Lietuvos
Rusų dramos teatras

71 sezonas

LRDT klausia – kas tau yra #tevyne?

Lietuvos rusų dramos teatras pristato paskutinę šių metų premjerą – režisieriaus Georgijaus Surkovo pastatymą pagal to paties pavadinimo Gabrielės Labanauskaitės pjesę „#tevyne“, sukurtą remiantis LRDT aktorių laboratorijos „Mano meninis gyvenimas" medžiaga.
G. Surkovas: „Kartu su kūrybine komanda ilgai svarstėme, kas mus, esančius Lietuvos rusų dramos teatre, vienija? Iš esmės, mus jungia priklausymas viena ar kitai tautybei arba nežinojimas, kuriai tautybei priklausai. Mat dauguma teatre dirbančiųjų save priskiria prie etninių rusų, ukrainiečių, baltarusių, taip pat lietuvių, bet yra ir išvis neturinčių tautinės tapatybės, nežinančių, kas esantys“.
Dramaturginis „verbatim" principas (personažų samprotavimų, išsakytų balsu, dokumentinis atkartojimas), kuriuo remiantis G. Labanauskaitė sukūrė unikalią pjesę, suteikia galimybę šią sudėtingą temą pateikti žiūrovams nuoširdžiai ir atvirai.
Anot autorės, „verbatim“ metodo pliusas tas, kad autentiškos istorijos išgirstamos iš pirmų lūpų, ypač kai kalbama apie problematinius socialinius taškus. Sunku būtų parašyti geriau ir įtikinamiau. Tačiau kalbant apie teatrinę fikciją, kaip tarkim šiuo atveju, kai buvo dirbama su aktoriais, turinčiais labai įdomių patirčių apie kitakalbių gyvenimą Lietuvoje, jai būtų sudėtinga įsijausti į tokią padėtį. Vertinant pjesės sukūrimo principą, būtų naivu įsivaizduoti, kad „verbatim“ drama yra sausas dokumentikos perteikimas.Juk savaime suprantama, kad kaip ir filmo kūrėjai atrenka medžiagą, montuoja ir žiūrovams pateikia savo interpretaciją, taip ir dramaturgai įdeda savo indėlį. Bus prikurtų momentų, apjungiančių medžiagą į vieną bendrą cementą.
Pasak spektaklio režisieriaus G. Surkovo, kūrybinės laboratorijos metu buvo prieita prie bendros išvados, kad visi esame labai skirtingi ir kad nereikia siekti mūsų suvienodinti, nes tai tiesiog neįmanoma. Visų pirma, mes esame skirtingo amžiaus ir įvairių kultūrų atstovai, turintys nevienodą auklėjimą ir esantys skirtingų politinių bei religinių pažiūrų. Tačiau visus jungia meilė teatrui ir didžiulis troškimas sukurti spektaklį.
Atviros sceninės diskusijos forma pastatytas vaidinimas atspindi Lietuvos rusakalbių gyventojų, LRDT aktorių samprotavimus apie šalį, kurioje jie gyvena, apie jos praeitį ir dabartį, apie jos žmones ir jos kultūrą, jos politiką ir visuomenę.
Spektaklyje tyrinėjamos dabar dažnai nevienareikšmiškai skambančio žodžio „tėvynė" prasmės. Kokios yra šio reiškinio ištakos ir ribos? Kaip jaučiasi kitakalbis žmogus arba rusakalbis žmogus Lietuvoje? Kada gyvenant Lietuvoje išryškėja skirtingų tautybių privalumai bei trūkumai ir kokie jie? Ką reiškia mylėti, gyventi, konfliktuoti, diskutuoti ir kurti Lietuvoje rusų dramos teatro aktoriams?
Tai klausimai, kuriuos spektaklio kūrėjai sprendžia drauge su žiūrovais. Kultūrų, tautų ir valstybių sankirtos, prisiminimai apie bendrą praeitį čia yra pateikiami atspindėti įvairių tautų žmonių, gyvenančių Lietuvoje, asmenybėse ir likimuose.

Nuotraukos autorė – Ūla Damkienė.

LRDT informacija.