Lietuvos
Rusų dramos teatras

72 sezonas

Spektaklio „Eglutė pas Ivanovus" (rež. Jonas Vaitkus) recenzijos

Eglučių tradicija laidojama pas Ivanovus?
Andrius Jevsejevas, „Lietuvos rytas", 2011 12 16

Rusų dramos teatro vadovas, režisierius Jonas Vaitkus parodė špygą tiems išsipusčiusiems ponaičiams, kurie per naujametes šventes tikisi šampano.

Apie sostinėje įsikūrusio Lietuvos rusų dramos teatro naujametę eglučių tradiciją žino kone kiekvienas ištikimesnis teatrų lankytojas.

Kiti iš nuogirdų vaizduotėje susikūrė lengvai apipelijusių raudonų kilimų, žvangančių šampano taurių, stotingų kostiumuotų vyrų, damų pusmetrinėmis cheminėmis šukuosenomis ir ikicarinių laikų salonams prilygstančių aistrų komedijų karnavalo įvaizdį.

Nei gruodžio 30 d., kai pusiau slaptai publikai buvo pristatytas spektaklio „Eglutė pas Ivanovus" eskizas, nei sausio 14 d., kai rusai šventė Senuosius Naujuosius metus ir vyko šio spektaklio, sukurto pagal rusų avangardo poeto Aleksandro Vvedenskio dramą, premjera, šampano nebuvo.

Prieš teatro fasadą nutiestas raudonas kilimas vedė ne į centrinį įėjimą, o tiesiai į antrajame aukšte įsikūrusią teatro kavinę - tai yra į teatro balkoną, kuriame stūksojo ne raudonais ir salotiniais burbulais ir girliandomis išpuošta žaliaskarė eglė, o eglutės pavidalo medžio skiedrų ir malkų krūva.

Scenoje - tuštuma

Skiedrų premjerinio vaidinimo režisierius J.Vaitkus šį kartą priskaldė su kaupu.

Vos pakilus uždangai žiūrovams prieš akis atsivėrė nuogut nuogutėlė rusų dramos teatro scena: kulisai, širmos, užsklandos, net galinė uždanga - viskas lyg kirviu iškapota ir suversta į tą balkone stovinčią pliauskų krūvą, simbolizuojančią Kalėdų eglę.

Scenoje - tuštuma. Tarp joje atsivėrusių teatro buitį apnuoginančių radiatorių, elektros skydinių, plikų sienų ir štangų susispietė bene visa Rusų dramos teatro aktorių trupė.

Keistas dalykas: apnuoginta scena, atsidūrusi režisieriaus J.Vaitkaus ir „Eglutės pas Ivanovus" scenografo Jono Arčikausko rankose, pasirodė puošnesnė, iškalbingesnė ir estetiškesnė nei bet kada anksčiau.

Scenos gilumą užpildę vaiskūs žydri atspalviai, aktorių kostiumuose dominuojanti oranžinė ir balta spalvos pabrėžė spektaklio karikatūriškumą ar fantasmagoriškumą. Viską kiaurai lyg peiliu skrodžiantis šaltas metalo detalių spindesys paradoksaliai atsimušė į kokį pusšimtį ant štangų kabančių pagalvių.

Rimtis mirties akivaizdoje

Kompozitoriaus Algirdo Martinaičio muzika kūrė ne tik atmosferą, bet kaip lygiavertis režisūros ir scenovaizdžio partneris formavo spektaklio dramaturgiją ir nulėmė „Eglutės pas Ivanovus", kaip muzikinio vaidinimo ar net teatrinės oratorijos, žanrą.
Iš scenos tuoj pat padvelkė ne lengvai įgirtusiu naujamečio karnavalo sąmyšiu, o visišku susikaupimu. Rimtimi atsidūrus mirties akivaizdoje. „Visi mes mirtingi", - grėsmingai artėdama žiūrovų salės link trimis balsais dainavo Rusų dramos teatro trupė.
Kilstelėjus uždangą į avansceną ant ratukų klūpomis įriedėję keturi apaštalai paskelbė vaidinimo pradžią.
Spektaklis apie teatrą
Rytoj bus Eglutės šventė. Prausiasi vaikai - teatro veteranai: vienerių metų berniukas Sergejus Zinovjevas, aštuonmetė mergaitė Valentina Lukjanenko, septyniasdešimt šešerių berniukas Michailas Makarovas, aštuoniasdešimt dvejų Lilija Mračko...

Režisierius J.Vaitkus sumaniai pasinaudojo A.Vvedenskio pjesės aplinkybėmis ir, regis, papasakojo ne tiek istoriją apie jaunai vulgariai merginai Soniai Ostrovai kirviu galvą nukirtusią Auklę, o pastatė spektaklį apie Rusų dramos teatrą. Ir apie tai, ko neįmanoma išvengti ne tik gyvenime, bet ir teatre. Apie mirtį, gimimą, naujos gyvybės atsiradimą. Apie trupės kartų kaitą ir naują žiūrovą.

Visos aktorių kartos scenoje dirbo tikrai neblogai. Nė nekalbant apie maloniai netikėtu atradimu tapusį trupės muzikalumą, komplimentų nusipelnė ir spektaklio režisierius.

Ilgą laiką atrodžiusi padrika, susiskaldžiusi trupė, skirtingų vaidybos mokyklų įsikibę aktoriai dėl režisieriaus valios, pastangų ir neabejotinai sunkaus darbo šįkart priminė tiksliai lyg laikrodis dirbantį kolektyvą.

Reikia laukti eglutės

Statydamas „Eglutę pas Ivanovus" J.Vaitkus elgėsi priešingai nei panašiu principu Maskvos J.Vachtangovo teatre praėjusių metų lapkritį spektaklį „Uostas" režisavęs Rimas Tuminas. Šis režisierius savo pastatymu, sudurstytu iš skirtingų klasikinių dramų scenų, atidavė pagarbą teatro praeičiai.
Fausto Latėno „Miserere" jame skambėjo lyg atminimui skirta muzika.

O „Eglutės pas Ivanovus" finale skambantis Requiem tarytum skelbia naują gyvybę. Nes visų taip laukta eglutė pasirodo esanti jaunoji teatro karta: atsivėrus didžiulėms durims scenos gilumoje ir salę pasiekus žiemiškai gaivaus oro gūsiui į priekį įžengė nulinčiuota Sonia (Julija Krutko) ir pakarta Auklė (Valentinas Novopolskis).

Besišypsantys, perpus baltai ir raudonai nudažytais veidais, iš oranžinio ir žydro karnavalo aiškiai išsiskiriančiais puošniais drabužiais. Reikia ir linksmintis, ir laukti eglutės.

Publikuota dienraščio „Lietuvos rytas" skiltyje „Mūzų malūnas" (2012 m. sausio 16 d.).

Originalus šaltinis: http://www.lrytas.lt/print.asp?data=20120116&k=lr&id=muz16egl120116

 

_____________________________________________________________________________________________________

 

Kalėdos Jono Vaitkaus Neverlande
Šarūnė Trinkūnaitė, Menų faktūra

Atrodo, kitaip nepavadinsi - tikra kalėdinė fejerija!..
 

Išties - net keista, kaip lengvai ir natūraliai dygus Aleksandro Vvedenskio „Eglutės pas Ivanovus" (1938) absurdas režisieriaus Jono Vaitkaus, scenografo Jono Arčikausko bei kompozitoriaus Algirdo Martinaičio rankose ištvinsta į, regis, „nekenksmingą" stebuklų šalies peizažą. Ir kaip patogiai jame įsikuria „žaislinės" iš pačių įvairiausių neverlandų susiskolintos kaukės - į viduramžiškų vienuolių gobtuvus įsisiautusių konferansjė-Apaštalų kvartetas, „geltonbarzdžiai" medkirčiai, kabaretiniai policininkai, gorilomis ar šrekais virtę sanitarai, zoologijos sodo „delegatai", o taip pat - simpsonai-Puzyriovai (Jevgenija Gladij ir Vladimir Dorondov) su savo peraugusių vaikų septynetu, kalbančiu šunimi Vera Alos Pugačiovos šukuosena (Inga Maškarina) bei kažkokios rokokinės freilinos šmėkla - Aukle (Valentinas Novopolskij) ir t.t.

Visi jie - kaip ir pridera - gerai nusiteikę. Visi ryškūs, blizgūs. Visi dainuoja. Ai, tiek to, kad kažkas kažkam kažkur nurėžė galvą... „Toks įspūdis,- nejučia pagalvoju,- kad į sceną tuoj įbėgs Filipas Kirkorovas"...

Iš tikrųjų - nepaprastai linksmas ir spalvingas miuzikholo reviu!

Ir, atrodo, kitaip nepasakysi - Vaitkus „iškenksmina", „supramogina", „suestradina" Vvedenskį. Arba - kone maksimaliai išdidina atstumą tarp literatūros ir teatro, siužeto ir jo pasakojimo būdo, istorijos ir jos interpretacijos stiliaus. Išdidina, tarytum tikindamas, kad XXI a. pradžios teatras yra praradęs grotesko ir „kalėdinio fejerverko" skirtumų pojūtį, o absurdą išplėšęs iš depresyvios, nevilties persunktos pasaulėvokos glėbio ir pavertęs pretekstu vienas už kitą smagesniems kalambūrams.

Tačiau kažkuriuo momentu net krūpteli - kažkaip ne taip žiūri. Taigi tas kalėdinis „kaukių balius" yra raiški ir taikli kažkokio visuotinio debilizmo, abejingumo, begėdystės metafora! Taigi toje kalambūrinėje „Eglutės..." linksmybėje įsikūrusios savotiškos „rezonuojančios stotelės" - netikėtai surimtėjančio choro giesmės apie išnykimą ir mirtį - „įlieja" į ją „puotos maro metu" prasmę! Ir galiausiai pro tą Vaitkaus Neverlandą prasišviečia tikras Today-land'as - ne-rūpesčio, ne-meilės ir visiško ne-ryšio pasaulis - pasaulis, kuriame, cituojant „Eglutę...", auklės kapoja vaikams galvas, prie vaikų lavonų sustoję tėvai žiovauja, po to dar truputį pasipudruoja ir nutaria geriau pasigilinti į Kamasutrą, tuos „kapotojus" teisiantys teisėjai ramiai sau varto knygutes su paveiksliukais, o aplink šiaip ne taip pagaliau nuteistus ir pakartus spiečiasi ir įvairiomis pozomis fotografuojasi laimės šypsenų nutviekstos kompanijos ir t.t.

(Baisoka, kai pagalvoji, kad kažkaip labai panašiai reaguoji, kai išgirsti, tarkim, apie Šiaulių gimnazistes, kurios į gabalus sukapojo savo draugę, ar apie giminaičius, kurie niekaip nepabaigia pliektis dėl pedofilų ne-tvirkintos mergaitės,- išgirsti, geriausiu atveju pakraipai galvą, o dažniausiai net nepakraipai ir toliau laimingai gyveni...)
Būtent taip bandyčiau formuluoti „Eglutės..." temą - žmogiškos, bent kiek jautresnės blogiui, žiaurumui ir siaubui percepcijos mirtis. Būtent taip, sakyčiau, Vaitkus šįkart konkretizuoja savąjį daugybę kartų pasirašytą pasaulio idiotizmo manifestą. Ir šįkart - regis, ne tik manifestą, bet ir savo nerimo gumulą.

Tas neapčiuopiamas, tačiau juntamas nerimas materializuojasi, visų pirma, kaip režisieriaus stropumas ir atida spektakliui - akivaizdus noras ne tik padaryti, bet ir padaryti gerai, išbaigtai, „nebraškančiai".

Ir dar - matyt, tas nerimas yra tai, dėl ko ši „Eglutė..." paradoksaliu būdu susisiekia su, atrodo, jai taip tolimais dramatizmo ar net tragizmo kontekstais. Čia, ko gero, galima kalbėti ne tik apie tiesiogines aliuzijas - apie tą ją gaubiantį Williamo Shakespeare'o „Būti ar nebūti" ir „Requiem" giesmės „rėmą". Čia, manau, galima kalbėti ir apie tai, kad „Eglutė..." yra ne tik išsprūstanti iš tragiško grotesko, tragifarso, kraupaus komizmo ir panašiomis sąvokomis įvardijamos teritorijos, bet ir drauge įsiperšanti į ją - tą pačią, į kurią kadaise buvo talpinamas visai kitoks - asketiškas, juodai-baltas, savaip rūstus Oskaro Koršunovo Vvedenskis spektaklyje „Labas Sonia Nauji Metai" (1994).

Aišku, Jono Vaitkaus „Eglutė..." čia atsiduria visiškai kitaip. Galbūt galima pasakyti - jos tragizmas yra veikiau tragizmo stygiaus, jo negalimybės, nei esaties kategorija. Joje tragiška tai, kad nebegali būti tragiška, o turėtų.

Regis, būtent taip leidžiasi būti perskaitoma Auklės linija - kaip savotiška tragedijos ilgesio istorija. Istorija apie komiškų kaukių siautulio lauke netikėtai suplastėjusį beprotybės, kaltės, bausmės, mirties ir panašių tragiškojo herojaus patirčių troškimą.

Vaitkus, atrodo, išpildo tik vieną jų - mirties. Išpildo dukart ir skirtingo tono balsais. Pirmą kartą - kai džiūgaujančiai Auklei užneria virvę ant kaklo, o paskui numarina, t.y. nuima „šaukštų karūnas" ir nuo kitų personažų galvų.

Antrą kartą - kai režisuoja sukrečiantį „Requiem" finalą, kuris skamba ir kaip išprotėjusio pasaulio laidotuvių varpai, ir kaip savotiškas kvietimas apsivalyti bei nuskaistėti.
Šie du kartai yra ir apie du, sakyčiau, pačius gražiausius Vaitkaus teatro polinkius - mokėjimą tyčiotis ir mokėjimą įkvėpti.

***
Jono Vaitkaus „Eglutė..." nėra aktorinis spektaklis. Jis aiškiai priklauso vaizdo ir garso efektų teatro „žanrui". Jis aiškiai prašosi būti prakalbinamas pirmiausia teatro dailės bei muzikos aspektais.

Vis tik po „Eglutės..." norisi kalbėti ir apie aktorius.

Norisi pasakyti: Rusų dramos teatro spektakliuose visada atkreipdavai dėmesį tai į vieną, tai į kitą aktorių, tačiau negalėdavai atsispirti įspūdžiui, kad jiems trūksta trupės dvasios, kolektyvo bendrumo ar kažko to, ką galima pavadinti tikruoju ansambliškumu.

„Eglutėje..." gi - ir vien jau už tai bravo Rusų dramos teatrui!- pamatai ne tik gausų, bet ir darnų, vieningą, „kolektyvišką" kolektyvą. Kolektyvą, kuriamą visų - nuo vyriausiųjų iki jauniausiųjų bei būsimųjų, kol kas Vaitkaus studentų.

Ir dar - ko gero, būtent nuo jų visų dabar priklauso, ar ši tokia netipiška Rusų dramos teatrui „Eglutė..." atlaikys išbandymą prie tipiško teatro įpratinta savo publika - ir kaip atlaikys. Iš tikrųjų Vaitkus savo trupei metė rimtą iššūkį - įtikinti žiūrovus, kad toks teatras yra teatras, o ne „бред какой-то", kaip sausio 14-ąją sakė viena ponia, po pirmojo veiksmo bėgdama namo.

 

Publikuota internetiniame scenos menų naujienų portale „Menų faktūra" (2012 m. sausio 18 d.)

Originalus šaltinis: http://www.menufaktura.lt/print/print_r.php?m=1025&s=60761

 

_____________________________________________________________________________________________________

 

Eglutė pas Vaitkų, Martinaitį ir Arčikauską
Daiva Šabasevičienė, 7 meno dienos

Jono Vaitkaus pavardė šiandien matoma beveik visų teatrų afišose: Klaipėdos dramos teatre pastatyta Gintaro Grajausko drama „Mergaitė, kurios bijojo Dievas" jau antri metai skina įvairius prizus, Jaunimo teatras savo repertuare turi net kelis jo režisuotus spektaklius, Nacionaliniame dramos teatre vos prieš porą mėnesių pristatytas Henriko Ibseno „Visuomenės priešas", kuriame Daktaras Stokmanas skelbia naujos gyvenimo mokyklos būtinybę. O šiandien teatro visuomenė jau mėgina piktintis ar žavėtis nauju Rusų dramos teatro spektakliu - Aleksandro Vvedenskio „Eglute pas Ivanovus".

Vaitkaus kūryba nebetelpa į jokius „kultūrinius" rėmus. Neseniai po „Visuomenės priešo" vykusioje diskusijoje Vaitkus pasidžiaugė bendra savo vadovaujamo Rusų dramos teatro atmosfera. Teatras - ne vien spektakliai, tai sudėtingas organizmas, už kurio sveikatą atsakingi daug žmonių. Gal dėl to šįmet viso Vilniaus kontekste įspūdingiausiai atrodė ne tik Rusų dramos teatro kalėdiškai papuošti interjerai, bet ir spindinti iš malkų sukrauta eglutė seniausio sostinės teatro balkone. Paklaustas, kas visa tai sugalvojo, Vaitkus pasidžiaugė: „Žmonės, patys įvairiausi žmonės, kurie dirba šiame teatre." Svarbiausia - sužadinti kūrybos džiaugsmą, o gal, tiksliau, jo nesunaikinti.

Visas šis sielos siautulys juntamas spektaklyje „Eglutė pas Ivanovus". Rusų dramos teatrui tai pati didžiausia šventė, nes spektaklis ir erdvės panaudojimo, ir trupės užimtumo požiūriu išsemtas iki galo. Pastatas, glaudęs įvairiausius teatrus - „perėjūnus", vis dėlto daug kam siejasi su operos teatru, todėl kompozitoriaus Algirdo Martinaičio muzika tapo pagrindine šio spektaklio segmentų rišamąja medžiaga. Žiūrint spektaklį norisi tarti: „Štai toks teatras čia ir turi būti." Jis kaip namuose keptas pyragas - kreivokas, bet labai skanus. Galbūt jame kažko per daug, galbūt - per mažai, bet viskas čia kvepia namais. Spektaklis neturi pretenzijų gastroliuoti. Jis - lyg dvasia, sukurta būtent šiai scenai. Dailininkas Jonas Arčikauskas aštuoniasdešimt procentų kostiumų persiuvo iš seno garderobo ir maksimaliai atskleidė teatro griaučius. Antrame veiksme žiūrovai turi galimybę išvysti visas senojo teatro architektūrines paslaptis. Galinėje sienoje atsivėrusios aukštos, siauros metalinės durys žvilgsnį kreipia dar toliau: kažkokia paslaptinga mėliu nutvieksta gelmė sukuria neįtikėtinai naują teatrinės erdvės pojūtį. Rodosi, kad atsidūrei Pietro Gonzagos ar Domenico Corsini dekoracijų perspektyvose. Jonui Arčikauskui šį kartą neprireikė statyti statinio - atvirkščiai, jam tereikėjo meistriškai nurengti sceninės architektūros rūbą. Ši erdvinė kelionė tapo ne tik vaizdiniu akcentu, bet ir nuoroda į scenovaizdžio istoriją. Perspektyva priminė XVI a. dvaro teatrą. Arčikauskui užteko tik šimto metų senumo pastato (pastatyto 1913 m.), kad pademonstruotų kelių šimtmečių scenografijos raidą. Tokių erdvių skiriamieji ženklai - įvairūs tapybiniai atspalviai. Šį kartą užteko dvispalvio - rausvo ir mėlyno - apšvietimo, kad perspektyva taptų paveiki.

Stokholme, „Cinoberio" teatre, ta pati kūrėjų komanda (Vaitkus, Arčikauskas, Martinaitis) pastatė „Eglutę pas Ivanovus" dar 1997 metais. Tai buvo kamerinis spektaklis, vizualus jo atlikimas buvo estetiškai konstruktyvus, jame dominavo griežtos formos, balta spalva, kostiumai buvo abstraktūs, spektakliui vykstant keitėsi kai kurios detalės. Pagrindinį Sonios-Eglutės vaidmenį atliko Liana Ruokytė. Po penkiolikos metų Rusų dramos teatro spektaklis iki maksimumo prisodrintas personažų. Jame vaidina kelios dešimtys žmonių. Esame įpratę prie Vaitkaus klaustukų, o kai prie jų prisideda Arčikauskas, susiduri su tikrai nelengva matematika, kol supranti, kad viso ko kaltininkas - Vvedenskis, o jo sceniniai „partneriai" teatrine kalba tik pratęsia šmaikščią ir iki skausmo tragišką pasaulio projekciją.

Kadaise po Oskaro Koršunovo novatoriškų „oberiutiškų" spektaklių buvo sunku įsivaizduoti ką nors geriau, bet Vaitkus šią medžiagą naudoja kaip pasitikrinimo lakmusą. „Eglutę pas Ivanovus" jis statė ir Osle (1996), ir Suomijoje (2000), ir su savo studentais (2003), bet pastatymo niekada nekartoja. Pasitelkęs ypatingos vitališkos jėgos kupiną veikalą jis kaskart naujai eksperimentuoja, taip tarytum pratęsdamas autoriaus gyvastį.

Iki šio pastatymo buvau beveik įsitikinusi, kad režisieriams nereikėtų kelis kartus statyti tuos pačius kūrinius. Galbūt jiems tai dėl įvairių priežasčių patogu, bet nuolat tenka stebėti, kaip tie spektakliai praranda tą nenusakomą meno įtaigą. Rusų dramos teatro „Eglutė pas Ivanovus" šią taisyklę paneigia. Netgi alogiškasis Vvedenskis šių dienų kontekste jau neatrodo toks alogiškas. Režisieriui nebereikia spektaklio dėlioti iš artistinius komiksus primenančių triukų. Siurrealizmo audinys nejuokingas. Komizmas šiame spektaklyje slepiamas už kasdienybės tragedijos, kurią kūrėjai tarytum pakylėja iki abstraktaus džiaugsmo potyrio. Čia Vaitkus mirčių neskaičiuoja. Jis ir personažų mums nekonkretizuoja. Juos supainiojo pats Vvedenskis, rodydamas išsigimusius ir dorovės ribas peržengusius žmones. Vaitkus, linkstantis labiau akcentuoti tragedinius dramaturgijos elementus, šį kartą pražūtį, neviltį, siaubą pademonstravo kaip tam tikrą šviesą. Atsidavusių aktorių dėka, o ypač pasitelkus muziką, „Eglutė pas Ivanovus" tapo filosofine akistata su šiandiena, su tuo, ką mes žinome, ką esame ne sykį išgyvenę, patyrę, suvokę. Mums jau neįdomu vaidinti tragediją, nes mirtis - paskutinė gyvybės stotelė - nebebaisi. Spektaklyje absurdas - jau ne absurdas, beprotnamis - ne beprotnamis. Bepročiai čia tik teisininkai, kurie bando kodifikuoti gyvenimą. Todėl spektaklis įgyja nemažai komiškumo. Regi prisodrintos vaizdinės režisūros vyksmą, bet kartu jauti šiandienos ritmą.

Vaitkui mirtis yra graži. Pirmas mirties „skambutis" pasigirsta dar spektaklio pradžioje, kai išgirstame vaiko juoką: vonelėje teliuškuojasi vienų metų berniukas Petia Perovas, kurį vaidina stotingas aktorius Sergejus Zinovjevas. Šis vaizdo, garso ir tekstinio minimalizmo kontrastas padeda rastis spektaklio turiniui, kuris nėra paprastas. Tas Petia, panašus į didelę guminę lėlę, klausia: „Eglutė bus? Bus. O jeigu nebus? Jeigu aš mirsiu?" Niūrumu spinduliuojanti gražioji Valentino Novopolskio Auklė, šamaniškame žvilgsnyje slepianti mirties grėsmę, atsako: „Prauskis, Petia Perovai. Išsimuilink ausis ir kaklą. Juk tu dar nemoki kalbėti." Petia susinervina: „Aš moku kalbėti mintimis. Aš moku verkti. Aš moku juoktis. Ko tu nori?" Vaitkus režisūriškai nusako įvykius: išgirstas juokas jau po kelių minučių tampa mirtimi. Tokių Vaitkaus skrydžių po dramaturginę Vvedenskio erdvę šiame spektaklyje daug. Nesibodėdamas sceninių gašlybių, ištvirkavimo scenas jis rodo sąlygiškai. Pavyzdžiui, vaizduojant gyvulišką sueitį, Tarnaitė gašliai čiulpia didelį raudoną ledinuką ant pagaliuko, o Medkirtys, pūškuodamas iš pasitenkinimo, bėga aplink ilgą „paskutinės vakarienės" stalą-vežimą, ir toks laike bei erdvėje išdėstytas veiksmas atgrasus.

„Eglutėje pas Ivanovus" - didelė šeima, daug vaikų, tarnų, bet meilės nėra. Darniai, nes vaikšto kartu, gyvena tik medkirčiai, kertantys miške eglutes. Sceninio gyvenimo beprotystė, absurdiškumas, alogizmai žiūrovą priverčia judėti laike. Tariant paties Vvedenskio žodžiais, „kad būtų viskas aišku, reikia pradėti gyventi atgal".

Spektaklyje visko tiek daug, kad personažai - lyg atskiros natos, kurios pabyra ir kurias gali „surinkti" tik muzikos garsai. Todėl scenos, kuriose muzika skleidžiasi maksimaliai, pačios įtaigiausios. Antraip personažai liktų vieniši vvedenskiškos mirties akivaizdoje. Vienintelė šiluma - muzikinės jungtys. Personažai įvairūs savo išore ir balsais. Ši balsų kakofonija suformuoja tam tikrą poetinį lauką. Mūsų akivaizdoje gimsta teatras, kuris lyg poezija gali būti perskaitytas labai įvairiai. Net pats režisierius keičia daugelio scenų akcentus. Tai akivaizdu lyginant du spektaklius - pirmąjį, rodytą prieš pat Naujuosius metus (peržiūra) ir antrąjį - per Senuosius naujus metus. Tai buvo du skirtingi spektakliai, patvirtinantys, kad Vaitkui nėra didesnio oponento už jį patį: pirmojo spektaklio silpnosios scenos antrajame spektaklyje tapo vienos iš įdomiausių, nuobodžiosios - vienos iš komiškiausių.

Nors keturi apaštalai skelbia tiksintį laiką, daugiau čia konkretumo nerasi. Nėra nei namų, nei beprotnamio sienų, ir teismo salės nėra - kaip nėra ribų žmogaus bukaprotystei ir poelgiams. Vvedenskio tekstai parašyti „mirties kalba" - jų prasmės suvokiamos tik individuliai skaitant. Tai poezijos laukas, o jo mutacijas įvairūs suvokėjai priima skirtingai. Iš to susiformuoja komizmo apraiškos, bet su pačiu Vvedenskiu tai neturi daug bendro. Vaitkus šito neištariamo, neišsakomo teksto galią patikėjo Algirdui Martinaičiui. Po muzika tekstas dažnai palenda, pasislepia, bet tai netrukdo veiksmui tęstis, o žiūrovui - atsirinkti tai, kas padeda dešifruoti laiko, Dievo ir mirties akistatą. Nereikia pamiršti, kad Ivanovai čia apskritai niekuo dėti.

Statydamas spektaklį Vaitkus dirbo su keliomis aktorių kartomis. Vaikų vaidmenys paskirti šio teatro veteranams. Ir tai nėra vien faktūrų klausimas. Režisierius šiuo pastatymu, kaip dažnai būna, stengėsi nušauti kelis zuikius. Sukūrė repertuarinį spektaklį, o svarbiausia jam buvo išmokyti trupę Vvedenskio kalbos, kuri padėtų dešifruoti užkoduotą „Eglutės pas Ivanovus" žinią. Vyresnioji aktorių karta, kurios sceninė patirtis neabejotinai didesnė, turėjo smarkiai pasitemti, kad galėtų orientuotis šiuolaikinės sceninės kalbos simboliuose. Geriausiai sekėsi viduriniajai kartai - ji nesutriko dėl abstraktaus ir daugialypio kūrinio konteksto. Oberiutų meno sampratą ryškiausiai perteikė tokie aktoriai kaip Valentinas Novopolskis ar Anžela Bizunovič. Garso, vaizdo ir absurdiškos istorijos pasakojimo polifonijoje Novopolskis sukūrė realią Auklės struktūrą, tapdamas spektaklio simboliu. Puikiai tekstą ir balsą valdanti Bizunovič, vaidindama Policininkę ir Raštininkę tapo realiu, pilnakrauju žmogumi.

Daugiavaikėje Burbulų šeimoje eglutės laukia visi - labiausiai vaikai. Nors tėvai dar jauni, jų vaikai - nuo vienų iki aštuoniasdešimt dvejų metų (tai, ko reikia valstybiniam teatrui). Jų skirtingų pavardžių skambesys (-rov(a), -strov(a) prisideda prie muzikos melodikos formavimo. Be to, „bereikšmės" poetinės eilės leidžia rastis ne anemiškos muzikos garsams, o naujai oberiutų operai. Dramaturginė pjesės struktūra tarytum pasmerkta nebūti pastatyta, nebūti ištarta ir likti tik knygos puslapiuose. Martinaitis, kaip vienas iš Medkirčių, „nemoka kalbėti, bet uždainuoja". Šis kompozitorius yra vienas iš kūrybiškiausių. Jis kuria įtaigią muziką. Personažų grupes Vvedenskis naudoja poetinės beprasmybės išraiškai, o Martinaitis tą beprasmybę įteisina, suteikdamas jai ne tik raiškią garso struktūrą, bet ir iškilmingą amžinybės dvelksmą. Todėl finalinis choras skamba kaip himnas šiuolaikiškumui, jame susipina ne tik „žemės burbulai" (juk iš tikrųjų eglutė papuošta Puzyriovų namuose; rus. пузырь - burbulas) ir jų netikėti sprogimai (tiksliau, niekam nepastebimi išnykimai), bet ir dieviškasis grožis, kuriam Algirdas Martinaitis ištikimas visoje savo kūryboje. Kitaip tariant, kompozitorius tapo šio kūrinio išaiškintoju. Naudodamas skirtingas aktorių balsų tonacijas ir kalbėjimo manieras, jis padėjo režisieriui sukurti unikalų Rusų dramos teatro trupės ansamblinį spektaklį. Metafizinė ir subjektyviai filosofinė „Eglutė pas Ivanovus" galės būti „skaitoma" ir iš vidaus, ir iš išorės. Nors mes mokomės kalbėti mintimis, Aleksandro Puškino laikai seniai baigėsi: auklės jau niekada nebesupras savo auklėjamų vaikų.

 

Publikuota Vilniaus miesto kultūros savaitraštyje 7 meno dienos (2012 m. sausio 27 d.) Nr.4 (972)

Originalus šaltinis: http://www.7md.lt/lt/2012-01-27/teatras/eglute_pas_vaitku_martinaiti_ir_arcikauska.html

 

_____________________________________________________________________________________________________

 

Nukirsta galva, kelinta valanda, ponia
Jūratė Visockaitė, Literatūra ir menas

„Eglutė pas Ivanovus"/„Išvarymas". Būtent tokiu netikėtu kampu nušvito naujas J. Vaitkaus spektaklis „Eglutė pas Ivanovus" RDT. Čia ir dabar A. Vvedenskio (1904-1941) pjesė nukonkuruoja M. Ivaškevičiaus pjesę, nes tebėra ir aktuali, ir amžina. Šitoje oberiutų deklaruotoje realaus meno schemoje galima apgyvendinti, pavyzdžiui, tuos „išvarytuosius", ir jie puikiausiai pritiks, perduos žiūrovui tikslesnes žinias apie tai, kas yra Emigracija.

Skirtingų kūrinių lyginimą provokuoja ir J. Arčikausko ilgos katastrofizmo užstalės scenografija, ir A. Martinaičio intensyvaus muzikinio apvalkalo siuvimas iš margų dėvėtų skiaučių (plg. G. Makarevičiaus ir S. Prūsaičio „Išvarymas"). Bet keistą spektaklių giminystę aiškiausiai sufleruoja nenorminė tekstų leksika, pjesių autorių mėginimas išsirauti iš tradicinės tėkmės ir grubiai komunikuoti. Vvedenskiui tai pasisekė geriau.

Kaip teigia Petia Perovas, vienas iš Vvedenskio tragifarso personažų ir jo alter ego: „Ką aš galiu pasakyti. Aš galiu tik ką nors pranešti." Manau, abu dramaturgai susidūrė su šia neįmanomybės ką nors pasakyti dilema. Abudu drąsiai, įžūliai pranešinėja. Vvedenskio programinis teksto absurdas ir primityvumas kristalizuojasi ir, jeigu komunikacija su publika įvyksta (režisieriaus dėka), vis dėlto pjesė pasako šį tą reikšmingo apie Laiką-Dievą-Mirtį; Ivaškevičiaus - lieka scenoje vartojamo teksto lygmeniu.

Vvedenskio kūrybos kodas - binarinis, šoklus personažų mąstymas, ir šitas, tarsi nekaltas, jo polinkis keisti pašnekesio temą tiesiog viduryje frazės kiekvieną kartą netikėtai užgriūna publiką ir apsvaigina ją arba apkvailina. Vieni žiūrovai kaifuoja, kiti spjaudosi ir trinksi durimis. Prie „Eglutės" įėjimo reikėtų nemokamai išdalinti lapelius su persisukusiais dialogais. Bet, žinoma, režisierius J. Vaitkus, maloniai besišypsantis savo mefistofeliška šypsenėle, niekada to nedarys, kaip reikiant pamurkdys nepasikausčiusius - ir gerai. Reikia kartais ir publikai, ir teatrui „nukirsti galvą", vėl ją uždėti ir pažiūrėti, kas iš to išeis (kaip pjesėje buvo padaryta Soniai).

Pirmasis „Eglutės" veiksmas (sausio 14 d.) ridenosi dirbtinai pasišokėdamas, jaudino tik galingas scenografinis orkestras, aukštai pakibęs skersinis su angeliškai baltomis pagalvėlėmis (toms nurėžtoms galvelėms), permaišytų laikų kostiumų, grimo, rekvizito puošni fejerija, kurią dar labiau tirštino spalvinga muzika. Nupjauta bjaurios mergičkos Sonios galva su ilgomis kasomis iki spektaklio pertraukos tebuvo lėlės iškamšos galva. Ačiū Dievui ir Vaitkui, antrame veiksme subirbė tas sunkiai prognozuojamas sceninis motoras, ir - užgrojo jau absoliučiai visas orkest¬ras. Aktoriai sublizgo kiekvienas atskirai ir visi kartu - uždainavo choru; Vvedenskio metafizika nuskaidrėjo, jo nuolatinis stojiškas lygiavimasis su mirtimi („На смерть держи равненье!") tapo nebe snobiškas, o kasdieniškai buitiškas ir kartu poetiškai didingas.

Kadaise, Nepriklausomybės pradžioje, O. Koršunovas (ir G. Sodeika, Ž. Kempinas, A. Žebrauskas, A. Sakalauskas...) iš „Eglutės pas Ivanovus" sukūrė „Labas Sonia Nauji Metai". Spektaklio eigos detalės išblanko atmintyje, tačiau karšto katarsio pojūtis pasąmonėje išliko iki šiol. Vaitkaus „Eglutės" finalas taip pat suteikia apsivalymo momentą.
Dar norisi paminėti mažą detalę -¬ titrus gera lietuvių kalba, kuriuos išradingai taiko RDT vadovai ir apie kuriuos žino gal dar ne visi nerusakalbiai žiūrovai, - jie atidaro atsargines slaptas dureles į šito teatro sceną, tarsi išleidžia jį iš seno cementinio bunkerio. O konkrečiai šio muzikinio spektaklio atveju, skaitydamas titrus ir klausydamasis arijų ir chorų, pasijunti sėdįs vos ne šiuolaikinėje operoje.

Reklaminė eglutė (nuoga, tik iš skiedrų) iškelta ir Basanavičiaus gatvės garbiojo namo balkone. Iš tiesų galima sveikinti Rusų dramą su Naujaisiais kūrybiniais! Vilnius visada buvo daugiakalbis, daugiakultūris miestas. Puiku, jei rusdramis susiims ir nebeskambės kaip anachronizmas.

Kaip šauniai pasakytų oberiutas Vvedenskis ar koks nors jo draugelis Charmsas: realybė yra štai tokia, która godzina, pani?

 

Publikuota Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštyje „Literatūra ir menas" (2012 m. sausio 27 d.)

Šaltinis: http://www.menufaktura.lt/?m=1025&s=60764

 

Fotografas - Dmitrijus Matvejevas