Lietuvos
Rusų dramos teatras

72 sezonas

Režisierė Linda Urbona: „Pigmalionas” yra jaunuolių aistros istorija

Lietuvos rusų dramos teatras savo 71-ą sezoną pradeda spektaklio pagal airių dramaturgo, Nobelio premijos laureato George‘o Bernardo Shaw (1856-1950) populiarią pjesę „Pigmalionas“ (1913) premjera, kuri įvyks š. m. rugsėjo mėn 15 d., penktadienį, 18.30 val. LRDT Didžiojoje salėje.

Šiuo spektakliu mūsų teatras pirmąkart pristato publikai jauną teatro režisierę, Gruzijos Šota Rustaveli vardo teatro ir kino universiteto auklėtinę Lindą Urboną. Siūlome jūsų dėmesiui trumpą pokalbį su spektaklio „Pigmalionas“ statytoja apie ją pačią ir apie jos kuriamą spektaklį.

 

– Esu lietuvė, gimiau ir baigiau mokyklą Vilniuje. Lankiau teatro studiją „Visas pasaulis vaidina“, – pasakoja režisierė. – Vilniaus universitete baigiau Verslo mokyklą, Tarptautinio verslo fakultetą, kurį laiką dirbau tarptautinio marketingo srityje. Bet pajutau, kad blogai jaučiuosi be teatro.

Lietuvoje priėmimo į režisūros mokslų studijas nebuvo, todėl nusiteikiau važiuoti studijuoti į Gruziją. Girdėjau apie gruzinų teatro mokyklą, apie režisierius Michailą Tumanišvilį ir Robertą Sturua, skaičiau apie juos knygas. Bet nuolat kažkas trukdė, ar pinigų trūko, ar laikas netikdavo, sutrukdė ir Gruzijos karas su Rusija. Bet 2010 m. vis tik ryžausi ir man pasisekė. Būtent tais metais Tbilisio teatro ir kino universitete buvo renkamas režisierių kursas užsienio (rusų) kalba, kas būdavo tik kas ketveri metai.

Kaip tik tuo metu į Tbilisį buvo atvykę su dideliu, beveik dvidešimties metų, pavėlavimu gauti savo diplomus mūsų kino režisieriai Vytautas V. Landsbergis, Arūras Jevdokimovas, Algimantas Maceina ir Arvydas Liorančas. Su jais susidraugavome, jie man padėjo susiorientuoti situacijoje. Jie man tuomet sakė, o vėliau pati įsitikinau, kad, nors Gruzijoje yra daug visokių keblumų, bet kartą pabuvojęs ir dirbęs ten jau nebegali išsiversti be Gruzijos.

Mano dėstytojai meistrai buvo režisieriai Avtandilas Varsimašvilis ir Georgijus Kitia. Pirmasis yra Tbilisio Aleksandro Gribojedovo vardo rusų dramos teatro meno vadovas, kitas – Tbilisio rusų jaunojo žiūrovo teatro režisierius. Dabar ten pat studijuoju doktorantūrą, mano darbo vadovas yra universiteto rektorius Georgijus Margvelašvilis.

Linda Urbona Gruzijoje, be kelių darbų universiteto mokomajame teatre, pastatė šešis spektaklius, tarp jų ir  Keturakio „Ameriką pirtyje“. (Apie šį jos pastatymą trumpai papasakota ir Editos Mildažytės LRT TV laidoje „Lietuvos Kolumbai“ skirtoje lietuviams Gruzijoje https://goo.gl/bqG8y9 )

– Savo spektakliui Lietuvoje čionykštį Rusų dramos teatrą pasirinkau sąmoningai. Mano asmeninės aplinkybės susiklostė taip, kad tenka daugiau būti Lietuvoje, ir nenorėjau, kad mano veikla sustotų. Šitas teatras yra man prioritetinis nuo pat mano vaikystės, turiu galvoje teatro pastatą. Itin knietėjo jame pastatyti spektaklį.

Šiaip per pastaruosius metus jaučiuosi ganėtinai atitrūkusi nuo Lietuvos teatrinio proceso. Žinojau, kad Jonas Vaitkus yra šio teatro vadovas, jo kūrybai irgi turiu asmeninę simpatiją nuo paauglystės. Manau, kad jis yra lietuvių teatro „vėliavnešys“, pasakodavau apie jo kūrybą Gruzijoje tiems, kas apie jį ten yra mažiau girdėjęs. Šiaip gruzinai itin vertina lietuvių teatro meną kaip vieną geriausių pasaulyje.

– Jūs mokėtės dailės mokykloje, iliustravote knygą vaikams. Gruzijoje buvote kai kurių savo spektaklių scenografė. Kodėl spektakliui „Pigmalionas“ mūsų teatre pasikvietėte dailininkę Nino Kitia?

– Ir Gruzijoje, jeigu leisdavo biudžetas, pasikviesdavau bendradarbiauti scenografus dailininkus. Man patinka komandinis darbas, juk teatras yra sinergija, darbas su daugiau žmonių labiau įkvėpia, atsiranda papildomų minčių ir idėjų. Juolab kad „Pigmalionas“ nėra ta medžiaga, kurią norėčiau „apsikabinti“ ir neleisti kitiems nieko daryti.

Su Nino iki šiol man neteko dirbti, bet kolegos ją rekomendavo, mačiau jos darbus kituose pastatymuose ir nutariau, kad ji man tinka ir pagal jos sumanymą, ir kaip kūrybinga, darbinga asmenybė. Nepasikviečiau lietuvio scenografo, nes ne itin pažįstu, ką galėčiau čia pasirinkti.

– Kaip spektakliui pasirinkote kompozitorių Faustą Latėną? Ar vaidinime nebus naudojamos melodijos iš populiaraus Brodvėjaus miuziklo (ir filmo) „My Fair Lady“, sukurto pagal pjesę „Pigmalionas“?

– Faustas Latėnas kažkada man pažadėjo, kad sukurs muziką mano spektakliui, ir nutariau tuo pažadu pasinaudoti. Juolab kad LRDT etatinė kompozitorė dabar dekretinėse atostogose.

Muzikos šiame spektaklyje bus daug, ji bus atmosferinė, nuotaikinga, su pagrindinės temos melodija. Manau, kad nebus melodijų iš miuziklo „My Fair Lady“, nors svarsčiau ir tokią galimybę. Vyresnio amžiaus publikai, be abejo, tai būtų puikus jaukas. Jeigu statyčiau šį spektaklį Gruzijoje, būtinai tai būčiau panaudojusi, nes gruzinams šio miuziklo melodijos žadina daugybę asociacijų. Bet Lietuvoje tai daryti nematau prasmės, nes čia nebuvo filmo „My Fair Lady“ kulto.

– Kodėl Lietuvos rusų dramos teatrui pasiūlėte būtent G. B. Shaw „Pigmalioną“?

– Kitiems teatrams siūlyčiau kitas pjeses, bet su LRDT vadovu Jonu Vaitkumi pasirinkome būtent šitą. Manau, kad ji puikiai tinka šiam teatrui, be to, tai yra pjesė, kuri privalo sulaukti savojo laiko, ir kad tinkamas laikas jai jau atėjo.

Pjesės teksto nekeičiau, nors kino variantui G. B. Shaw buvo sukūręs keletą papildomų scenų. Tai bus ne kino varianto inscenizacija, tai bus tikras teatras.

Be to, dramaturgas pjesės finale palieka atvirą klausimą, kuo pasibaigia pagrindinių veikėjų – Elizos ir Higinso – konfliktas. Ir mes tą klausimą paliekame neatsakytą, lai publika pati nusprendžia, kas įvyko po to, kokį finalą jie norėtų matyti. Nors šiaip mes sukuriame finale tam tikrą išvadą, ir nebus taip, kad publika visai nesuprastų, ar jiedu lieka kartu, ar ne.

– Iš dailininkės Nino Kitia sukurtų dekoracijų ir kostiumų eskizų matyti, kad jūs abi čia nusprendėte kurti sąlygišką teatrą, ar ne taip?

– Ir kostiumai, ir scenos apipavidalinimas šiame spektaklyje bus stilizuoti. Jie bus nei tos epochos, nei šiuolaikiški. Visoje scenografijoje mes remiamės antika, kaip ją suprato ir traktavo G. B. Shaw. Jeigu prisimintume Ovidijų, kaip jis atpasakojo Pigmaliono mitą savo „Metamorfozėse“, tai čia yra visai kita istorija. Pas Ovidijų Galatėja tapo Pigmaliono žmona, ir jiedu toliau gražiai gyveno. O G. B. Shaw buvo avangardistas, jis paėmė antikinį personažą, bet pakeitė jo liniją. Pas jį iš pradžių Higinsas yra žmogus, kuriam nereikalinga meilė, kuris nenori įsipareigoti, kuris tetrokšta atsiduoti savo profesijai. Mūsų traktavime jis, pats to nenorėdamas, vis dėlto įklimpsta. Jis įsimyli, ir tai yra jo didžioji drama, kurios jis nenori pripažinti. Mūsų spektaklis – apie meilę.

– Taigi, jūsų spektaklyje pagrindinė bus lyrinė tema. O kaip kita šio siužeto pusė, socialinė? Juk ilgus metus, ypač sovietmečiu, šią pjesę buvo įprasta vaidinti kaip proletarės Luizos triumfą prieš pasipūtusių aristokratų pasaulį?

– Mūsų sceniniame šio siužeto variante socialinė tema nebus pagrindinė. Visa tai būtų susiję su buitimi, kurią derėtų taip pat kurti scenoje, o mes neketiname to daryti. Buitinio realizmo čia tikrai nebus. Higinso personažas – profesionalas, labiau kreatyvinė asmenybė nei aristokratas.

Skirstydama vaidmenis, sąmoningai pasirinkau jaunus aktorius. Elizą vaidina jauna aktorė Juliana Volodko. Tradiciniuose pastatymuose Higinso vaidmenį vaidindavo penkiasdešimtmečiai aktoriai, nors pjesėje parašyta, kad jam keturiasdešimt. Remiantis šiuolaikiniais amžiaus standartais jis yra beveik jaunuolis. Todėl šį vaidmenį atlieka jaunas aktorius Viačeslavas Lukjanovas. Man čia reikia tos meilės istorijos, kad Higinsas vyksmo eigoje atsivertų kaip žavus vyriškis. O jeigu vaidintų senukas,  jokia meilė čia nesigautų.

– Ar neregėsime ir negirdėsime spektaklyje gruziniškų temų ar melodijų?

– Ne, gruziniškos muzikos čia nebus, kita vertus, gruziniškos teatro mokyklos įtaka man išlieka – ir darbe su dramaturgija, ir su aktoriais. Tai jau yra neatsiejama nuo mano kūrybinio braižo. Nors, kita vertus, esu ne gruzinė, esu lietuvė.

Dabartinį gruzinų teatrą itin stipriai paveikė prieš devyneris metus ten įvykęs karas. Mes čia pasišnekame apie tai su aktoriais per repeticijas. Karas padarė įtaką ir teatriniam gyvavimui, ir kūrybos temoms taip pat.

Per karą ir po jo aktoriai, režisieriai, kiti teatro darbuotojai niekur neidavo iš savo teatrų, tiesiog ten gyveno. Visai neturėjo pinigų, gyveno iš to, ką parsinešdavo kiekvienas iš namų, iš to kūrė ir spektaklius. Visi viską darė bendrai. Vieningumas tarp gruzinų išliko iki šiol, tarpusavio santykiai labai šilti, jiems netenka tarp savęs kovoti, kas ką darys, nes visi nuolat nori daryti viską. Kiekvienas, kas ką sugeba, tas tą ir daro.

Jie dar gyvena karo įtampoje, visą laiką laukia kažkokių įvykių, ir Rusija jiems yra priešas. Ir spektakliuose kartais jaučiasi tos politinės potekstės ir simboliai. Antai Robertas Sturua savo vadovaujamame Šota Rustaveli vardo teatre pastatė W. Shakespeare‘o „Julijų Cezarį“, ir ten yra įžvelgiamos Gruzijai aktualios temos. Ir kitų Gruzijos režisierių spektakliuose tai galima įžvelgti. Bet atvirai propagandinio, agitacinio teatro jie nekuria. Nepaisant karo, sugebėjo išsaugoti šia prasme savo teatrinio meno subtilumą .

– Kokiai publikai bus skirtas LRDT spektaklis „Pigmalionas“?

– Jis skirtas labai įvairiems žiūrovams, tiek mokantiems rusų kalbą, tiek jaunimui, kuris nesupranta rusų kalbos, bet galės skaityti lietuviškus titrus. Kadangi mes kuriame spektaklį apie jaunus žmones, visų pirma adresuoju jį studijuojančiam jaunimui.

– Ačiū už pokalbį. Linkiu Jums ir mūsų teatrui sėkmingos premjeros, o žiūrovus kviečiame ją aplankyti.

Kalbėjosi Julijus Lozoraitis

 

Nuotraukos autorė Karina Kriskaitytė, žurnalas „Virtuvė“