveju aktorių trupė -­ finansine ir psichologine prasme? Juk kūrybiškas žmogus, negalėdamas savęs realizuoti, išgyvena depresiją, o iš šios vaduojasi kas kaip išmano...

Betgi - apie vaidinimą. Ne taip dažnai galime pasakyti: „Štai mačiau spektaklį apie paprastus žmones, tokius kaip mes." Mat scenoje veikėjai neretai būna arba nepaprasti (paženklinti ypatingų likimų; istorinių dramų iškilūs herojai; kamuojami didžiausių aistrų, netgi incestų; manijų apsėsti, savižudžiai, su kuriais nelengva susitapatinti), arba juos taip režisieriai sukarikatūrina, „supatologina", jog galvoji: bepročiai, bepročiai - ir vieni, ir kiti... O „Prakeikta meilė" - būtent apie normalią šeimą, kino režisieriaus Aleksandro (Valentinas Krulikovskis) rodomą iš laiko perspektyvos. Tiesa, tik santykiai, kaip paaiškėja, joje nebuvo normalūs: močiutė Nina Antonovna (Inga Maškarina) stačiai traumuoja antraklasį Sašą (Valentinas Novopolskis), paverčia jį kovos su artimaisiais ir savo praeities šmėklomis priemone...

Estetinė intriga ta, kad spektaklyje atskleisti psichologiniai veikėjų charakteriai, bet į vadinamo „buitinio teatro" gniaužtus nepakliūnama; čia grakščiai žaidžiama stilistinėmis priemonėmis, teatriniu sąlygiškumu, apstu kūrėjų fantazijos, humoro. Ir komplimentas - išvengta melodramatiškumo, sentimentalumo, nors medžiaga šiuo požiūriu klastinga...

Spektaklyje pasitikima publikos emocine atmintimi ir vaizduote. Trisdešimtmečiams ir vyresniems žiūrovams „Prakeikta meilė" primena graudžiai juokingą sovietmečio vaikystę (nuo privalomų vaikams mūvėti bjauriųjų pėdkelnių iki nekasdienių šventinių dalykėlių - ledų „ant pagaliuko", raudonų balionų...). Subtiliai pasitelktos sovietų kultūros ikonos - Leonido Gaidajaus komedijos „Operacija „Y" ir kiti Šuriko nuotykiai" komiškos trijulės personažai (kuriuos vaidina Jurijus Nikulinas, Georgijus Vicinas, Jevgenijus Morgunovas), Vladimiro Vysockio figūra. Skaidrėmis parodoma tipinio 2-jų kambarių buto, statyto turbūt dar Chruščiovo laikais, netobula buitis, kurią puošia kilimas ant sienos...

2009-aisiais yra tekę matyti Peterburgo teatro „Baltiskij dom" spektaklį pagal šią apysaką - ten scenografija buitiniu stiliumi vaizdavo ankštą butą, prikrautą įvairiausių rakandų, tarp kurių klaidžiojo veikėjai. (Sumanytas jis buvo kaip aktorės Eros Ziganšinos benefisas. LRDT spektaklis pirmiausia - kolektyvinis vaidinimas.) Vilniškio spektaklio dailininkei Laurai Luišaitytei idėją davė Aleksandro profesija. Jis - kino režisierius, tad scenoje sukurti tokie du kino juostos „kadrai": ant vieno, „pakloto", aktoriai vaikšto, kitas, vertikalus, scenos gilumoje atlieka sienelės, ekrano funkciją. Tuščia ir ritmiškai suskaidyta erdvė pasufleravo režisieriui griežtas ir grafiškai išraiškingas aktorių mizanscenas, minimalias priemones. Nereikia vilkiko dekoracijoms vežti - regis, keturios kėdės, vaizdo projektorius, ir viskas. Svarbus apšvietimo vaidmuo (lapkričio 14-osios vakarą jis buvo šiek tiek netikslus, vėliau pasitaisyta). Mažas spektaklio biudžetas netgi nekrenta į akis (muziką parinko režisierius).

A. Jankevičius tiksliai pasirinko aktorius. Mažąjį Sašą vaidina šiltas lyrinio plano aktorius Valentinas Novopolskis. Jojo Saša susigūžęs, nuolat senelės gąsdinamas būtų nebūtų ligų grėsmėmis. Tik scenose su draugu (kitas V. Krulikovskio vaidmuo spektaklyje) jis atgyja, virsta vaiku blizgančiomis akimis, kuriam nesvetimos išdaigos ir nuotykiai. Dramatinės įtampos kulminacija - pasimatymas su mama Olia (Julija Krutko), įkyriai trukdant senelei. Čia vaikas emociškai stačiai draskomas į dalis, verčiamas rinktis, su kuo nori gyventi - su seneliais ar su „palaidūne" mama... V. Novopolskis neakcentuoja savo herojaus jausmingumo; galbūt to daryti neleidžia ir režisieriaus sumanymas - žiūrėti į viską šiek tiek atsitraukus, neraunant plaukų dėl to, kas įvyko...

Baugščiai komišką senelį Semioną Michailovičių, amžinai gastroliuojantį po šalį, tačiau nesugebantį senelei nupirkti reikalingo kopūsto, vaidina Vladimiras Dorondovas. Kiek atsilošęs ir pilvuką atkišęs palengva tipenantis senelis mėgina geraširdiškai juokauti ir nuimti įtampą namuose, bet ir jam gerokai kliūva nuo namų valdovės... Beje, dažniausiai veikėjai tarpusavyje bendrauja per publiką, atsisukę į ją veidu.

Turbūt P. Sanajevo apysakos neverta imtis, jei trupėje nėra aktorės, galinčios suvaidinti senelę Niną Antonovną, namų milicininkę ir visų keturių kampų laikytoją. Būtent ši pasiutusi moteris, kurios nuotaikos svyruoja žaibiškai, kurią psichologai pavadintų „dramatizacijos karaliene", yra spektaklio energetinis variklis. Laimei, LRDT trupėje yra itin emocionali, temperamentinga, muzikali aktorė Inga Maškarina. Nors iki senelės amžiaus aktorei toloka, tačiau, nežymiai naudodama grimą, I. Maškarina įtikinamai įveikia amžiaus skirtumą. Aktorė su polėkiu ir humoru (nemenka keikūnė ji buvo!) suvaidina sau ir artimiesiems „namų teatro su afektacijomis" scenas, kurių tikslas -­ išaukštinti savo kentėjimą, aukojimąsi artimiesiems. Demonstruodama kančią, moteris emociškai terorizuoja šeimos narius, žemina ir kontroliuoja juos, keršija už savo „sugriautą gyvenimą" (mažamečio sūnaus netektis; tarnystė vyrui ir namams, paaukojus galimą aktorės profesiją; komplikuotas dukros, pasprukusios iš slogaus namų kalėjimo, gyvenimas). Ir tik suklupusi prie dukters namų, kur buvo slepiamas jos „pavogtas" vaikaitis, durų, jau mirties akivaizdoje, moteris tarsi subliūkšta, išsilaisvina nuo kentėjimų vaidybos ir tikrų kančių...

V. Krulikovskio subtilusis Aleksandras prisimena vaikystės išgyvenimus kaip svarbius įvykius, tačiau nedaro iš jų tragedijos. Su meile ir humoru - išėjusiems atminti. Šįkart į artimųjų meilę pažiūrėta kitaip nei įprasta. Būna ir prakeiktų...

Publikuota Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštyje „Literatūra ir menas" (2010 m. lapkričio 26 d.)

Originalus šaltinis: http://www.culture.lt/lmenas/index.php?leid_id=3308&kas=straipsnis&st_id=17315

__________________________________________________________________________________________________________________________________________________

 

Tragedijos lengvumas
Asia Vološina, Peterburgo teatro žurnalas

Po visiškai niūraus, psichologiškai šokiruojančio spektaklio teatre „Baltijskij dom" beveik baisu eiti į dar vieną pastatymą pagal apysaką „Palaidokite mane už grindjuostės." Jau aišku, kokią galingą ataką prieš žiūrovus galima surengti, apsiginklavus Pavelo Sanajevo istorija. Ši, labai gerai parduodama, po minkštu smėlio spalvos viršeliu paslėpta istorija pasakoja apie devynmetį tuomet dar nežinomos artistės Jelenos Sanajevos sūnų, gyvenantį pas savo močiutę. Apie tai, kaip beprotiškai ji mylėjo savo anūką ir paversdavo jo egzistenciją košmaru. Apie tai, kaip vieną kartą mama pavogė berniuką ir išgelbėjo jį nuo siautulingos globos, o močiūtė labai greitai numirė.

Visa tai pernelyg krypsta į natūralizmą, į vaidybinę isteriją, į šoko terapiją, todėl pasąmoningai ruošiesi ataikyti šturmą. Bet nuo pat pirmųjų minučių spektaklis „neišpildo lūkesčių". Vaitkaus mokinys Agnius Jankevičius nesistengia prisotinti medžiagą juoduma. Atrodo, kad jis kruopščiai išsiurbia šią juodumą, tarsi užsibrėžęs tikslą pastatyti maksimaliai lengvą (ne adaptuotą, ne sugromulotą, bet būtent lengvą) spektalį.
Tad neatsitiktinai Lauros Luišaitytės scenografijoje tiek daug oro. Kartoninės grindys ir standi kartoninė siena antrame plane. Kraštuose nupiešta perforacija, tarsi ant foto juostelės; šį ritmą „palaiko" keturios medinės taburetės. Nėra priplėkusio senukiško buto kvapo, nėra koridoriuje patiestų laikraščių, arbatinukų, šildytuvų, pradegintų pėdkelnių...Pasaulis yra bedaiktis, ir šis tuštumos sluoksnis veikia kaip oro pagalvė, apsauganti žiūrovą nuo namudinio košmaro.

Dėmesys detalėms, jausmas, kad iš atminties ištraukti artefaktai apžiūrimi po didinamuoju stiklu, išlaikomas žodžių lygmenyje. Spektaklyje, kuris trunka trumpiau nei dvi valandas, atsiranda laiko papasakoti apie suvenyrus, saugomus senelio indaujoje, bet tai nesulėtina veiksmo. Mariaus Macevičiaus pastatyme dar kartą sumaišomi chaotiško pasakojimo epizodai. Išsamus buto aprašymas perkeltas į pradžią, nes jis nulemia scenografijos pasirinkimą. Iš viršaus į apačią, tarsi skaidrė, praslenka parudavęs kambario, apie kurį pasakoja herojus, atvaizdas. Jis pakimba tol, kol pasakotojas nepersikels į kitą erdvę. Lengva, šmaikštu, sąmoningai iliustratyvu...

Žiaurumas spektaklyje iš pradžių irgi atrodo beveik sąlygiškas. Jeigu sudžiūvusi Ingos Maškarinos močiutė griebia anūką už ausies, ji tepagauna orą. O tuo metu anūkas stovi nutolęs nuo jos per du metrus, atsisukęs veidu į žiūrovus, ir juokingai persikreipia nuo tariamo skausmo. Scenoje neįvyksta nei vieno fizinio prisilietimo, nors suvaidinama daugybė taktilinių pojūčių. Tarp aktorių taip pat egzistuoja apsauginė erdvė. Bet berniuko, kurį vaidina jaudulingas, ir be abejo, labai jautrus aktorius Valentinas Novopolskis, akyse - sustingusi panika. Tarsi daugybės jausmų atspalvių fonas. Kuomet prieš monologą apie svajonę būti palaidotam pas mamą už grindjuostės iš šių akių upėliais ima bėgti tikros ašaros, tampa aišku, kad čia viskas rimta. Paiiškėja, kad režisierius kurį laiką saugo žiūrovą nuo baimės būtent tam, kad žiūrovas nepradėtų saugotis pats. Jis apgauna mūsų pasitikėjimą, prajuokina, atpalaiduoja, o paskui tarsi nudegina - pakankamai skaudžiai, pakankamai negailestingai.

Įprastas nuolankias berniuko kančias spektaklyje stebi išaugęs Saša. Jis įeina į savo paties prisiminimus iš už sienos, labai netikėtai, ir jaučiasi šiame pasaulyje stebėtinai laisvai. Valentino Krulikovskio herojus visiškai nepanašus į savo paties atvaizdą vaikystėje. Jis flegmatiškas, uždaras, tarsi išdžiuvęs nuo patirtų išbandymų; kalba beveik be aistros, beveik monotoniškai. Jis neleidžia pasiduoti dirbtinumui, tiksliau, neleidžia jam užpildyti erdvę. Sukuria tolygų emocinį foną...

Antrą kartą atsiranda „fono" sąvoka. Ir tai nėra atsitiktinumas. Atrodo, kad tai yra raktinė šio spektaklio sąvoka. Išaugusio berniuko gyvenimas, paslėptas nuo žiūrovų, vyksta siaubingų vaikystės atsiminimų fone. Jis pasmerktas vėl juos išgyventi ir permąstyti, net jeigu pats to nesuvokia.
Knyga nuteikia taip, kad močiutės personažo mes iš pradžių nekęstume, bet ilgainiui jį suprastume. Spektaklyje taip nėra. Ingos Maškarinos heroje - rūsti, bet tuo pat metu pažeidžiama, ir nuo pat pradžių apgailėtina. Ir kai scenoje, kuomet vaikas fantazuoja, kad mama jam atneša pusmetrinį eskimo, o močiutė ir senelis geranoriškai šypsosi, linksi galvomis ir be žodžių taria: „Galima", - norisi patikėti, kad tai pasireiškia jų kruopšiai paslėpta esybė. Taip, visiškai vaikiškai norisi tikėti, kad ši susivėlusi moteris su raganos ant laužo akimis „pasitaisys", kaip pasitaiso pasakų herojai. Imi jos nekęsti tik tada, kai jau iš tikrųjų ateina mama. Ir močiutė tampa realia kliūtimi laimei - trumpai, iškentėtai, ilgai lauktai, labai nekaltai. Sukrečiančią baimę prarasti nors vieną minutę su mama Valentinas Novopolskis suvaidina kaip sustingimą. Tokį sustingimą, kuomet gali tik mirksėti akimis ir beveik numirelio lūpomis sakyti: „Mama, palauk..."

Ir vis dėlto močiutės veiksmo linija konstruojama ne per sąmoningą jos siekį laužyti kitų gyvenimus ir keršyti už savo nelaimingą likimą, bet per maniakišką, „prakeiktą" meilę, kurios neįmanoma nugalėti. Ir greičiausiai šis spektaklis yra apie tai, kaip vienam žmogui meilė tapo narkotiku. O narkomanas jau nebegali būti meilės subjektu, jis gali tik trokšti dozės.

Ir apie tai, kaip kitą žmogų išgelbėjo, ištraukė iš svetimo pasaulio, kuriame jis buvo ne asmenybė, bet kažkieno oras, kažkieno gyvenimo prasmė. Ir privertė gyventi, suvokiant, kad jis tapo to, kas jį beprotiškai mylėjo, mirties priežastimi.

Ir apie tai, kaip trečias žmogus padarė pasirinkimą tarp svetimo užgestančio ir svetimo žydinčio gyvenimų. Čia pasirinkimas beveik sąmoningas, nes kai močiutė konvulsijose maldauja apie nitrogliceriną ir žiūri į Sašenką, kaip į gelbėtoją, - tai jau ne veidmainiavimas, o tikras mirštančio šauksmas.

Siautulingas tragiškas monologas, link kurio žiūrovas vedamas per visą spektaklį, verčiant jį pamilti herojus - ir ne prakeikta, o labai žmogiška meile.

 

Publikuota Peterburgo teatro žurnale (2010 m. spalio 24 d.). Vertimas iš rusų kalbos.

Originalus šaltinis:http://ptj.spb.ru/blog/legkost-tragedii

__________________________________________________________________________________________________________________________________________________

Laiko ir patirčių fikcijos
Ramunė Balevičiūtė, Menų faktūra

Turiu prisipažinti - „sergu" už Agnių Jankevičių nuo tada, kai kartu baigėme Muzikos ir teatro akademiją. Pamenu, širdis spurdėjo iš džiaugsmo, žiūrint diplominį Agniaus spektaklį. Ir nors daug kas tada liko neaišku, viską nustelbė maloni nuojauta, kad mūsų kartos atstovui pranašaujama naujosios režisūros bangos pradininko šlovė.

Nuo debiutinio Agniaus Jankevičiaus „Užribio" pagal Peleviną prabėgo jau beveik devyneri metai. Per tą laiką režisierius pastatė apie penkiolika (!) spektaklių skirtinguose teatruose, o kur dar aktyvus dalyvavimas įvairiose akcijose, forumuose, skaitymuose... Darbo tempais ir produktyvumu Jankevičius beveik prilygsta savo mokytojui Jonui Vaitkui, iš kurio, ko gero, bus perėmęs polinkį į aštrią, ekspresyvią sceninę formą, sceninį groteską, socialinę satyrą. Jankevičių domina žmonės už „normalios" visuomenės ribų ir priežastys, kodėl jie ten atsidūrė. Režisieriaus braižą, jo kritišką intonaciją, perteikiamą dažnai deformuotais personažų įvaizdžiais bei populiariosios kultūros parafrazėmis, jau galima atpažinti, tačiau darbas skirtinguose teatruose su vis skirtingais aktoriais galbūt daugiau nei norėtųsi lemia kūrybos rezultatą. Todėl dažnai susidaro įspūdis, kad su kiekviena premjera Jankevičius debiutuoja iš naujo. Iš čia tikriausiai ir kyla vis dažniau pasigirstanti kritikų ironija, esą režisierius užstrigęs „jauno ir perspektyvaus" debiutanto statuse.

Šįkart Agnius Jankevičius „debiutavo" šiuolaikinės rusų prozos inscenizacija savo mokytojo vadovaujamame Rusų dramos teatre - spektakliu „Prakeikta meilė" pagal Pavelo Sanajevo apysaką „Palaidokite mane už grindjuostės". Nevertinant paties spektaklio, pirmiausia reikia pasidžiaugti, kad jis apskritai šiame teatre atsirado - toks kontroversiškas, neprisitaikėliškas. Kad, paakinti medžiagos, turime dar vieną progą permąstyti laiką ir aplinką, kuri mus suformavo. (Bet mūsų publika, dievaži, kaip užhipnotizuota. Apie tai visai neseniai „Menų faktūroje" rašė kolega Andrius Jevsejevas. Tokio dirbtinio, nenuoširdaus lojalumo anksčiau netekdavo regėti. Premjeros žiūrovai - dauguma, kaip supratau, „statistiniai" Rusų dramos lankytojai - beveik nuolat pritariamai kvatojosi - net ten, kur sąžiningas prie visai kitokio repertuaro ir kitokios stilistikos pripratęs žiūrovas galbūt net turėtų pasipiktinęs palikti salę,- o pabaigoje, be abejo, plojo stovėdami. Anaiptol nenoriu pasakyti, kad šis spektaklis, koks yra, negali turėti gerbėjų. Priešingai - dėl to, turėdama omenyje „ikivaitkinį" Rusų dramos repertuarą, tik džiaugčiausi. Bet kalbu apie bet kokių publikos kriterijų niveliaciją ir inertiškumą.)
Šito spektaklyje lyg ir siekiama - kuriant maksimalaus atribojimo efektą, suteikti galimybę kritiškai ir racionaliai pažvelgti į vaizduojamus įvykius. Tačiau ar išlošė iš to Sanajevo kūrinys ir spektaklio žiūrovai?

Man atrodo, kad Pavelas Sanajevas, kalbėdamas apie trauminius vaikystės potyrius, labai taikliai perteikė žmogaus, užaugusio anoje santvarkoje, jauseną. Kas, kad mūsų senelės buvo švelnios ir mylinčios, bet ta totalios, visa persmelkiančios ir visur tvyrojusios baimės bei vienišumo atmosfera (prisiminkite sovietinius lopšelius-darželius) įsiskverbė į sąmonę, ko gero, giliau, nei galima manyti. Sanajevo apysaka žadina ir asmeniškas, ir universalias asociacijas ir budina atmintį.

Jai būdingas keistas grotesko ir lyrikos mišinys. „Apysakoje senelę vaizduodamas monstru, aš iš visų jėgų stengiausi ją suprasti, pateisinti ir atleisti jai", - teigia autorius, kūrinyje rėmęsis autentiška savo paties patirtimi. Perdėtas, sutirštintas senelės Ninos Antonovnos despotizmo vaizdavimas balansuoja tarp farso, siaubo ir empatijos. Suderinti šiuos sunkiai derančius dalykus, man atrodo, - aktorės Ingos Maškarinos jėgoms. Jei tik... režisierius būtų jai padėjęs. Pasirinkęs įvykių ir jausmų eksponavimo, arba vartojant Brechto terminą - demonstravimo, principą (galima jį apibūdinti ir modernesne dekonstruktyvizmo sąvoka), Jankevičius iš karto užgniaužė spektaklio gyvastį - žmonių santykius. Susodinti veidais į publiką, nei aktoriai, nei jų vaidinami personažai pabrėžtinai nebendrauja. Tai sukelia keistą įspūdį, nes vaidybos maniera tokiam režisūriniam sprendimui neadekvati: aktoriai (išskyrus Valentiną Krulikovskį - pasakotoją) vaidina daugiausia pagal psichologinio teatro taisykles, bandydami įsijausti arba imituodami įsijautimą, be to, tarp personažų vyksta tiesioginis draminis dialogas. Jei režisierius jau suko brechtiškojo teatro keliu, reikėjo būti nuosekliam ir neslėpti individualaus pačių aktorių santykio su personažais bei situacijomis. O jei tai turėjo būti ne epinis ar dialektinis, o vaizduotės teatras, kaip, tarkime, „cezario grupės" spektakliai, tai tam vėlgi pakišo koją „tradicinė", į daugiau ar mažiau realistinio charakterio kūrimą nukreipta vaidyba. Žodžiu, režisieriui nepavyko nuosekliai ir iki galo įgyvendinti užmojį dekonstruoti literatūros kūrinį, parašytą vis dėlto, nepaisant chronologinių inversijų ir žanrinio nevienalytiškumo, pagal psichologinio realistinio pasakojimo dėsnius.

Kai praėjusį rudenį savąją „Palaidokite mane už grindjuostės" versiją parodė Sankt Peterburgo teatras „Baltijskij dom", tada spektaklis pasirodė ištęstas, perkrautas buities ir iliustratyvus. Jankevičiaus režisūrinė interpretacija iš pirmo žvilgsnio - kur kas modernesnė. Scenoje - nė užuominos į natūralizmą; tuščioje erdvėje - tik ekranas, kuriame retsykiais projektuojami tarybinio daugiabučio interjerai (tapti universaliais laiko ženklais, mano manymu, jiems sutrukdė pažodinis teksto iliustravimas), kitokios senos fotografijos ir keturios kėdės (scenografiją kūrė nuolatinė režisieriaus bendražygė Laura Luišaitytė). Bet, spektakliui įpusėjus, kai paskirų komiškų scenų - numerių montažą keičia siužeto perpasakojimas, režisūrinis sprendimas sceninį bendravimą keisti paskiromis personažų ekspozicijomis pasirodo besąs perdėm formalus, nepagrįstas ir iki galo neapmąstytas. Sugretinus dvi to paties kūrinio scenines versijas, tampa akivaizdu, kad ano, tradicinio, literatūrocentrinio, spektaklio kūrėjai uždavė sau gerokai daugiau klausimų ir į medžiagą pažvelgė asmeniškiau. Dabar ypač sėkmingas regisi Peterburgo režisieriaus Igorio Koniajevo sprendimas antraklasį berniuką patikėti vaidinti penkiasdešimtmečiui artistui Igoriui Skliarui, vaidmenį kūrusiam kaip ano laiko refleksiją. Agnius Jankevičius kartu su inscenizacijos autoriumi savo vaikystę prisimenantį veikėją išskaido į du: vaiką ir „vidutinio amžiaus vyrą". Abu juos vaidina bendraamžiai Rusų dramos teatro aktoriai, Dalios Tamulevičiūtės mokiniai Valentinas Novopolskis ir Valentinas Krulikovskis. Vienas vaidina vaiką, kitas - veikiau atlieka pasakotojo funkciją ir abiem pristinga ir sceninės, ir gyvenimiškos tiesos.

Įvairialypiškiausia spektaklyje - Ingos Maškarinos Senelė. Grakšti, elegantiška ir pasitempusi aktorė be jokių kitų pagalbinių priemonių, išskyrus kostiumą, scenoje taip susmunka ir, atsiprašau už žodį, „subobėja", kad galėtų tapti puikiausiu stanislavskiškojo persikūnijimo pavyzdžiu. Iš šios Senelės lūpų vienodai organiškai sklinda ir penkiaaukščiai keiksmažodžiai, ir aimanos dėl sužlugdyto gyvenimo. Jei peterburgiečių spektaklyje Eros Zaganšinos Senelė buvo tikrų tikriausias monstras, kurio nė akimirką netapdavo gaila, tai Senelė, kurią vaidina Inga Maškarina, yra vieniša, alkstanti meilės ir likimo nuskriausta būtybė. Tačiau režisieriaus pasiūlytas vaidybos būdas savaip įkalina aktorę, užkerta kelią draminei personažo raidai. O Vladimiro Dorondovo Senelis ir Julijos Krutko Mama čia apskritai - tik statistai. Norisi priminti, kad darbas su aktoriumi yra kertinė ir daugiausia pastangų bei įgūdžių reikalaujanti režisūrinio darbo sritis. Kol kas tai atrodo problemiškiausia ir pažeidžiamiausia Jankevičiaus režisūros grandis.

Prieš „Prakeiktos meilės" premjerą Agnius Jankevičius teigė, jog statant spektaklį jį domino „laiko ženklai ir gyvenimiška patirtis". Bet ir laikas, ir patirtis šiame spektaklyje atrodo kaip simuliakrai. Kaip toji legendinė Vicino, Morgunovo ir Nikulino trijulė, pasirodžiusi ekrane vietoje trijų paauglių, kokių tuomet buvo pilnos statybų aikštelės - išsvajotos laisvės teritorijos.

Publikuota scenos menų naujienų portale „Menų faktūra" (2010 m. kovo 10 d.)

Originalus šaltinis: http://www.menufaktura.lt/?m=1025&s=60542