Lietuvos
Rusų dramos teatras

71 sezonas

Režisierės debiutas – chuliganiška Antono Čechovo „Meška“

Režisierės debiutas – chuliganiška Antono Čechovo „Meška“ / Karina Metrikytė, lrytas.lt 2015-10-08

Lietuvos rusų dramos teatras Didžiąją sceną ketvirtadienio vakarą atidavė jaunos režisierės Kornelijos Krasilinkovaitės debiutui pagal rusų klasiko Antono Čechovo pjesę „Meška“. Klaipėdos universiteto Menų fakulteto absolventė, šį teatrinį „pokštą“ parengusi savo diplominiam darbui, Rusų dramos teatre publikai ketina parodyti chuliganišką interpetaciją, papildytą Vudstoko laikų roko muzika.

„Nemanau, kad tai bus dramaturginės medžiagos iškreipimas, juk spektaklis vyksta pagal tam tikras žaidimo taisykles, savą logiką ir nestoko skoningo humoro. Šiame pastatyme ir žiūrovas turėtų leisti pasijuokti iš savęs, būti „išdurtas“, – sakė režisierė K.Krasilnikovaitė.

– Kodėl pasirinkote būtent režisūros studijas Klaipėdoje, o ne Vilniuje?

– Esu kilusi iš Klaipėdos. Pamenu, kad stojamuosiuose dokumentuose pasirinkau tik režisūros studijas Klaipėdoje. Man netgi tokios minties nebuvo, kad kada nors išvažiuosiu į Vilnių, į sostinę, kad dirbsiu Lietuvos rusų dramos teatre, ką nors čia statysiu. Aš galvojau tik apie Klaipėdą. Tačiau noras studijuoti režisūrą išryškėjo tik paskutiniais mokykliniais metais. Dar vienuoliktoje klasėje mokiausi pagal tiksliųjų mokslų modulį ir maniau, kad studijuosiu verslo vadybą. Tačiau širdis kažkaip man patarė pasirinkti teatro pamoką. Mūsų mokylos direktoriaus pavaduotoja buvo ir mano teatro mokytoja, kuri atkreipė į mane dėmesį ir pradėjo siųsti į įvairius eilėraščių skaitymo konkursus ir t.t. Jau dvyliktųjų mokslo metų pradžioje pajutau beprotišką troškulį būti scenoje, kūrybiškai mąstyti. Man viskas tiesiog apsivertė aukštyn kojomis – pamiršau verslo vadybas, matematikos egzaminus. Svarbiausia tapo tik režisūra. Pateikusi dokumentus LAMA BPO (Lietuvos aukštųjų mokyklų asociacija bedrajam priėmimui organizuoti. – Red.) rinkausi tik režisūrą arba lietuvių kalbą ir režisūrą. Viskas, daugiau nieko. Net nebuvo kitokių minčių. REKLAMA

– Kaip jūsų sprendimą vertino artimieji? Ar jų neištiko šokas?

– Ne, šoko nebuvo, juk žinojo mano charakterį. Tėvai palaikė mane, juk jie buvo matę mano pasirodymus, mokyklos spektaklius. Tik mano mama iki šiol sako: „Aš tave įsivaizduoju advokate, nes visą laiką kovoji už teisybę.“ O aš jai atsakau, kad advokatai tikrai ne visada gina teisybę.

– Kaip ruošeisi stojamiesiems egzaminams, kokius tekstus buvai išmokusi?

– Labai gerai prisimenu Vilniuje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vykusį pirmąjį turą. Stojančiųjų buvo gal du šimtai penkiasdešimt. Visi mes tiesiog nugulėme koridorius, palanges. Tai buvo dvi dienas trukusi totali mišrainė. Bičiuliai, su kuriais atvykau stoti į režisūrą, pačią pirmą dieną perėjo turą, o aš vienintelė likau antrai dienai. Tik penktą valandą vakaro buvau pakviesta į tą didįjį kambarį. Ir dabar mane ima juokas. Esu nedainuojanti, klausos...nulis. Muzikos mokytoja, bandžiusi paruošti stojamiesiems, po ilgų ir kantrių užsiėmimų tepasakė: „Vaikeli, jau kaip padainuosi, taip ir padainuosi.“ Juk egzaminams reikėjo išmokti ir vieną dainą. Pasirinkau „Anoj pusėj Nemuno“. Taigi užlipau aš ant scenos Mokomajame teatre. Paskaičiau Raimvydo Stankevičiaus eilėraštį „Sunki diena“, o iš prozos – Jono Meko apsakymą „Vilkas“. O štai su daina buvo taip. Katedros vedėja Danutė Vaigauskaitė, pamačiusi, kad stoju tik į Klaipėdą, paklausė, ar mėgstu dainuoti. Na, taip, sakau, vonioje mielai užtraukiu kokią dainą. Tai padainuok, ką dainuoji vonioje. Na aš ir pradėjau : „Anoooj puusėj Nemunoaoaoa“. A, sako, tai tu šitą vonioj dainuoji? O ką dar mėgsti dainuoti, klausia. O antros dainos aš neparuošusi. Galvoju, come on, argi jūs nesuprantate. Tada sekundę dvi sustingau ir pradėjau „пусть бегут неуклюже, пешеходы по лужам...“ iš animacinio filmo „Kūlverstukas ir krokodilas Gena“. O komisija visi buvo tokia nusiarusi, pavargusi, aktorė Eglė Gabrėnaitė atsirėmusi į stalą, tokia nusvirusi sėdėjo ir pamenu, kad po tų „пусть бегут“ visi tik šast pakėlė galvas ir pradėjo kvatoti. Ačiū Dievui, kad nesutrikau ir sugebėjau iš savęs pasijuokti tuo momentu. Manau, kad komisija suvokė, jog tai žmogus suprantantis, ką gali ir ko ne.

– Jūsų diplominis spektaklis – A.Čechovo „Meška“. Banalus klausimas, persekojantis turbūt visus režisierius: kodėl...

– Kodėl pasirinkau klasiką? Aš neskirstau kūrinių į klasikinius ar šiuolaikinius. Jeigu paimu į rankas dramaturginę medžiagą, skaitau ir jaučiu, kad man kažkas vyksta, mane veikia stiprūs emociniai procesai, jeigu pradedu ką nors matyti, vadinasi, reikia imti ir statyti.

– Ką galima, gyvenant XXI amžiuje, įžvelgti pjesėje, sukurtoje prieš daugiau nei šimtą metų?

– Man juokingas pjesės absurdas. Taip pat žinojau, kad dauguma „Meškos“ pastatymų ir pateikia, kad moteris iš tikrųjų be proto laikosi gedulo, ašaroja, kad įsiveržia kažkoks impozantiškas vyras, norintis nušluoti ją nuo žemės paviršiaus. Bet galima viską pakreipti ir kitaip. A.Čechovas kadaise buvo geras chuliganas, juokėsi iš aukštuomenės, kuri neva sielvartaudavo, laikėsi kažkokios pozos. Tą perdėtą absurdišką veidmainystę jis puikiai aprašė „Meškoje“.

– Kokių teko imtis režisūrinių pakeitimų prieš rodant spektaklį Lietuvos rusų dramos teatro scenoje?

– Turbūt daugiau pridėjau chuliganizmo. Nemanau, kad tai bus dramaturginės medžiagos iškreipimas, juk spektaklis vyksta pagal tam tikras žaidimo taisykles, savą logiką ir nestokoja skoningo humoro. Šiame pastatyme ir žiūrovas turėtų leisti pasijuokti iš savęs, būti „išdurtas“. Netgi kritiškiausia publika, išsėdėjusi pirmąsias dvidešimt minučių, greitai supras žaidimo taisykles. Be abejo, kils klausimai – kas čia darosi, čia juk A.Čechovas, klasika, turi būti verksmingi monologai, kodėl to nėra!? Tiesiog reikia truputį kantrybės ir įsileisti jaunų aktorių kūrybą, tas tikras emocijas į save.

– Spektaklyje „Meška“ talkina muzikantų grupė „Berloga“. Išverstas pavadinimas į lietuvių kalbą reiškia „meškos žieminį guolį“. Kaip susidūrei su šiais žmonėmis, pasivadinusiais „Berloga“? – Dėl pavadinimo viskas susiklostė labai juokingai. Šita mūsų grupė yra improvizuota, turinti savotiško šarmo. Joje būgnais muša teatro apšvietėjas, kuris labai talentingas. Taip pat mums talkina du vaikinai ne iš teatro, turintys savo grupę. Vieną vakarą pagrindinio vaidmens atlikėja aktorė Juliana Volodko tiesiog pasiūlė pavadinimą – „Berloga“. Pagalvojau – kodėl gi ne, visai smagu. Tai grynai šio spektaklio grupė.

– Dažnai rašoma, kad „Meška“ – tai vodevilis. Bet aš sunkiai įsivaizduoju grupę „Berloga“ atliekančią vodevilio muziką.

– Bus roko muzika. Skambės Vudstoko laikų roko klasika – „The Doors“, „The Jefferson Airplane“. O dėl žanro... Kiek man teko domėtis, A.Čechovas parašė „pokštą“, tik visokie analitikai, teorijų ieškotojai sugalvojo, kad tai vodevilis. A.Čechovas taip ir parašė – „šutka“ ir viskas.


Kalbėjosi Karina Metrikytė

Originalus šaltinis http://kultura.lrytas.lt/scena/rezisieres-debiutas-chuliganiska-antono-cechovo-meska.htm