Lietuvos
Rusų dramos teatras

72 sezonas

Rasa Vasinauskaitė. Tekstai, kuriuos gera žiūrėti

Ištrauka iš straipsnio

[...]Režisieriaus Jono Vaitkaus antras (po Davido Harrowerio „Juodojo strazdo") spektaklis Rusų dramos teatre leidžia manyti, kad šio teatro įvaizdis keičiamas ne drastiškomis, o greičiau pedagoginėmis ir metodinėmis priemonėmis. Visų pirma klasikine literatūra, kuri nors ir šmėžavo teatro repertuare, nebuvo stiprioji jo dalis. Šiandien statyti Aleksandro Gribojedovo „Vargą dėl proto" (1822-1824), keturių veiksmų eiliuotą komediją, jos nekupiūruojant ir nešiuolaikinant - didžiulis uždavinys ne tiek režisieriui, kiek aktoriams. Išmokti, perprasti, suteikti gyvybę žodžiui ir sudėlioti prasminius ilgiausių Gribojedovo veikėjų tiradų akcentus išties reikalingas profesinis pasirengimas. Pasirodo, vyresni Rusų dramos teatro aktoriai jo nepraradę, o jauniesiems tai - puiki dirva tobulėti. Tad išties galima sakyti, kad pagaliau ir šioje scenoje gimė legendinis Čackis - tas tiesos skelbėjas ir gynėjas, su kurio vaidmeniu į rusų teatro istoriją įėjo ne viena XX a. scenos asmenybė. Na o prie Gribojedovo dirbęs Vaitkus gali įsirašyti spektaklį šalia tų klasikinių autorių, su kuriais jo santykiai yra daugiau nei pagarbūs. Tiksliau, kuriuos statydamas jis tarsi atsiduoda autoriaus pasauliui ir siekia realizuoti paties autoriaus laiko apmatus. Spektaklio scenografe pasikvietęs Medilę Šiaulytytę, režisierius įcentravo veiksmo vietą blyškių, o vėliau įvairiomis spalvomis sutviskančių kolonų pavėsine. Aplink ją ir grupuojasi Gribojedovo veikėjai, aprengti vienas už kitą įspūdingesniais kostiumais, atspindinčiais ne tik jų kilmę, bet ir amžių ar net ydingumą.

„Vargas dėl proto" nestokoja Vaitkui būdingų sprendimų, bet šįkart jie nėra režisieriaus užgaida: marionetiškos XIX a. pradžios Maskvos aukštuomenės figūros, pro kurių ausis ir akis neprasprūsta nė vienas svarbiausiųjų veikėjų žodis, tik dar labiau paryškina esminę scenoje „proto drama" virtusios komedijos koliziją. Nėra tokio herojaus, kurio nesutriuškintų masės jėga, ir nėra tokio proto, kurio neįveiktų bukumas ir akli papročiai. Apskritai galima būtų sakyti, kad Vaitkus ne tik nesupaprastina Gribojedovo, bet iš dalies netgi atsisako jo komiškumo ir suka spektaklį gerokai rimtesnės priešpriešos link. Taip susiformuoja jauno, pasaulio mačiusio, kritiško ir aštraus Čackio ir tvirtai savo statusą bei pozicijas ginančio aukšto valdininko Famusovo opozicija. Žinoma, režisierius išsaugo meilės trikampį tarp Čackio, Famusovo dukters Sofjos ir ją sužavėjusio pataikūniško sekretorėlio Molčalino, bet ne trikampis lemia Čackio „tragediją"; meilė yra jo silpnoji ir labiausiai pažeidžiama vieta, bet dar labiau Čackį žeidžia jo nereikalingumas ir pasmerktumas.

Spektaklis tarsi skyla į dvi dalis. Pirmojoje režisierius ir aktoriai nuosekliai ir kruopščiai supažindina žiūrovus su veikėjais, užmezga jų tarpusavio ryšius, nužymi famusoviškų taisyklių ir Čackio „netikimo" joms linijas. Kartais pasodinamas į pirmą žiūrovų eilę Čackis, regis, ne tik verčiamas įsižiūrėti į namus, į kuriuos grįžo; šitaip jis, kaip „nevaldantis liežuvio", tarsi nuolat išstumiamas iš garbingų ponų pokalbio, yra nuolat jų, net Sofjos, ignoruojamas. Ignoravimas ir išstūmimas - tai, iš ko Čackio vaidmenį kuria jaunas aktorius Valentinas Novopolskis. Ir ši jo nereikalingumo, nesupratimo būsena kelia Čackio sieloje jausmų ir proto audrą. Antra dalis skiriama Famusovo pokyliui ir jo svečių galerijai. Štai čia, žvelgiant į režisieriaus ir aktorių ryškiais ir sodriais potėpiais tapomus aukštuomenės paveikslus, ir išryškėja Čackio pasmerktumas, net jo vidinė drama. Jis niekada netaps vienu iš jų, o netapdamas pasmerks save vienatvei ir kančioms. Apšauktas pamišėliu - su kokiu entuziazmu ir kaip subtiliai Vaitkus išdėlioja šios „žinios" kelionę iš lūpų į lūpas! - išduotas Sofjos ir apkaltintas Famusovo, Čackis išrėkia susikaupusią neviltį. Jo raudą ant marmurinių laiptų, gali suprasti kaip Čackio palūžimą - jis pasirodė per jaunas ir per silpnas įveikti neįveikiama.

Famusovo ir jo aplinkos Čackiui išties įveikti neįmanoma. Ir ne tik todėl, kad ji atstovautų nežmoniškam iškrypimui ar marazmui. Pradedant Famusovu, vaidinamu Aleksandro Agarkovo, ir baigiant Vladimiro Jefremovo Repetilovu - tai sveikos, „blaiviai" mąstančios, savo gyvenimo tiesas „nukalusios" ir jų besilaikančios aplinkos siena, kurią pramušti galima tik jos pačios įrankiais. Tereikia įsiklausyti į lengvai, tarsi neatsakingai Repetilovo pasakojamą visą šios aplinkos veikimo mechanizmą, kad suprastum, jog čackiams joje ne vieta. Famusovas, Repetilovas, tarnaitė Lizanka (Anžela Bizunovič), Molčalinas (Nikolajus Antonovas), net Skalozubas (Vladimiras Serovas) ir Zagoreckis (Eduardas Murašovas) - ne karikatūros; jų gyvenimo meilė ir aistra, ydos ir malonumų troškimas nė kiek nenusileidžia Čackio „proto" aistrai. Tad visą spektaklį aklai tikėjusi ir pasitikėjusi Molčalino dorybėmis, Aleksandros Metalnikovos Sofja neatsitiktinai parklupdoma prie Čackio - jie abu patiria jaunystės idealų žlugimą.

Žiūrint premjerinį spektaklį dar buvo justi jo neužtikrintumas; ilgiausiems monologams, ypač Čackio, dar trūko raiškos ir tikslumo. Kiek išsitęsė užuomazga virtusi pirmoji spektaklio dalis, stokojanti vidinės dinamikos, bet režisieriaus pagyvinama ponių ir panelių, tarnų ir liokajų tyliais judėjimais. Antra vertus, nekeista, kad spektaklis pagreitį įgauna tik antroje dalyje - čia susikryžiuoja visos pjesės linijos ir čia žiūrovų akiai ir ausiai režisierius atskleidžia visas „Vargo dėl proto" grožybes. Sakytum, taip subtiliai deformuotą ir į tokį sinchronišką chorą bei baletą įsitraukiančią aukštuomenę bei jos atžalas, kad gali tik stebėtis, kiek artistinių galimybių turi visi spektaklyje vaidinantys Rusų dramos teatro aktoriai. Puikiai pajutę anaiptol nelengvą Vaitkaus teatro stilistiką ir, reikia tikėtis, dar pajausiantys ne tik rimto, bet ir aforizmų bei pokštų kupino Gribojedovo teksto skonį.