Lietuvos
Rusų dramos teatras

72 sezonas

Spektaklio „Mums viskas gerai“ režisierė: tarsi lauktume baisaus sukrėtimo

2018 m. vasario 24 d. 18.30 val. Lietuvos rusų dramos teatras (LRDT) kviečia į jaunų kūrėjų spektaklio „Mums viskas gerai“ premjerą pagal šiuolaikinės lenkų dramaturgės Dorotos Masłowskos (g. 1983) pjesę. Vienos dalies spektaklį lietuvių kalba teatro „Erdvėje A-Z“ stato režisūros bakalaurė Eglė Švedkauskaitė, scenografijos autorė – dailininkė Anna Berdnikova iš Sankt Peterburgo, muzika – Skomanto Duoplio. Iš lenkų kalbos pjesę išvertė Gintaras Grajauskas.  

Spektaklyje vaidina jaunieji aktoriai Iveta Raulynaitytė, Ieva  Labanauskaitė,  Giedrė Kederytė, Kamilė Galkutė, Petras Šimonis, Mantas Barvičius, Fausta Semionovaitė, Tomas Šečkus, Gabrielė Ladygaitė, Emilija Jaujininkaitė, Karolis Legenis.

Spektaklis kuriamas bendradarbiaujant su Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA).

Siūlome pokalbį su spektaklio „Mums viskas gerai“ režisiere, LMTA ketvirto kurso studente Egle Švedkauskaite.

– Kodėl savo diplominiam darbui pasirinkote būtent šią pjesę, kaip ji pateko į jūsų akiratį?

– Pirmas mano susitikimas su šia D. Maslovskos pjese buvo labai netikėtas ir intriguojantis. Pjesę mums pasiūlė profesorius Jonas Vaitkus antrame kurse aktoriams kaip tam tikrą trenažą ieškoti šaržuotų vaidmenų, kaip vaidinti tam tikrus išdidintus visuomenės tipažus.

„Mums viskas gerai“ dabar skamba labai aktualiai, ypač įvedus konkrečių šios dienos ženklų. Kukliai, bet stengiamės priartinti šią lenkų dramaturgės pjesę prie savo šalies, savo miesto aktualijų, pavyzdžiui, skamba mums žinomi prekybos centrų pavadinimai arba tam tikri personažai turi savo komentarus, kuriuos aktoriai rado mūsų visuomenės veikėjų pasisakymuose – tai kaip nuorodos į vieną ar kitą asmenį, kurį spektaklio žiūrovai turėtų atpažinti.

Lenkų rašytojos tekstas labai sodrus, žaismingas, todėl užtrunka suprasti, kad ši pjesė veikia pagal tokį principą – ji yra kaip muzika, kiekvienas personažas – tarsi instrumentas, grojantis savo partiją. Tai buvo nelengvas darbas pjesės vertėjui G. Grajauskui, o mes siekiame, kad  lietuviškai tekstai scenoje prasmingai nuskambėtų, nes jie parašyti su pasikartojančiom frazėm, leitmotyvais, prasminiais sąskambiais. Reikia gerai pagalvoti, kaip surasti tą skambėjimą, kuris leistų žiūrovui pagauti, kad vieni personažai kalba kitų personažų frazėmis.

– Ar galėtumėte apibūdinti spektaklio žanrą?

Tai nėra gryna komedija ar satyra. Iš tikrųjų labai nemėgstu apsibrėžti, įsisprausti į kažkokį vieną žanrą, juolab čia yra „mikstūra“ farso, socialinės komedijos, šaržo, net grotesko elementų. Ir nesakyčiau, kad tai yra politinis teatras, gal daugiau socialinis. Politinės aktualijos čia pereina per vienokius ar kitokius žmonių santykius, kaip kalbėjimas apie savo identitetą ar tautos tapatybę. Manau, kad tautinės tapatybės problematikos panašumų tarp lietuvių ir lenkų tikrai esama. Pjesės autorė yra sakiusi, kad jai įdomu, kaip šią jos pjesę statys kitų šalių režisieriai, ar įmanoma jos pavaizduotą lenkišką tikrovę padaryti universalią, artimą ir kitų visuomenių žiūrovams. Taigi man atrodo, kad mes su lenkais esame gana artimi, nes tos problemos arba temos yra panašios arba net tapačios, jas puikiai atpažįstame iš savo kasdienybės.

– Turbūt atpažinsime pjesėje šaržuojamus žmonių ar jų grupių tipažus, socialinius mitus, stereotipus – kokie iš jų jums atrodo ryškiausi?

Pjesėje atsiranda tipažai kūrėjų, kurie tampa verslininkais, kurių gyvenimo istorija tampa produktu, preke, kurią jie parduoda. Taip pat autoriteto visuomenėje netekę menininkai, kurie propaguoja gyvenimo būdą, susietą su kvaišalais, alkoholiu, kuriems jų menas yra antroje vietoje po malonumų; gyvuoja ir stereotipas moters, kurios atvaizdą galima redaguoti, „gražinti“ fotošopu. Vienas iš labiausiai atpažįstamų visuomenės tipų yra feisbuko komentatoriai, kurie kiekvienai temai turi po komentarą, kuriems rūpi, o kartu ir nerūpi visos problemos iš eilės.

Dar pjesėje gyvena stereotipinė šeima – paimtas santykių modelis, paplitęs kasdienybėje: motina, nesutarianti su dukra, pavargusi nuo bukinančio,  nužmoginančio darbo prekybos centre; dukra (Maža metalinė mergaitė), užsidariusi savo pasaulyje internete, negalinti susikalbėti su motina; močiutė (Apkiautusi senutė neįgaliojo vežimėlyje), gyvenanti karo prisiminimais, romantizuojanti buvusį gyvenimą, atitrūkusi nuo realybės. Jos visos gyvena po vienu stogu, bet viena nuo kitos atsitvėrusios kažkokiais burbulais, o buitis tampa vieninteliu ryšiu tarp žmonių, kai tik paklausiama – pavalgei ar nepavalgei?

Sunkiausia, mano nuomone, yra tai viduriniajai kartai, išgyvenusiai socializmo griūtį, kažkaip bandančiai prisitaikyti prie visiškai kito, perkrauto kapitalistinio pasaulio, jo blizgesio ir manančiai, kad oriai gyventi reiškia gyventi kaip televizijos žvaigždei.  Gal paradoksalu, bet didesnio tarpusavio ryšio siekia jauniausioji ir vyriausioji šeimos karta ir jai pagaliau netgi pavyksta jį atrasti.

– O ar „mums viskas gerai“?

– Pjesės herojams lieka tik užsidėjus dirbtines šypsenas kartoti „mums viskas gerai“, bet tos problemos kažkodėl niekaip nesisprendžia, jų tik daugėja. D. Maslovskos pjesė turi potencialą diagnozuoti tą būseną, kai lėtai ir nepastebimai krenti į prarają, lyg lauktum kažkokio baisaus sukrėtimo, kuris leistų atsipeikėti, iš naujo perkratyti savo vertybes, surasti savo tikėjimą, suprasti, kas iš tikrųjų yra svarbu. Tarsi laukiam sukrėtimo, kuris mus pažadintų, nes aplinkui tokia košė tikros ir netikros informacijos, nuomonių, pasisakymų, kuriuose paprastam žmogui sunku surasti sau artimą požiūrį į gyvenimą. Tai didelė ir aktuali tema apie tai, kaip medijos ar socialiniai tinklai formuoja viešąją nuomonę, kaip ji užima mūsų autentiškų vertybių ir rūpesčių vietą.

Man visa tai susiveda į tokią įdomią sąvoką, kaip „vėlyvojo posovietinio kapitalizmo žmonės“. O tai yra samplaika visko viename: sovietinės virtuvės rakandai ir greitai surenkami skandinaviški baldai, seni gobelenai su tigrais ir šiuolaikiniai drabužiai...  Su spektaklio scenografijos ir muzikos autoriais siekėme sukurti perkrautumo įspūdį, kad scenoje būtų sodru kaip ir pjesės tekste, kad būtų galima žaisti blizgiame spalvotame pasaulyje. Pirmą kartą dirbu su tokiu dideliu būsimųjų aktorių, mano kurso draugų ansambliu.

– Dėkojame už pokalbį.


LRDT informacija
Nuotr. iš asmeninio archyvo