Lietuvos
Rusų dramos teatras

72 sezonas

Mirė Michailas Jevdokimovas


Vilniuje 2016 m. lapkričio 27 d. po sunkios ligos mirė ilgametis Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) aktorius ir režisierius, Lietuvos teatro ir kino aktorius, Lietuvos nusipelnęs artistas Michailas Jevdokimovas (g. 1943 liepos 1 d., Jesentuki m., Rusija). Jis buvęs vienas pagrindinių, ypatingai žiūrovo vertinamų ir mylimų Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) vyresniosios aktorių kartos atstovų.
Michailas Jevdokimovas 1964 m. baigė tuometinę Lietuvos konservatoriją, nuo 1964 iki 2002 m. jis buvo LRDT trupės aktorius, čia sukūrė arti 100 vaidmenų, iš kurių didžioji dalis – pagrindinių, jo kūryba ilgą laiką žymia dalimi formavo LRDT sceninį veidą.
Ypač M. Jevdokimovo talentas atsiskleidė garsaus režisieriaus Romano Viktiuko statytuose spektakliuose A. Volodino „Su mylimaisiais nesiskirkite“ (1973), R. Nasho „Lietaus pardavėjas“ (1973), R. Ibragimbekovo „Panašus į liūtą“ (1974), M. Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ (1988). Taip pat ryškus jo indėlis į Lietuvos teatro kultūrą yra jo sukurti vaidmenys LRDT spektakliuose V. Rozovo „Tradicinis susirinkimas“ (1967), M. Gorkio „Vasarotojai“ (1975), I. Drucės „Visų švenčiausia“ (1976), A. Gelmano „Suolelis“ (1983), A. Galino „Sorry“ (1993), W. Gombrowicziaus „Sutuoktuvės“ (1994) ir kt., taip pat Čebutykino vaidmuo režisieriaus E. Nekrošiaus spektaklyje „Trys seserys“ (festivalis LIFE, 1995). M. Jevdokimovas buvo ir keleto LRDT spektaklių režisierius.
Ypač populiarus pagal M. Jevdokimovo scenarijų 1978 Lietuvos kino studijoje pagal LTV užsakymą sukurtas vaidybinis filmas „Nebūsiu gangsteris, brangioji“ (rež. A. Puipa).
M. Jevdokimovas savarankiškai režisavo LTV vaidybinius filmus V. Rasputino „Gyvenk ir atmink“ (1979), A. Čechovo „Vestuvės“ (1981), „Stiprus jausmas“ pagal I. Ilfą ir J. Petrovą (1981), I. Jamiacko „Mesje!“ (1986) .
1988-1991 m. M. Jevdokimovas buvo LRDT meno vadovas. Jis aktyviai dalyvavo Lietuvos Sąjūdžio veikloje už Lietuvos nepriklausomybę, svariai prisidėjo prie Lietuvos rusų dramos teatro kolektyvo, pažangios Lietuvos rusų bendruomenės dalies pozicijos, remiant Lietuvos nepriklausomybę, formavimo.


Lietuvos rusų dramos teatro kolektyvas gedi savo kolegos ir reiškia nuoširdžią užuojautą velionio giminėms ir artimiesiems.
Urna su velionio palaikais bus pašarvota Laidojimo paslaugų centro patalpose Paco g. 4, (prie Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios, 2 salė), atsisveikinimas vyks nuo ketvirtadienio, gruodžio 1 d., nuo 17 iki 22 val. ir penktadienį, gruodžio 2 d., nuo 8 iki 13 val. Velionis bus palaidotas penktadienį, gruodžio 2 d. 14 val. Vilniaus Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.

*  *  *
Marius Ivaškevičius kalbina Michailo Jevdokimovo sūnų Artūrą (Savaitraščio „Respublika“ priedas „Julius“, 1996 11 23)

–  Gal atsimeni stipriausius tėvo vaidmenis, kad ir vaiko akimis vertintus?
–  Vėl reikia kalbėti apie Viktiuko epochą. Manau, stiprūs buvo tėvo vaidmenys „Lietaus pardavėjo" ir kituose Viktiuko režisuotuose spektakliuose. Žiūrėdavau net jų repeticijas. Po Viktiuko tokių įspūdžių nepatyriau. Taip atrodė ne tik man, vaikui. Visi Rusų dramos teatro aktoriai tai jautė. Tik dabar, pamatęs tėvą E.Nekrošiaus „Trijose seseryse", pirmą kartą pajutau kažką panašaus į vaikystės įspūdžius.
–  Gal atsimeni pirmą kartą, kai tėvą arba mamą pamatei teatre?
– Taip anksti pirmą kartą juos pamačiau teatre, kad net neatsimenu. Kai vaikystėje manęs klausdavo, kuo dirba tėvai, atsakydavau: tėvas dirba nykštuku, mama – snieguole.
– Ar galima tvirtinti, kad M. Jevdokimovas buvo ryškiausia tuometinio Rusų dramos teatro žvaigždė?
– Sunku pasakyti. Negaliu tvirtinti, kad tėvas buvo ryškiausias. Tai Rusų dramos teatro klestėjimo laikai, ir buvo daug žvaigždžių. Vieniems ypač patiko Jevdokimovas, kitiems – Jefremovas.
– Kas buvo jūsų šeimos geriausi draugai?
– Aktoriai, režisieriai. Tas pats Viktiukas buvo geras draugas. Taip pat režisieriai Chigerovičius, Lanskojus. Tėvas daug bendravo su režisieriais, kadangi pats kartais režisavo. Draugavo ir su kitais. Tėvo draugas buvo puikus aktorius Markas Chasmanas, nedaug vaidinęs Rusų dramos teatre, dažniausiai gaudavęs antraeilius vaidmenis, gal dėl to, kad buvęs žydas. Tačiau vos išvykęs į Izraelį, ten žaibiškai tapo žvaigžde. Dar vienas draugas – Viačeslavas Ganelinas.
– Gal gali šiek tiek papasakoti, kaip tėvas atsidūrė Lietuvoje? Kur ir ką veikė prieš tai?
– Kaukaze yra „Mineralinių vandenų" kurortai. Viename iš jų jis gimė ir augo. Bandė stoti į aktorinį, nepasisekė. Tada atvažiavo į Vilnių, čia kaip tik rinko aktorių kursą. Įstojo, vedė ir liko (M. Jevdokomovo žmona – ilgametė LRDT aktorė Renata Vagnerytė, LRDT pastaba). Nors po to turėjo įvairių siūlymų išvykti į Maskvą ir kitur, bet mama jo neišleido.
– Paskui buvo Rusų dramos teatro ir drauge tavo tėvo klestėjimo metai. Jie baigėsi. Kaip šią pabaigą išgyvena tavo tėvai?
– Buvo daug nusivylimo. Iš tos nevilties tėvas net kurį laiką dirbo teatro meno vadovu, bet tai baigėsi mikroinfarktais ir galų gale širdies operacija. Krimtosi ir jis, ir mama, nors tai turbūt natūralus dalykas – bangos atoslūgis.
– Vis dėlto gyvenimas tęsiasi, kaip ir darbas teatre. Kokie vėlesni tėvo vaidmenys tau įstrigo?
– Paskutiniais metais jis geriausiai vaidino „Trijose seseryse“. Tėvas pateko į šį spektaklį kaip musė į barščius: nauja režisūra, daug kas ten jam kėlė nuostabą…


*  *  *
Iš Michailo Jevdokimovo pokalbio su žurnalistu Germanu Šlėviu (savaitraštis „Kalba Vilnius“, 1985 11 23)
… „Aktorystė — tai gyvenimo būdas. Štai ir visa paslaptis. Turime galimybę vaidinti scenoje įvairius žmogaus likimo variantus, pajusti ir šiuolaikinio herojaus, ir juokdario, ir karaliaus dvasinę būseną. Ir kartu gyvenimas scenoje — tai gyvenimo iliuzija. Spektaklis — tai vaidinimas, ir sėdintys salėje tai supranta, o kai kurie ateina į teatrą smalsaudami, ką, girdi, šį kartą parodys, kuo palinksmins tas pats Jevdokimovas arba kuris nors kitas.
O kaip pasiekti, kad ši Iliuzija, aktoriaus gyvenimas scenoje, taip užvaldytų žiūrovą, kad šis susimąstytų apie save ir kitus. Kaip gyvena jis pats, ar visada elgiasi sąžiningai? Štai čia — aktoriaus, scenos menininko pašaukimas. Kaip aš tai suprantu? Mes, aktoriai, kaip ir visi, vaikštome į parduotuves, priklausome nuo nuotaikų ir t. t., ir t. t. Ir vis dėlto: „Žmogus yra paslaptis", — sakė F. Dostojevskis, — ir mums, aktoriams, lem¬ta stengtis įspėti šią paslaptį. Aktorystė — ne šiaip profesija. Kartoju, tai — gyvenimo būdas. Padirbėjai repeticijoje, suvaidinai spektaklyje, bet tu nesi laisvas nuo teatro, nuo spektaklio, nuo savo personažo. Vis kankiniesi — ar teisingai pasakė frazę tavo herojus, ar jis iš tikrųjų toks vienareikšmis, paprastas, kaip atrodo. O kam pauzė antrajame veiksme — atokvėpiui, dekoracijoms pakeisti, o gal ji turi gilią prasmę?
Kokia būsena turi vyrauti aktoriaus darbe? Atsimenu, kai dar buvau Lietuvos TSR valstybinės konservatorijos trečiojo kurso studentas, drauge su bendrakursiais dalyvavome spektaklio „Idiotas" pagal F. Dostojevskio kūrinį masuotėse. Visi tiesiog gyvenome kulminacine scena, kai Nastasija Filipovna meta pinigus į ugnį. Buvome apimti didžiulio azarto, vaidinome iš visos širdies, įrodinėjome, kad mumyse, dar nesubrendusiuose aktoriuose, kunkuliuoja gyvybinės jėgos, vaizdžiai tariant, fermentuojasi teatras. Ir jautėme, kaip užsidega žiūrovas, atsakydamas šūksmais ir plojimais.
Laikui bėgant, aš supratau: yra aktorių — tikrų meistrų, bet matai — išeina meistras į sceną ir „meistrauja", kitaip nepasakysi. Ir ne daugiau! Trūksta taip svarbaus scenoje – žmogaus ir aktoriaus azarto, vaidybinio svaigulio!
Ko reikia, kad „teatras vaidintų aktoriuje"? Pirmiausia aktoriaus vaidyba scenoje priklauso nuo režisieriaus iškelto uždavinio. Galima bet kurią puikią pjesę suvaidinti paviršutiniškai, o galima sukurti kažką panašaus į jausmų simfoniją. Deja, yra režisierių, kurie apsiriboja vien tik pastatymo sumetimais, į savo koncepcijos „prokrusto lovą" jie guldo daugelį spektaklio komponentų – scenografiją, muziką, apšvietimą, nurodo spektaklio tempą, o aktoriai turi tenkintis nuvalkiotais štampais.
Man atrodo, jog režisierius privalo kelti aktoriams uždavinius, atitinkančius jų maksimalias galimybes, kad kiekvienas vėlesnis jų vaidmuo būtų ne ankstesnio pakartojimas, o savotiška nauja viršūnė, kurią aktorius turi įveikti bet kuria kaina. Juk režisierius gali išreikšti save tik per kitus, pirmiausia – per aktorių. Ir aktoriaus galimybių ribas jis tiesiog privalo matyti.
Lietuvos kino studijoje sukurtas filmas pagal Jūsų scenarijų „Nebūsiu gangsteris, brangioji!" Jūs daug dirbate, įgarsindamas filmus. Režisavote keturis Lietuvos televizijos pastatymus: „Gyvenk lr atmink" pagal V. Rasputino kūrinius, A. Čechovo „Vestuves", „Stiprų jausmą" pagal I. Ilfą lr J. Petrovą, A. Papajano „Būkite kaip saulė". Taigi Jūsų kūryba neapsiriboja tik teatru, įdomu išgirsti Jūsų nuomonę apie darbą televizijoje.
Čia svarbios dvi aplinkybės. Pirmoji, kad į kiekvieną savo aktorinį darbą aš žiūriu lyg ir režisieriaus akimis, mėginu nustatyti savo vietą spektaklio sistemoje, koncepcijoje. Bet vienas dalykas – pritarti arba nepritarti režisieriui, su kuriuo tu dirbi kaip aktorius, ir visai kas kita – pačiam statyti spektaklį. Ne man spręsti, ar sėkmingi buvo čia minėti televizijos spektakliai, kuriuos kūrė režisierius Jevdokimovas. .. Ir antra... Teatre dažnai negali pastebėti savo klaidų, kiekviena akimirka scenoje — nesugrąžinama, televizijoje visose filmo arba spektaklio kūrimo stadijose tu gali pamatyti aktorių stambiu planu, visi trūkumai išryškėja tarsi per didinamąjį stiklą. Ir kiekvienas toks atvejis – gera pamoka ateičiai, savotiška „informacija apmąstymams", jeigu, žinoma, tu gebi objektyviai vertinti save“.


LRDT informacija

 

jevdo27a2

LRDT aktorius Michailas Jevdokimovas (1943-2016). LRDT nuotrauka

 

prodavec dozdia 1973

M. Jevdokimovas ir V. Motovilova LRDT spektaklyje R. Nash „Lietaus pardavėjas“, rež. R. Viktiukas, 1973 (LRDT nuotrauka)

Aleksandr Volodin S liubimmymi ne rasstavaites 24 02 1973 Mixajil Jevdokimov Valentina Motovilova Tatjana Majorova

M. Jevdokimovas, T. Majorova ir V. Motovilova LRDT spektaklyje A. Volodino „Su mylimaisiais nesiskirkite“, rež. R.Viktiukas, 1973 (LRDT nuotrauka)

 

Rustam Ibragimbekov Poxozhyj na lva 26 05 1974 Michajil Jevdokimov Valentina Motovilova Viacheslav Gunin3

M. Jevdokimovas, V. Guninas ir V. Motovilova LRDT spektaklyje R. Ibragimbekovo „Panašus į liūtą“, rež. R. Viktiukas, 1974 (LRDT nuotrauka)

 

barbora29a

M. Jevdokimovas (dešinėje) – Radvila Juodasis LRDT spektaklyje J. Grušo „Barbora Radvilaitė“, rež. I. Petrovas, 1980 (LRDT nuotrauka)

 

Master Margarita 1988

M. Jevdokimovas (Volandas) ir V. Motovilova (Margarita) LRDT spektaklyje M. Bulgakovo „Meistras ir Margarita“, rež. R.Viktiukas, 1988 (LRDT nuotrauka)

 

A Galin Sorry

M. Jevdokimovas ir R. Vagnerytė LRDT spektaklyje A. Galino „Sorry“, rež. S. Machovskis, 1993 (D.Matvejevo nuotrauka, LRDT)