Vasario 17, 18 d. Vilniaus senojo teatro (VST) scenoje įvyko spektaklio ,,Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ premjera. Spektaklis sukurtas pagal priešpaskutinę šiuolaikinio prancūzų dramaturgo Jean-Luco Lagarceʼo (1957–1995) pjesę.

Spektaklis ,,Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ atskleidžia penkių moterų – senelės, motinos, seserų – prisiminimų apie praeitį, jų minčių apie ateitį dėlionę. Jų dabartis sustingo, įstrigo akimirkoje belaukiant vienintelio šeimoje likusio vyro, kuris, kaip jos tikisi, pakeis jų gyvenimus. Režisierė Kotryna Siaurusaitytė pažymi, kad „turėtų būti įdomu stebėti penkių veikėjų individualią kelionę per pašėlusias tiesos ir tinkamo žodžio paieškas“.

Prieš 11 metų Panevėžio J. Miltinio dramos teatre šią pjesę yra pastatęs režisierius Rimas Morkūnas. Šiandien žiūrovai gali susipažinti su jaunosios kartos režisierės, E. Nekrošiaus mokinės  Kotrynos Siaurusaitytės  interpretacija, įkūnyta VST scenoje.

Kaip atradai šią pjesę ir kodėl pasirinkai statyti būtent ją?

Būna, kad kartais užmeti akį į pjesę ir negali pamiršti. Kai pradėjau statyti šį spektaklį, supratau, kad kažkas toje medžiagoje atliepia – jautraus,  prasmingo ir vertingo. Taip tikriausiai ir atsitiko jau kuriant spektaklio eskizą VST teatro laboratorijos „Mes – Prancūzijaʼ23“ metu. Ieškojau įvairiausių pjesių, tarp kurių buvo žinomi prancūzų dramaturgai B. M. Koltes, J.-L. Lagarceʼas, J. Pommerat, kurį pasirinko rež. Monika Klimaitė (Teatro laboratorijoje eskizus statė trys jaunieji Lietuvos režisieriai, aut. past.). Autoriai, kurie dar mažai žinomi Lietuvoje. J.-L. Lagarceʼo rašymo stilius – ypatingas, labai prancūziškas. Prančūziškas, nes pjesėje daug teksto, o personažai – sudėtingi ir kompleksiški. Juolab man norėjosi sukurti spektaklį, kuriame pagrindiniai personažai būtų moterys.

Ar teko matyti Rimo Morkūno statytą spektaklį pagal J.-L. Lagarceʼo pjesę?

Ne, nemačiau, bet žinojau, kad jis statė Lietuvoje. Aš žiūrėjau Gintaro Varno spektaklio „Tolima šalis“ (2001 m.) įrašą pagal Lagarce‘o pjesę. Tai buvo labai naudinga patirtis. Lagarceʼo pjesės temos kartojasi – jis rašo apie tą patį, bet šiek tiek kitaip.

Kaip pjesės pavadinimas „Aš buvau namuose ir laukiau, kai ateis lietus“ padėjo išryškinti pagrindines temas?

Pavadinime yra du raktiniai žodžiai: laukiu ir lietus. Pjesė ir yra apie laukimą, apie daug prarastų metų, apie iššvaistytas gyvenimo galimybes, apie jų neišsipildymą. Lietus – tai, kas nuplauna, kas pažadina gyvybę, ne tik fizine, bet ir simboline prasme. Spektaklyje nenaudojame nei lietaus garso, nei kitų asociacijų. Lietus personažų viduje, tai kas susikaupia. Tai gali būti ir ašaros, kurios nuplauna tai, ką dėl savo emocinio aklumo ignoravome. O dabar į tavo išdžiūvusą, inertišką, nevaisingą sąmonę prasiskverbia vilties ir tikrumo šaltinis. Iš pilko cepelininio dangaus pradeda lyti, užplūsta atgaiva, atsigauna širdis, siela, žemė, užgimsta nauja gyvybė.

Ar moterys spektaklyje sulaukia lietaus?

Sulaukia. Tai atsiskleidžia per žodžių tankumą, bandymą išsakyti savo mintis ieškant esmės. Moterys suranda tiesą, kuri ir yra lietus. Skaudus ir teisingas. Jos susigyvena, supranta ir priima, kaip skausminga bebūtų.

Pjesę apie moteris  parašė vyras. Kaip galvoji, ar vyras sugeba suprasti moterų pasaulį?

Vyras – pjesės autorius ir rašytojas – parašė istoriją apie moteris, bet ne tik. Lagarceʼas pjesėje personifikuojasi su grįžusiu broliu, kuris miega, o gal miršta už sienos. Autorius įžodina laukimą, kaip galėtų būti laukiamas ar nelaukiamas. Šioje pjesėje mes sužinome, kaip jaučiasi moterys, bet nežinome, kaip jaučiasi sugrįžęs brolis. Mes tik galime kelti hipotezes. Tai ir darėme repeticijų metu – bandėme rasti atsakymus remdamiesi savo patirtimi. Ši istorija – vyro įsivaizdavimas, kaip moterys galėtų laukti. Jean-Lucas Lagarceʼas puikiai analizuoja vidinius dalykus, santykius, peripetijas. Jis kaip daktaras, kuris po kaulelį narsto sielą, psichologiškai išnagrinėja kiekvieną personažą, nesvarbu, ar tai būtų moteris, ar vyras. Visi pjesės personažai sukurti su stipriais charakteriais.

Kokia yra moteris tavo spektaklyje?

Abejojanti, klausianti ir ieškanti meilės.

Spektaklyje stebime ne tik santykius tarp moterų, bet ir santykius tarp moterų ir vyrų, nors jų ir nematome spektaklyje. Kodėl šios moterys aukoja savo gyvenimą dėl vyro?

Kiekvienas žiūrintysis ir kiekviena spektaklio veikėja turi savo paskatų, kodėl aukojasi. Iš vienos pusės laukimas aukojantis suartina, sukuria svajonę. Šiuo atveju svajonė išsipildys, kai grįš brolis. Tik tuomet jų pasaulis stos į savo vėžes ir viskas bus gerai. Svajonė veda moteris pirmyn. Bet kartais, kai svajonė tampa realybe, ji ne visada nudžiugina.

Laukiamam vyrui sugrįžus grįžta ir praeities šešėliai. Brolio grįžimas tampa katalizatoriumi, o kartu atveria atminties klodus. Grįžimas – tai brolio fizinis ir prisiminimų sugrįžimas. Prisiminimuose moterys ieško atsakymų, kodėl santykiai šeimoje susvetimėjo.Laukimas kalba apie jas pačias, apie priklausomybę nuo savo šeimos. Tai – nemokėjimas paleisti, nesugebėjimas išsiaiškinti, suvokti, kad kiekvienas turi savo kelią ir pasirinkimą. Nekalbėjimas nesidalinant savo jausmais ir mintimis. Moterys šioje pjesėje neturi jokių kitų saitų, tik kraujo ryšį. Tokių šeimų yra daug, kur vaikams augant su jais nekalbama, taip ilgainiui prarandant sijas.

Ši pjesė yra šiuolaikiškai aktuali, nes kelia vieną iš skausmingiausių visuomenei klausimą –šeimos ryšių praradimas. Ar dramaturgas rodo kelią, kaip išvengti šio praradimo?

Pats dramaturgas J.-L. Lagarceʼas išėjo iš namų ir ilgai juose nesirodė. Greičiausiai yra priežasčių, kodėl žmonės negrįžta namo.  Šeima – tai artimiausi žmonės, kurie turėtų  prigimtinį norą grįžti. Jei žmogus pasirenka dešimt ar daugiau metų negrįžti namo, galime manyti, kad kažkas yra negerai. Ir tą „negerai“ reikia taisyti. Pirmas žingsnis – pradėti kalbėtis su šeimos nariais. Juk šeimoje formuojamos asmenybės vertybės, moralė, charakterio bruožai – neretai tai nulemia ir asmens santykį su aplinka.

Su kokiais iššūkiais susidūrei statydama spektaklį rusų kalba?

Aš pjesę išsiverčiau pažodžiui, bet, deja, susidūriau su tokiomis frazėmis, kurios tiesiogiai nesiverčia į lietuvių kalbą. Rusų kalba – daugiažodiškesnė. Tad man teko aiškintis. Bendravimas kita kalba per repeticijas lėmė minčių sukonkretinimą ir tikslumą atrenkant žodžius. Neleidau sau mėgautis daugžodžiavimu, kaip pjesėje. Stengiausi kalbėti trumpomis frazėmis. Iššūkis buvo suvokti kontekstą tarp manęs ir aktorių. Tikiuosi, kad šis kūrybinis darbas praturtino mane ir pačias aktores.  

Ką naujo atradai dirbdama su VST aktorėmis?

Aktorės nuoširdžiai ir darbščiai kuria savo personažą. Jos iš visų pusių užpildo jį, ieško: nuo istorijos kūrimo iki fizinių ir psichologinių duomenų. Lagarceʼo personažai yra sudėtingi, reikia suprasti tai, kas yra neišsakyta, slypi mintyse, liko neiškomunikuota. Aktorių personažo ieškojimas ir radimas – labai  vertingas. Tai – ilgas procesas, kuris reikalauja patirties.

Kaip aktorėms sekėsi prisijaukinti Lagarceʼo tekstą, sudarytą iš ilgų monologų?

Aktorės pažymėjo, kad tai buvo pats sudėtingiausias tekstas, kurį teko mokytis. Joms lengviau yra išmokti W. Shakespeareʼo eiliuoto teksto paklodę. Lagarceʼo tekste daug pasikartojimų, lyrinė kalba susilieja su buitine, atsiranda intarpai ir sugrįžimai. Tokia teksto forma turi savo prasmę ir tikslą. Taip, mes bandėme kupiūruoti tekstą, bet supratome, kad negalime to padaryti, nes bus prarasta forma ir pati esmė.  

Lagarceʼo pjesė labai statiška. Ar specialiai stengeisi minimalizuoti judesį ir labiau koncentruotis į kalbą?

Spektaklio ašis – žodžio erdvė. Kalba yra kaip savarankiškas personažas, veikiantis pjesės santykių centre. Veikėjai išsisako ilgomis eilėmis, jų kalba neleidžia jiems veikti. Tai ir sąlygoja jų neveiksnumą. Šis judėjimo trūkumas pažymi tam tikrą sąstingį: veiksmas sumažinamas iki minimumo, paliekant vietos tinkamo žodžio paieškai, kalbos dinamikai, muzikalumui ir intonavimui. Aš atsisakiau kai kurių šiuolaikinių priemonių, sumažinau judėjimą iki minimumo. Palikau tai kas svarbiausia – kalbą.  

Kaip tu apibūdintum spektaklio žanrą?

Realybės ir fantazijos sankirta. Interpretuojant pjesę teatrinėmis raiškos priemonėmis man leido žaisti realybės-iliuzijos masteliais. Žiūrovui pateikiami vaizdiniai, kurie galėtų atsitikti su personažais, bet tuo pačiu gali tai likti tik jų vaizduotės padariniu, taip ir nesužinant, ar tai vyko, ar ne. Skaudžiausia drama vyksta gyvenime, kai svajonės prasilenkia su realybe – tai, ką išgyvena ir šios moterys pjesėje. Spektaklyje man buvo svarbu sukurti atmosferą, pojūtį, kurį žiūrovas išsineštų su savimi.

Spektaklyje matome simbolius. Ryškiausi iš jų – stalas ir veidrodis – objektai, kurie sukuria tam tikrą atmosferą. Ar galėtum pasidalinti, kodėl pasirinkote būtent juos?

Tokį sprendimą pasiūlė scenografas Arvydas Gudas. Stalas – bendras daiktas šeimos erdvėje, o kartu ir šeimos simbolis. Prie stalo, ypač ilgo, pusryčiaujame, pietaujame, vakarieniaujame, prie jo vyksta ir šeimos šventės. Ilgas stalas atskleidžia šeimos dydį. Šiuo atveju moterys laukia šešto šeimos nario. Tad ir stalas parodo jų laukimą. Brolis grįžo, bet jos nežino, kas nutiks. Gal visi susirinks prie stalo valgyti gedulingų pietų? Veidrodis siejasi su kreivų veidrodžių karalyste. Tai ir iškreiptas šeimos veidas, santykiai, laužyti kampai ir laužytas objektyvas. Jame reflektuoja šeimos narių netobulumas. Veidrodis turi mistinę reikšmę – vidinį pasaulį. Kia žmogus žvelgia į veidrodį, jame pamato save, bando megzti vidinį pokalbį su savimi ir pasąmonės srautu. Veidrodžio skaidrumas kuria vandens ir lietaus pojūtį.

Spektaklyje naudojate džiovintas gėles. Ar tai irgi simbolis?

Taip, būtent. Tai augalas, kuris irgi laukia lietaus, kaip ir tos moterys.

O moterys ar gyvos?

Moterys fiziškai gyvos ir kvėpuoja, bet gyvenimas be jausmų paverčia jas gyvanašlėmis. Laukimas jas pražudė, nes nesugebėjo imtis veiksmų, mylėti šalia esančių. Jos kaip suskeldėjusi žemė. Todėl moterys ir laukia lietaus, kad jis galėtų jas atgaivinti ir išgelbėti.

Kiekvienas personažas dėvi juodą kostiumą, bet galima įžvelgti ir vieną spalvotą detalę. Gal tai prasiveržia vidinis pasaulis, kuris vis dar gyvas?

Taip, prasiveržia. Jos tiki, svajoja, geidžia. Kaip dykuma, kurioje kankina penkiasdešimties laispnių karštis, bet kartą per metus nulyja ir gyvybė randa savo kelią. Tai – unikalu.  

Pjesė neturi pabaigos. Ji tarsi ištrauka iš šeimos gyvenimo, kaip iškirptas kadras. Kaip manai, kas kiekvienai moteriai nutiks ateityje?

Norėtųsi galvoti, kad ateityje viskas bus geriau ir joms pavyks gyventi savo gyvenimą. Mano spektaklyje jos turi viltingą ateitį, nors tai lieka paslaptimi.

Finalas link vilties, o ne mirties?

Šiuolaikinėje visuomenėje yra bijoma žodžių „mirtis“ arba „ištikimas“, o galbūt tai ir yra išsigelbėjimas? Mes dažnai išskiriame du dalykus – gimimą ir mirtį. Tai juk yra pradžia ir pabaiga, ying ir yang. Mirtį norisi ištrinti iš mūsų gyvenimo, kaip netinkančią mūsų visuomenei. O kodėl tai – baisu, juoda, vienspalviška? Pozityvumas kartais veikia per skausmingus dalykus, kurie augina žmogų ir daro teigiama poveikį.

Ko norėtum palinkėti spektaklio žiūrovams?

Kaip pasakė šio spektaklio scenografas, visada verta spektaklį pamatyti nors vieną kartą. Jei patiks, galėsi sugrįžti. Šiame daugiasluoksniame spektaklyje kažkam gali patikti atmosfera, kitam – aktorių vaidyba, trečiam – scenografijos elementai, kostiumai. O kam dar neteko susipažinti su Jean-Luco Lagarceʼo kūryba, kviečiu pasiklausyti puikios literatūros, išskirtinio teksto. Tai yra minimumas, ką galima išsinešti.  

Kalbino teatrologė Anastasija Archipova

Nuotr. Arvydo Gudo

Vilniaus senajame teatre vasario 28, 29  d. įvyko režisieriaus Jokūbo Brazio „Kaligulos“  pagal Alberto Camus pjesę  premjera. Scenoje aktorius Arturas Svorobovičius sprendžia dilemą, kankinasi – nežino kaip sukurti Kaligulos vaidmenį. Šiame teatriniame žaidime bando išgyventi ir dalis VST aktorių, tapusių A. Camus paspęstų egzistencinių spąstų ir atsidavimo aktoriaus profesijai įkaitais.

Teatro kritikai J. Brazį vadina geriausiai režisūros amatą įvaldžiusiu jaunosios kartos režisieriumi. Oskaro Koršunovo mokinys daugelį kolegų lenkia gebėjimu suvaldyti scenos meno taisykles, kurti spektaklio stilių, įelektrinti aktorius. „Kaligula“ – jau septintas režisieriaus spektaklis. Prieš „Kaligulą“ 2023 m. Ukrainoje Ivano Frankivsko teatre J. Brazys sukūrė spektaklį pagal Jeano Paulio Sartreʼo pjesę „Nepalaidoti mirusieji“. Apie procesus, vykusius kuriant spektaklį VST, atvirauja pats režisierius pokalbyje su filosofu Kasparu Pociumi.

Kodėl „Kaligula“?

Dabar žmonija kaip niekad arčiausiai bedugnės. Tad permąstyti savo vertybes, paskirtį bei atrasti drąsos būti žmogumi, ilgai žiūrėti į tą tuštumą yra labai svarbu. Įdomiausia, kad Kaligula pamina pamatines savybes, kurios daro žmogų žmogumi, ir taip jas tarsi eliminuoja. Bet tuo pačiu įvyksta paradoksas – viskas, kas prarasta ir sunaikinta, įgauna kitą atspalvį. Kaligula kaip tik primena, kas žmogų paverčia žmogišku.

Žemė šaukiasi negandos, tvano. Pradinis impulsas – Kaligulą rūpėjo suvokti kaip būtinybę, kaip šitą tvaną. Apie tai reikia mąstyti. Pradinis užmanymas pakito, nes kai artimiau susipažįsti su Kaligula, atsiranda ir kitų prieštaravimų.

Ar teatre galima išpranašauti ateitį?

Kaligula nieko nepranašauja, čia jau situacija post-factum. Jau žiūrime į veidrodį ir matome, kad nėra, ką pranašauti. Kaip užčiuopti pranašystę, kai visi šventųjų raštai jau sudeginti. Kaligulos neįmanoma pateisinti. Ir nereikia jo teisinti. Jei jis iš pradžių man atrodė be galo ambicingas ir ištikimas  paieškos kelyje, tai dabar jis atrodo esąs tiesiog bailys. Kažką šneka, šneka... Iškalbėti, visų išmąstyti dalykai. Nes jam reikia publikos. Jis galėtų viską atlikti vienas, bet nesugeba to padaryti. Čia tokia keista režisuojant išryškėjusi mano savybė –  kalbant kitam gali suprasti, ką pats kalbi. Kaligula žavus tuo, kad jame yra kažkokios archajiškos tiesos, kuomet žmogus meta iššūkį Dievui ir galiausiai tą veidrodį apverčia, o ten, pasirodo, nieko nėra.

Ką reiškia būti kare?

Mane labai paveikė kaip kūrėją. Spektaklio „Nepalaidoti mirusieji“ statymas Ukrainoje – tai pirmas kartas mano teatrinėje kelionėje, kuomet aiškiai jaučiau atsakomybę, ką transliuoju. Pirmas kartas, kai to kone išsigandau, bet tai mane pakeitė. Prieš išvažiuodamas į Ukrainą „Kaligulos“ medžiagą jau buvau pasirinkęs, bet grįžus į Vilnių statyti spektaklio apie žudiką aš nebegalėjau. Iš tikrųjų. Nebegalėjau kalbėti apie mirtį, apie kraują. Tai savotiškai padėjo atrakinti pjesę – eliminuojant mirtį. „Kaligulos“ spektaklyje jos neliko. Liko visai kiti dalykai, o mirtis nugulė kažkokiuose režisūrinio sąsiuvinio juodraščiuose. Čia toks asmeninis santykis, bet kita vertus, pats procesas Ukrainoje įpūtė neįtikėtinai daug drąsos, o tai, beje, pavojinga. Gali būti, kad ta drąsa vis tiek iš kvailybės...

Kas yra Kaligula?

Blogietį reikia apraudoti – čia greičiausiai režisūrinės mokyklos dogma. Gal tai ir yra didysis jautrumas?.. Kaligulos nesugebėjau pateisinti nė per plauką. Gal ir nereikia, reikia suvokti idėją, kuri tampa ideologija, analizuoti blogio prigimtį. Kaligula šiaip jau yra kūrėjas, jis kuria teatrą. A. Camus pjesėje yra klausiama – jei žmogus turi valdžią, ką jis su ja gali nuveikti, o aš klausiu – kaip žmogus gali analizuoti mirties misteriją teatro įrankiais? Ką daro visas galimybes turintis Kaligula? Jis visų pirma eliminuoja melą. Čia jo katalizatorius. Tai lemia jo sesers mirtis. Spektaklyje eliminuoti melą pradedame nuo fakto, kad esame aktoriai, esame teatre ir vaidiname pjesę. Mirė kažkoks aktoriaus artimasis, o aktorius jo mirtį bando konvertuoti į teatrinę tiesą. Ta mirtis yra už teatro ribų, o skausmas yra tikras. Kuriant „Kaligulą“ visą šį žmogiškąjį skausmą norėjosi panaudoti.

Ar įmanoma suprasti antžmogio prigimtį?

Norėjosi tą žmogaus bedugnės klausimą analizuoti neapsimetinėjant, kad vieni kitus žudome čia, scenoje, o atsispiriant nuo asmeninių demonų, traumų. Pasinaudojant galimybe iš esmės permąstyti profesiją. Pagrindinis personažas žino, kad suvaidinti šį personažą yra nepasiruošęs ir neturi galimybių. Ir neapsimetinėdamas sako, kad žudo, ieško, ką gali pasiūlyti teatras, pažvelgti kažkur už kūniškos mirties, į kitus klodus. Bandyti įminti mirties paslaptį.

Kaip Kaligula sprendžia savo laisvės problemą?

Jis siekia laisvo žmogaus idealo. Jis bando išsivaduoti nuo bet kokio fizinio prisirišimo,  sau ir kitiems dovanoja praradimo dovaną. Ir tai yra jo laisvės receptas. Laisvės paieškos šiuo metu akivaizdžiai užpildytose jogos salėse. Tame slypi banalus paradoksas – viską atriša, o meilės – ne. „Kaliguloje“ iš tikrųjų esama tam tikro tęstinumo, tos pačios temos kaip ir diplominiame mano spektaklyje „Žuvėdra“ – kuomet siela labai kūrybinga, bet idėjoms realizuoti neturi įrankių. O Kaligula įrankius turi. Jis turi valdžią įminti užsibrėžtą teatrinį klausimą. Jis bando įminti mirtį. Kaligula sako, kad gera tik su mirusiais ir tos didžiosios vienatvės siekia visais įmanomais būdais. Kaip jis tai sako? „Aš priėjau kančios viršūnę ir supratau, kad galiu eiti dar toliau“. O kas yra „dar toliau“? Čia labai įdomu. Jis sako, kad baisus ne pats sielvartas, bet suvokimas, kad pastarasis praeina. O kaip tada savyje kūrenti tą ugnį, kuri kurstoma sielvartu?

Kas Kaligulai yra kūnas ir meilė?

Meilė yra katalizatorius, tai, kuo viskas prasideda, ir kuo viskas baigiasi. Bet kūniškumas dažnai vaizduojamas kaip labai gašlus, šokinėjantis iš lovos į lovą. Čia yra vienas iš jo kelių į laisvę. Ir tai nėra permiegoti su kuo daugiau moterių, vyrų. Ne, tai kelias į didžiąją vienatvę, išdalinant savo kūną iki neįmanomybės. Jis sako: „Po tų saldžiausių, šlykščiausių naktų aš patiriu tą akimirką, tarp gyvenimo ir mirties, ir priartėju prie tos didžiosios vienatvės, bet staiga užuodžiu moters pažastų kvapą, kuris mane sugrąžina čionai“.

Jis taip save kankina. Aš nekalbu apie istorinį Kaligulą, bet A. Camus sukurtą. Jis šiaip turėtų būti labai drovus, ypatingai drovus.

Ar „Kaliguloje“ esama vilties?

Man regis, viltis skleidžiasi antraplaniuose personažuose, juose yra vilties kodas, kuris pasimato analizuojant kiekvieno sielą atskirai. Ten visada yra vilties. Aš jos ir ieškau.

Straipsnį parengė Ingrida Ragelskienė

Rež. Jokūbas Brazys. Spektaklio „Kaligula“ repeticija. Telmano Ragimovo nuotr.

Kodėl eilinis Romos imperatorius Kaligula iš Julijų–Klaudijų dinastijos iki šiol minimas kaip žiauriausias, jokių taisyklių ir draudimų nepaisęs valdovas, nors tokių, vienas kitą žiaurumu lenkusių psichopatų, žmonijos istorijoje buvo daugybė? Manoma, kad dėl to kalti gabūs menininkai, vieninteliam Kaligulai parodę nuoširdumą, atsidavimą ir įamžinę jį savo kūriniuose. Būtent šis imperatorius tapo rašytojų įkvėpimo šaltiniu ir galiausiai savo žvaigždės valandos sulaukė XX amžiuje, virto vienu iš svarbiausių Europos tekstų teatrui personažu. Šiandien Albertʼo Camus „Kaligulos“ pastatymų galima rasti kone kiekviename pasaulio teatre, savo trupėje turinčiame aktorių, kuris amžininkus lenkia talentu ir charizma. Lietuvoje kiekvienas šios dramos pastatymas virsdavo maža teatrine revoliucija.

Vasario 28, 29 dienomis Vilniaus senajame teatre įvyks vieno talentingiausių Lietuvos teatro režisierių Jokūbo Brazio „Kaligulos“ premjera.

Jokūbas Brazys: „Kamiu svarbu analizuoti bent kas dešimtmetį“

„Kamiu svarbu analizuoti bent kas dešimtmetį“ – konstatuoja jaunas kūrėjas ir ši jo tezė gali tapti pretekstu pasidomėti, o ką gi teatras reiškė pačiam 1957-ųjų metų Nobelio premijos laureatui A. Camus. „Šis pasaulis neturi prasmės ir kas tai supranta – patiria laisvę“ – savo tiesą išrėkia Kaligula, o tuo tarpu jį sukūręs autorius mintyse tyliai priduria: „absurdišką laisvę“.

A. Camus gimė 1913 metais Alžyre, čia studijavo filosofiją, domėjosi Fiodoro Dostojevskio ir Friedricho Nietzscheʼs kūryba. 1936 metais įkūrė savo mėgėjų teatrą „Darbo teatras“ (pranc.  Théâtre du Travail), po metų pervadintą „Komandos teatru“ (pranc. Théâtre de l'Equipe), kuriame jis atliko Ivano Karamazovo vaidmenį. Alžyre rašytojas gyveno iki 1940-ųjų, per tą laiką spėjo pabūti kelių opozicinių laikraščių vyriausiuoju redaktoriumi ir kultūros centro direktoriumi. Tuo metu A. Camus daugiausia rašė esė ir straipsnius, o pagrindinius kūrinius sukūrė persikėlęs į Paryžių. Visą gyvenimą rašęs dienoraštį (jo „Užrašų knygelės“ yra išleistos ir lietuvių kalba), dar gyvendamas Alžyre apie 1936-uosius A. Camus užsirašė trumpą būsimos keturių veiksmų dramos planą. Ji turėjo vadintis „Kaligula, arba Mirties prasmė“.

Dvidešimt trejų metų filosofo užrašų knygelėje išliko šio sumanymo pabaiga: „Kaligula praskleidžia uždangą ir išeina į avansceną – „Ne, Kaligula nemirė. Jis čia ir ten. Jis kiekviename iš mūsų. Jeigu jūs turėtumėte valdžią, jeigu turėtumėte išdidžią širdį, jei mylėtumėte gyvenimą, jūs pamatytumėte, kaip išsilaisvina šitas pabaisa arba angelas, kurį jūs nešiojatės savyje. Mūsų epocha miršta dėl to, kad tikėjo dorovinėmis vertybėmis, tikėjo, kad viskas gali būti nuostabu ir neabsurdiška. Likite sveiki, aš grįžtu į Istoriją, kurioje mane užmūrijo tie, kurie bijo per daug stipriai mylėti.“

Neapykanta „pinigų teatrui“

Tuo metu teatras A. Camus buvo tapęs natūralia ir gyvybiškai būtina saviraiškos priemone. Jo suburta „Darbo teatro“ jaunoji trupė buvo tikri idealistai, savo pagrindiniu tikslu įvardinę: „Suvokti meninę masinės literatūros vertę ir įrodyti, kad menas kartais gali nužengti iš savo dramblio kaulo bokšto.“ Jų pirmieji pastatymai 1936 metais (Maksimo Gorkio „Dugne“, Eschilo „Prometėjas“) logiškai vedė prie neapykantos „pinigų teatrui“ ir „tai dramatiškai prancūzų tradicijai, kurią galima būtų pavadinti lovos reikalų epopėja“.

Savo jaunąjį trupės lyderį jo bendražygiai įsiminė kaip beatodairiškai įsimylėjusį tekstą, stilių ir grožį. Viena iš trupės aktorių prisiminimuose dalinosi: „Kamiu buvo aukštas, nenuilstantis jaunuolis, nors ir ligotas, bet visiškai pavergtas meilės teatrui.“ Jis pats yra prisipažinęs: „Teatro dėka aš atsikračiau nuobodulio savo rašytojo profesijoje. Visų pirma, aš atsikračiau to, ką vadinu lengvabūdiška kliūtimi... Iš šios pusės žiūrint teatras – mano vienuolynas. Pasaulietiška tuštybė miršta šių sienų papėdėje ir už nesugriaunamos užtvaros, du mėnesius atsiduodami tik meditacijai, nukreiptai į vienintelį tikslą, darbščiųjų vienuolių, atplėštų nuo pasaulietiškų pagundų, brolija, rengia pamaldas, kurios bus įžymios tik kartą ir tik vieną vakarą.“

Kaligula: laukinė, išsilaisvinusi, šekspyriško didingumo persona

Jo užrašų knygelėse vis dažniau minimas Kaligula, nauja dramos pavadinimo versija skamba taip: „Kaligula – Lošėjas“. A. Camus „Kaligulos“ siužetas įkvėptas antikos rašytojo Gajaus Svetonijaus Trankvilo knygos „Dvylikos cezarių gyvenimai“. Pjesė parašyta 1937 m., tačiau A. Camus daug kartų peržiūrėjo jos tekstą, o galutinį pavidalą tragedija įgavo tik po dvidešimties metų. Tai rodo svarbią vietą, kurią šis kūrinys užėmė rašytojo kūrybinėje biografijoje ir siekį paversti tobula teatrine struktūra. Drama kupina aštraus humoro, nevengiama net vodevilinių replikų, o siužeto centre pats Kaligula: laukinė, išsilaisvinusi, šekspyriško didingumo persona. Visi teatriniai A. Camus kūriniai buvo priimti kaip tragedijos, jis ir pats nuolat pabrėždavo tragizmo reikšmę savo dramaturgijoje, galiausiai „Kaligulą“ įvardindamas „proto tragedija“, o 1945 metais sukurtą „Nesusipratimą“ – „bandymu sukurti šiuolaikinę tragediją“.

Viename interviu paklaustas, kodėl jis nusprendė rašyti teatrui, ką būtent siekė išreikšti kaip dramaturgijos autorius, A. Camus atsakė: „Aš norėjau sukurti personažus, ir emocijas, ir tragizmą. Vėliau aš daug mąsčiau apie šiuolaikinės tragedijos problemą. „Nesusipratimas“, „Apgultis“, „Teisuoliai“ – tai bandymai kiekvieną kartą skirtingais būdais ir skirtingais stiliais priartėti prie šios modernios tragedijos.“

A. Camus drama „Kaligula“ pirmą kartą publikuota 1944 metų gegužę „Editions Gallimard“ leidykloje.  Premjera įvyko 1945 metų rugsėjo 26 dieną Paryžiuje. A. Camus kūrybos tyrinėtojai akcentuoja, kad šis spektaklis su Gérardʼu Philipeʼu pagrindiniame vaidmenyje publikos buvo priimtas būtent kaip antifašistinis, nors jokio antifašistinio patoso jame, žinoma, nebuvo.

„XX amžiaus hekatombos A. Camus tapo vien priminimu apie kasdieninį mirties siaubą, tykantį už kiekvieno kampo. Socialiniame absurde jis įžvelgė paties gyvenimo absurdą, siaubingą pasaulio tvarką, kurioje kiekvienas žmogus yra pasmerktas nebūčiai ir praradimui to, kas jam brangiausia. Camus Kaligula vylėsi absurdą nugalėti absurdu, įveikti mirties baimę pavertus mirtį rutinišku socialiniu ritualu, pažaboti alogišką lemtį, prisiėmus sau Lemties vaidmenį. Jis norėjo nepermaldaujamai pasaulio tvarkai priešpastatyti absoliučią žmogiškos valios laisvę. Taip jis tapo tironu.“ (Marina Davydova)

Intelektualinė tragedija „Kaligula“ atspindi pagrindinę A. Camus filosofijos temą – pasaulio absurdo suvokimas, maištas prieš jį ir taip įgyjama laisvė. „Kaligula“ siejasi  su egzistencialistiniu romanu „Svetimas“ ir filosofine esė „Sizifo mitas“. Šie trys kūriniai A. Camus kūryboje sudaro „absurdo ciklą“.

Unikalų „Kaligulos“ kodą atradę lietuvių režisieriai

Kažką naujo pasakyti apie A. Camus pjesę „Kaligula“, kurią atrodo mintinai žino kiekvienas Lietuvos teatro žiūrovas – tikras iššūkis. Juk apie tai, kaip jaunas imperatorius nusprendžia Romos senatorius priversti gyventi tokio paties žiaurumo, idiotiškumo, beprasmybės ir atsitiktinumų kupiname režime, kokiu, jo manymu, yra pats gyvenimas, lietuviai režisieriai spektaklius kuria nuo 1983-ųjų metų. Jonas Vaitkus, Gytis Padegimas, Ignas Jonynas, Cezaris Graužinis, Eimuntas Nekrošius, Vidas Bareikis, Agnius Jankevičius – buvo atradę unikalų „Kaligulos“ kodą, savo spektakliuose pasiryžę ištirti šio išskirtinio žmogaus santykius su absurdiška realybe ir su visuomene, kurioje susiformavo ši tragiška asmenybė.

Lietuvos teatre Kaligulos vaidmenį pirmieji įkūnijo du aktoriai – Regimantas Adomaitis ir Valentinas Masalskis, režisieriaus J. Vaitkaus 1983 metų pastatyme Kauno dramos teatre. Į Lietuvos teatro istoriją įrašyti dar du išskirtiniai Kaligulos vaidmens atlikėjai – Rolandas Kazlas, 2004-aisiais vaidinęs režisieriaus I. Jonyno spektaklyje ir Ainis Storpirštis, Kaligulą įkūnijęs 2014 metų V. Bareikio spektaklyje. Būtent „Kaliguloje“ lietuvių žiūrovai pirmą kartą išvydo spektaklyje panaudotus dokumentinio kino vaizdus, teatrą, virtusį maištaujančio imperatoriaus arklidėmis, iš dangaus krintančius akmenis, žiūrovus sodinamus scenoje. Atmintinas ir visas ribas su žiūrovais ištrynusį pastatymą, kuriame Kaligulą vaidino nuogas aktorius bei spektaklio režisierius, nusprendęs tapti veiksmo dalimi, arba spektaklyje atsiradusi žmogaus dydžio besišlapinančio Briuselio berniuko skulptūros replika.

Naujausioje Vilniaus senojo teatro premjeroje Kaligulos vaidmenį kuria aktorius Arturas Svorobovičius. Šis spektaklio režisieriaus J. Brazio sprendimas neįtikėtinai atliepia pirmojo lietuviško šios A. Camus pjesės pastatymo konceptą – į sceną „atvesti“ jauną, trapų, impulsyvų, šiuolaikinį akceleratą, idealistą ir nihilistą, į rankas trokštantį paimti ne tiek mėnulį, kiek pačiam pakilti nuo šios šlykščios žemės iki paties Mėnulio. Taip legendinis kritikas Egmontas Jansonas rašė apie V. Masalskio suvaidintą Kaligulą, tarsi numatydamas stebėtiną istorijos cikliškumą, kuris po keturiasdešimties metų vėl į didžiąją Lietuvos sceną sugrąžina Kaligulą – Hamletą soste.

Straipsnį parengė Ingrida Ragelskienė

Albert Camus Paryžiuje, 1959. / Daniel Fallot nuotr. INA via Getty 

Vasario 17, 18 d. Vilniaus senajame teatre (VST) įvyks spektaklio „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ pagal Jeano-Luco Lagarceʼo pjesę premjera, apie ją įžvalgomis su VST teatrologe Ingrida Ragelskiene dalinasi režisierė Kotryna Siaurusaitytė ir scenografas Arvydas Gudas. Paradoksalu, kad spektaklį apie nenorą, nemokėjimą kalbėtis apie jausmus ir negebėjimą megzti dialogo kuria jauni menininkai, kartu dirbantys jau su šeštu kūrybiniu projektu. Tarp bendrų Siaurusaitytės ir Gudo darbų minėtini spektakliai „Apsiaustas“ (2021), „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ (2022), audiovizualinės instaliacijos „Sąstingis“ (2022) ir „Labirintas“ (2022) – visi sukurti Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre. Naujausias darbas – Falko Richterio pjesės „Prisilietimas“ skaitymas Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) organizuojamame šiuolaikinės dramaturgijos festivalyje „Versmė“ (2023).

Kuo išsiskiria jūsų dueto bendradarbiavimas ir idėjų generavimas statant spektaklį pagal Lagarceʼo pjesę „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“?

Kotryna Siaurusaitytė: Kiek esame dirbę kartu, šis pastatymas techniniu požiūriu minimalistiškiausias, tačiau minties ir turinio prasme, matyt, giliausias ir sudėtingiausias. Generuodami idėjas sutarėme, kad turime daryti griežtą, negailestingą atranką, išsigryninti, atsisakyti buitiškumo ir palikti tik tai, kas būtina. Pjesės „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ daugiažodis, turtingas tekstas nesileidžia būti įrėmintas ir apkarstomas įvairiausiais elementais, blizgučiais, neperteikiančiais jokios informacijos. Man, kaip režisierei, šiuo atveju svarbi scenoje vykstančio veiksmo švara, o Arvydas, kaip dailininkas, rūpinasi scenografijos ir kostiumų susiejimu, medžiagiškumu bei smulkiausiomis detalėmis.

Arvydas Gudas: Iš pradžių ruošėmės skaitymams (spektaklio eskizas pristatytas 2023-iųjų birželį VST inicijuotoje teatro laboratorijoje „Mes – Prancūzija ʼ23“ – I. R.). Nors pasiruošimas truko labai trumpai, vis tiek kirbėjo mintis, atmosferos pojūtis ir prisiminimas. Tada netikėčiausiose vietose imi matyti sprendimus ir išskirtines detales, kurias vėliau sugalvojome panaudoti spektaklyje. Susigyveni su medžiaga ir kasdieniame gyvenime pradedi kreipti dėmesį į tai, į ką nebūtum atkreipęs, jei nebūtum su ja susidūręs.

Ko šiuolaikinis teatro režisierius tikisi, reikalauja iš scenografo, spektaklio dailininko? Kokias užduotis jūs, Kotryna, kėlėte scenografui, ieškodama spektaklio vizualinių sprendimų?

K. S.: Mano supratimu, scenografas – tarsi mediumas, apčiuopiantis nerealiąją plotmę ir per žodžius, spalvas, vaizdus paverčiantis ją konkretybe. Aš pasakojau, o Arvydas piešė eskizus. Man patinka, kad mes gerbiame vienas kito idėjas, darbą ir gebame prie vienos medžiagos prieiti iš įvairiausių perspektyvų. Užduotis, kurią keliu tiek sau, tiek scenografui, – nebijoti bandytis. Ieškojimų ir bandymų kelias praplečia perspektyvą ir kūrinio supratimą. Nesvarbu, kad galiausiai vis tiek neretai grįžtame prie pradinės minties.

Ko dailininkas, scenografas tikisi, reikalauja iš spektaklio režisieriaus? Kiek jūsų, Arvydai, idėjos, pasiūlymai turės įtakos galutiniam rezultatui?

A. G.: Mano darbas – sujungti scenografiją, kostiumus, rekvizitą, kad kiekvienas elementas, visos detalės, kurios padėtų atskleisti personažų pasaulį, būtų įveiklintos. Ir tai yra veikiau ne reikalavimas, o kūrybinis procesas, vykstantis diskutuojant su režisiere ir keliant klausimus, į kuriuos ieškome atsakymų viso proceso metu. Vėliau – repeticijos su aktoriais ir bandymai. Tada pasimato, kas tinkama, o kas yra tik gražus elementas. Kai ko atsisakoma, kažkas pridedama. Šiame spektaklyje mano įdirbis turėtų padėti atskleisti atmosferą ir pasakojamą istoriją.

Kaip kiekvienas iš jūsų apibūdintų naująjį spektaklį? Kokias temas, idėjas, keliamus klausimus akcentuotumėte?

K. S.: Šis spektaklis spinduliuoja nemažą emocinį krūvį, yra atviras, arti žiūrovo ir labai trapus. Per atminties temą atsiskleidžia skaudi šeimos drama – nesugebėjimas susikalbėti. Kaip transformuojasi įvykiai žiūrint per iškreiptą atminties objektyvą? Šeima – nemokanti bendrauti, klausytis, užjausti. Ar bendravimas yra visa ko pagrindas? Ar abejojantis žmogus – vertybė? Kaip atsiriboti nuo praeities, nedėti visų vilčių į ateitį, drąsiai žvelgti į dabartį ir leisti sau veikti?

A. G.: Gyvenimas artimoje aplinkoje. Artimas – tik žodis, nusakantis atstumą. Monologai. Mes tiek daug kalbame apie klausymąsi, bet tik ir laukiame, kada galėsime įsiterpti, nutraukti kito žmogaus kalbą. Mokėjimas klausytis, atleisti ir suprasti. Užduotis – kelti klausimus ir kirbančias mintis palikti galvoje.

Kuo jums svarbi, išskirtinė šiuolaikinė dramaturgija? Dar rudenį jūsų kūrybinis duetas išsiskiriančiu meniniu sprendimu atvėrė vokiečių dramaturgo Richterio pjesę „Prisilietimas“, žiemą tęsiate darbą su prancūzų šiuolaikinės dramaturgijos meistro Lagarceʼo kūryba...

K. S.: Lagarceʼas buvo dramaturgas ir režisierius, dažnai statęs spektaklius pagal savo parašytas pjeses. Richteris iki šiol intensyviai kuria, rašo ir režisuoja taip pat pagal savo tekstus. Tai žmonės, dirbę ir kūrę teatre, puikiai supratę, kaip veikia, koks galingas ginklas scenoje ir gyvenime yra pats žodis. Abu kūrėjai dramaturgijoje kalba visuomenei aštriomis temomis: Richteris „Prisilietime“ kreipia dėmesį į išorinius dalykus, darančius įtaką žmogui, tai tarsi visuomenės kronika, socialinės sistemos iškreiptumo, prisilietimo baimės bei grėsmės dokumentacija. O Lagarceʼas pjesėje „Aš buvau namuose ir laukiau, kol ateis lietus“ analizuoja ir po kaulelį narsto mažesnėje terpėje, šiuo atveju – šeimoje, slypinčius procesus, žiaurius santykius, konfliktus ir artumo, meilės stoką tarp žmonių, iš kurių šių dalykų tarsi ir turėtume mokytis. Žmonija išgyvena nerimastingą laikotarpį, o šiuolaikinis menas neretai veikia kaip seismografas ir padeda nustatyti dabarties diagnozę.

A. G.: Šiuolaikinė dramaturgija kalba apie tai, kas dabar vyksta pasaulyje, kas nutinka su žmonėmis, kas juos kamuoja. Skaitydamas ją gali susitapatinti, atrasti atitikmenis mūsų visuomenėje, šeimoje, valstybėje. Yra dalykų, kurių neįmanoma apčiuopti, bet visi juos nujaučiame, o šiuolaikinė dramaturgija dažniausiai bando tai įžodinti, įvardyti ir taip bent šiek tiek padeda suprasti save.

Spektaklį kuriate specifinėje erdvėje – Mažojoje salėje. Žiūrovas bus labai arti, susidurs su lietuviškai publikai neįprasta daugiažode dramaturgija, kitokia teatrine tradicija. Kokią žinią norite perduoti ateisiantiems žiūrovams? Kaip įsivaizduojate savo spektaklio žiūrovą?

K. S.: Nors lietuviškajai teatro tradicijai daugiažodė dramaturgija nebūdinga, gyvenime kalbame ir siekiame save išreikšti ne mažiau už prancūzus, tad gali būti (ir to, žinoma, tikiuosi), kad atėjusieji į spektaklį atras vertingų įžvalgų apie tarpusavio santykius. Ne veltui nei pjesėje, nei spektaklyje nėra nurodytos tikslios datos, vietos, nėra personažų vardų, amžiaus, socialinės padėties. Iš esmės mes nieko nežinome, suprantame, kad tai yra šeima, kuri gali būti bet kokios kitos šeimos atitikmuo. Turime tik kalbą – tekstą, kurį transliuoja aktorės, tekstas stiprus ir muzikalus, lyg intensyvus minčių srautas, dialogai, virstantys monologais, – technika, padedanti parodyti veikėjų nesugebėjimą tinkamai susikalbėti, taigi ir jų santykių sudėtingumą. Turėtų būti įdomu stebėti penkių veikėjų individualią kelionę per pašėlusias tiesos ir tinkamo žodžio paieškas. Tarp eilučių prasprūdus aštriems santykiams, kai veikėjai niekuomet nepasako to, ką iš tiesų galvoja, žiūrovas be didelių pastangų, būdamas taip arti aktorių, turėtų tapti kiek dėmesingesnis ir atidesnis smulkmenoms scenoje. Ir apskritai tai tokia medžiaga, kuri labai arti žmogaus, kažkas labai suprantama, žinoma ir sava.

A. G.: Tai nėra paprasta pjesė, nėra lengva ją įsprausti į teatro rėmus, bandome atrasti tikslias ir būtent šiam kūriniui reikalingas aplinkybes atsiverti. Gal žiūrovas bus paklaidintas minčių ir žodžių labirintuose, bet yra siekis, kad paklaidinimas būtų įgyvendintas meistriškai.

Lagarceʼo pjesė – unikali galimybė atsiskleisti penkioms VST aktorėms. Kuri iš herojų jums artimiausia, su kuria labiausiai tapatinatės arba konfliktuojate?

A. G.: Panašumų į save patį galiu įžvelgti galbūt smulkmenose. Aš stebėtojas, todėl man jos visos penkios labiau primena artimoje aplinkoje esančius kai kuriuos žmones, atvirai nepasakančius, ką jaučia arba galvoja. Toks užburtas tylos ratas, nesprendžiant to, kas kelia nerimą.

K. S.: Iš tiesų, vaidins penkios be galo stiprios aktorės. Vien tai didelė jėga ir energija. Moterys, ištiktos nerealybės. Kuo daugiau repetuojame, aiškinamės, tuo labiau suprantu, kad kiekviena veikėja tarsi turi ir mano pačios minčių nuotrupų, taigi beveik visada galiu pateisinti jų veiksmų ir minčių priežastis. Gal tai ir žavi, kad žmogus nėra schema, apie kurį būtų galima pasakyti – geras ar blogas, jis įvairialypis – netobulas, nemokantis megzti santykių, smulkus, smalsus, romantiškas, nenuovokus, tragiškas.

Kalbino Ingrida Ragelskienė

Kotryna Siaurusaitytė ir Arvydas Gudas. Monikos Abraitytės nuotr.