Lietuvos
Rusų dramos teatras

71 sezonas

R. Sakalauskaitė. Tėvynė – didelė ir maža

R. Sakalauskaitė. Tėvynė – didelė ir maža. LRT radijas. 2016-12-30 / 8:20

 

sakalauskaite

Metų pabaiga verčia stabtelėti ir pamąstyti apie svarbius dalykus. Pagalvokim apie Tėvynę. Kas ji mums? Ar prisimename ją tik keliaudami po svetimas šalis?

Jaunas, 26-erių metų, režisierius iš Rygos Georgijus Surkovas Rusų dramos teatre sukūrė spektaklį skambiu pavadinimu „Tėvynė“. Įvairių laboratorijų meistras iš Latvijos pasitelkė „Verbatim“ metodą, kai dokumentiniai tikrų žmonių pasisakymai mechaniškai perkeliami į spektaklį. Taip pokalbiai su Rusų dramos teatro aktoriais tapo spektaklio dalimi.

Kalbėdami apie Tėvynę, Rusų dramos teatro aktoriai, sakė, kad: „Tėvynė – tai kalba, Marijonas Mikutavičius, Kuršių nerija, Baltijos jūra; Tėvynė – tai Stasys Krasauskas, Balys Dvarionas ir Rimas Tuminas; Tėvynė – tai skurdas, jokių garantijų, netikrumas dėl vaikų ateities, kalbos, esą „mes iš sanskrito“. Kiti ironizavo, sakydami, kad „Tėvynė – tai mirtis, cukrus idiotams, cepelinai ir smegenų plovimas.“ Treti bandė prieštarauti, sakydami, kad „Tėvynė – tai kultūra, liaudies dainos, Joninės, ištikimybė, dirbiniai iš gintaro. Tėvynė – tai pokalbis, drąsa, tai yra tai, ko nėra. Tėvynė – kai visi kartu dainuoja dainą, o rugsėjo pirmosios proga perka kardelius. Tėvynė, kai tėtis per lietų neša namo. Tėvynė – tai raudona, geltona ir žalia.“

Aršesni bandė nenusileisti, rėkdami, kad „Tėvynė – tai karas, konfliktas, stereotipai, genetinis kodas, aukštos produktų kainos. Tėvynė – tai krepšinis, šakotis. Tėvynė – tai nekenkti, neišvažiuoti, o tarnauti savo šaliai.“ Buvo ir tokių, kurie manė, kad „Tėvynė yra tai, ko niekas nesugebės iš manęs atimti.“ Šie spektaklyje ištarti žodžiai privertė suklusti ne vieną žiūrovą. Ko iš mūsų negalima atimti? Ar liko dar kas neparduota, neįkeista, neišmainyta?

Pamąstyti apie tėvynę verčia ir archyvai. Jokia valstybė, kaip ir pati tėvynė, negali apsieiti be archyvų. Jie – valstybės šaknys, atmintis, šimtmečių kartų istorijos.

Rusų dramos teatras, rodantis spektaklį „Tėvynė“, įsikūręs sostinės Mindaugo gatvėje, greta Lietuvos valstybės archyvo. Į seną, istorinį, iš pagrindų renovuotą pastatą svarbiausi valstybės dokumentai sugrįš ir visiems bus prieinami gegužę. Nors pastatas jau suremontuotas, užtruks, kol sugrįš visi dokumentai, nuo 2008 metų laikinai saugoti sostinės Gerosios Vilties gatvėje. Specialiai archyvams suprojektuotą ir nuo 1934 metų čia veikusį pastatą primins tik autentiški laiptinės laiptai ir ąžuoliniai turėklai.

Lietuvos valstybės archyve, kuriame saugomi svarbiausi tautos ir valstybės dokumentai, yra daugiau kaip milijonas bylų, o lentynos nusidriektų 17 kilometrų. Seniausias liturginės knygos fragmentas datuojamas 1280–1330 metais. Čia saugomi ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės įstaigų, Rusijos imperijos organizacijų, kaizerinės Vokietijos okupacijos laikotarpio, religinių įstaigų bei bendruomenių dokumentai, asmenų, šeimų ir giminių fondai nuo XV amžiaus.

Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį Lietuvos valstybės archyvas pasitiks „naujomis sienomis“, bet, deja, senais kabinetų baldais. Kiekvienam darbuotojui yra numatyti 8 kvadratiniai metrai, tačiau kaip reikės čia sutalpinti senus baldus, lieka neaišku. Finansų krizės nulemtas taupymas privertė susiveržti diržus ir archyvus. Ar tikrai antrojo valstybės šimtmečio dokumentus pradėti kaupti teks sėdint prie senų stalų ir išklerusių kėdžių?

Teatras prasideda nuo rūbinės. Taip ir tėvynė prasideda nuo paprastų dalykų, pavyzdžiui, archyvo kėdžių bei stalų. Pagalvokime apie tai.

Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

lrt.lt nuotrauka

Originalus šaltinis http://www.lrt.lt/naujienos/nuomones/10/158776/r_sakalauskaite_tevyne_didele_ir_maza