Lietuvos
Rusų dramos teatras

72 sezonas

„Erdvė A-Z“ pristato A.Strindbergo „Kreditorius“

Antroji 72-ojo LRDT sezono premjera naujoje „Erdvėje A-Z“ – tai vėl Europos dramaturgijos klasika. 2017 m. lapkričio 8 ir 12 d. jauni aktoriai, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai (kurso vadovas prof. Jonas Vaitkus), kviečia į savarankiško darbo (pedagogas – garsus mūsų laikų aktorius Darius Meškauskas) premjerą. Tai – švedų rašytojo ir dramaturgo Augusto Strindbergo (1849-1912) tragikomedija „Kreditoriai“ (1888 m.).

... Dailininkas Adolfas (jį vaidina Tomas Šečkus) kamuojasi, nesurasdamas bendros kalbos su savo žmona Tekle (vadina Iveta Raulynaitytė). Jai išvykus, jis susipažįsta su keliautoju Gustavu (vaidina Mantas Barvičius), ir tarp jų užsimezga nuoširdi draugystė. Adolfas atveria naujam draugui visą savo sielą, neįtardamas, kad Gustavas iš tiesų visiškai nenusipelnęs tokio jo pasitikėjimo...

Apie savo personažus pasakoja vaidmenų atlikėjai:

 

iveta06a

Iveta Raulynaitytė – Teklė: “Svarbiausias dalykas jai - nuolat išgyventi įsimylėjimo jausmą, kad neišnyktų tasai įsimylėjimo adrenalinas“.

Mano personažas yra senstanti moteris. Jai apie 35 metus. Taip nėra niekur parašyta, bet mes taip interpretuojame, nes patys esame pakankamai jauni, o pagal pjesės tekstą ji galėtų būti dar vyresnė. Tai yra moteris, prarandanti savo jaunystę. Strindbergo laikais buvo madinga moterų emancipacija, ir Teklė, be abejonės, yra emancipuota moteris. Ji išdrįso palikti savo pirmąjį vyrą, išdrįso sukurti savo individualų pasaulį, ji niekam nepriklauso, ir jeigu kas pabando ją pasisavinti, ji pradeda urgzti kaip vilkas. Svarbiausias dalykas jai – nuolat išgyventi įsimylėjimo jausmą, kad neišnyktų tasai vidinis virpulys, tasai įsimylėjimo adrenalinas. Dabartinis jos pasaulis toks: ji turi vyrą, kuris ją labai myli. Ji supranta, kad kito šanso jau nebeturės, nes pati nesijaučia patenkinta savimi, praranda pasitikėjimą savo grožiu. Ji iš jo gauna deramą rūpestį, jaučiasi saugi ir yra tuo patenkinta. Jeigu jai tai nusibosta, ji visuomet turi alternatyvą – garlaivį, kur koketuoja su jaunais vyrais. Patyrusi nekaltų nuotykių, ji vėl sugrįžta pas savo vyrą, toliau gyvena su juo savo gyvenimą, žaidžia judviejų erotinius broliuko ir sesutės žaidimus. Ir ji nejaučia dėl to kaltės, ji nuolat skatina savyje tą įsimylėjimo jausmą, ieško aštrių pojūčių, virpėjimo, adrenalino, paprasčiausios gyvybės. Ji yra patraukli, žavinga, aistringa ir dinamiška, ji turi savo paslaptį ir tuo yra visiems įdomi. Bet jai to nepakanka. Jos jaunystė slysta jai pro pirštus, atsiranda nepasitikėjimas savimi, kuris paradoksaliai išvirsta į jos didelę drąsą. Dėl to ir iškyla konfliktas tarp Teklės ir jos vyro, dailininko Adolfo, kuris ją pavadina „sena kokete“. Jai nuolat reikia dėmesio, kad visi ją dievintų, visi ja žavėtųsi, tik tuomet ji būna patenkinta. O kai to nebelieka, ji išsyk jaučia baimę, nesaugumą. Nes visa tai, kas su ja vyksta, ir kokia ji yra, – tai buvusių santykiu su pirmuoju vyru Gustavu išdava. Jis visą laiką ją spaudė, buvo įkyrus mokytojas, o ji jam buvo tik kukli mokinė. Tai jai paliko gilią žaizdą. Ir dabar ji įsitikinusi, kad santykiai tarp žmonių taip ir turi vystytis: aš privalau dominuoti visų kitų atžvilgiu. Šis mano personažas nėra teigiamas, bet aš jo nesmerkiu. Teklė yra sužeista, ir visi šios pjesės personažai turi savo žaizdas. Ji yra tos despotizmo priežasties išdava. Ji yra grobuonis. Grobuoniškumo demonai, kurie, manyčiau, gyvuoja kiekviename iš mūsų, yra ją užvaldę. Tai tapo jos prigimtimi ir vieninteliu keliu – bet tik dėl tos žaizdos, dėl to despotiškumo, kurį ji kadaise buvo patyrusi. O iš tikrųjų ji nori tik meilės. Todėl ji nejaučia jokios kaltės. Jos elgesio motyvai – tiktai pozityvūs. Nors bendrame pjesės kontekste atrodo kitaip. Kūriau šį personažą daugiausia iš savo pačios, kaip moters, vidinių motyvacijų. Man suprantamas Teklės nuolatinis noras visiems patikti, jaustis gražiai, radau savyje daug atitikmenų ir jos nepasitikėjimui savimi, ir pavydo jausmui... Personažui neieškojau konkrečios moters charakterio, kurį kopijuočiau. Tiesiog stebėjau vyresnes moteris, jų elgseną...

 

tomas06a

Tomas Šečkus – Adolfas: „menininkas kitaip mato pasaulį“.

Adolfas yra menininkas, dailininkas, labai jautrios sielos žmogus. Jis yra tapytojas, bet pjesės eigoje jis staiga išsižada savosios tapybos ir pradeda kurti skulptūrą. Tai labai impulsyvus, emocingas žmogus. Esminis jo bruožas – jis nesugeba egzistuoti be kitų žmonių bendrijos. Jam ypač svarbu, kad jį kažkas valdytų, kažkas jam nuolat lieptų, ką daryti. Jis lyg ir neturi savarankiškos nuomonės. Jam reikia, kad į jį kažkas žvelgtų iš aukšto. Savo žmoną Teklę jis traktuoja kaip vyresnę seserį, kaip didžiausią autoritetą, kaip personą, kuri jį suformavo, kaip žmogų. Jis ją gerbia ir tiesiog dievina. Pjesės eigoje Adolfas mėgina išsiaiškinti, ar moteris, kurią jis taip myli – iš tikrųjų, taip pat myli ir jį? Jis patiria didžiulę baimę, kad jų santykiai gali žlugti, ir kad tas vyras, kuris Teklei buvo pirmesnis už jį, daro jai didesnę įtaką nei jis. Jis pastebi, kad žmona žvelgia į jį nerimtai. Taip pat jį kamuoja pavyduliavimo jausmas. Jis mato, kad žmona bendrauja su kitais vyrais, ir jį tai labai erzina. Kaip kultūringas žmogus, jis visa tai bando savyje užgniaužti, bet užgniaužtos emocijos kartais nevaldomai užsiplieskia, prasiveržia savaime. Kuo labiau jis slepia tas emocijas, tuo ryškiau jos įsiplieskia. Jis labai bijo prarasti Teklę. Jo baimės trukdo jo kūrybai. Dėl to jo kūryba tampa blanki, spalvos nebe tokios ryškios, jis išgyvena rimtą kūrybinę krizę. Naują išeitį jis atranda skulptūros sferoje. Jo esminė drama yra ta, kad jis puikiai supranta, jog negali gyventi be Teklės, ir tuo pat metu suvokia, kad ji nemyli jo taip, kaip jis tą meilę įsivaizduoja. Ir tai sudrasko jo širdį. Šį personažą kūriau daugiausia iš savo asmeninės patirties, iš atsiminimų. Neseniai buvau parodoje, mačiau Picasso tapybą, jo kubizmą. Man buvo labai įdomu, kaip dailininkai sugeba visiškai kitaip matyti mus supančią tikrovę. Tai labai svarbu mano personažui – kad menininkas visai kitaip mato pasaulį, kitas spalvas, kitas formas. Dėl to jis būna ekspresyvus, ir kitaip viską išgyvena, nei eiliniai žmonės. Man teko mokytis dailės, daug laiko skyriau piešimui. Kuomet vaidinu Adolfą, irgi realiai piešiu paveikslus vaidindamas scenoje. Tai ne imitacija, o tikra paišyba. Stengiuosi paveiksle pavaizduoti nuoseklią idėją. Jeigu paveikslai bus vykę, galima bus surengti ir paveikslų, sukurtų vaidybos eigoje, parodą (juokiasi).

 

mantas06a2

Mantas Barvičius – Gustavas: „Kerštas nesuteikė gyvenimui prasmės“.

Analizuodami pjesę „Kreditoriai“, priėjome išvados, kad Gustavo personažas yra ypač artimas paties Strindbergo asmenybei. Žinoma, kad jis buvo aršus moterų neapkentėjas, ne sykį jų morališkai traumuotas, nes visąlaik ne su tomis susidėdavo. Moters išdavystė paveikė jį labai stipriai, todėl tą keršto jai jausmą jis ilgai nešiojo savyje, jį puoselėjo. Kurdamas šį personažą, atsispyriau ne vien nuo savęs, bet ir turėjau omeny  vieną charakterį iš literatūros. Tai Ivano Bunino apysakos „Broliai“ pagrindinis herojus. Gustavas yra lotynų kalbos mokytojas, bet pjesėje jis yra keliautojas. Kai Teklė, kuri buvo už jo ištekėjusi, jį paliko, po to ji dar parašė knygą, visą savo neapykantą Gustavui išliejo toje savo knygoje, ir ją paviešino. Tai pažemino Gustavą, jį išjuokė netgi jo mokiniai. Taip jis per ją patyrė esminę sielos traumą. Gustavas yra minties, proto žmogus, intelektualas. Neatsitiktinai jo profesija – mokytojas, ir dar lotynų kalbos. Tai išprusęs žmogus, jis daug skaito, domisi kultūra ir menu. Ir jo harmoningas pasaulis visiškai nesiderina su žemomis keršto aistromis, kurias jis patiria. Ir štai jis vėl pasirodo jos akiratyje, dabar – norėdamas jai atkeršyti. Iš pradžių tai įvyko lyg ir netyčia. Keliaudamas jis staiga pamatė ją garlaivyje besišnekučiuojančią su kažkokiais jaunuoliais. Jam išsyk pasidarė įdomu, kaip čia yra, nejaugi vėl kartojasi ta pati jos istorija, tik dabar su antruoju vyru Adolfu? Gustavo gyvenimo prasmė – keršto Teklei troškimas. Bet pjesės finale jis pats sako, kad, sužlugdydamas Teklės garbę, jis tikėjosi susigrąžinti savąją. Jis tikėjosi, atkeršydamas moteriai, susigrąžinti savąjį vyriškumą. Tačiau kai tai įvyksta, jis pajunta, kad jam nė kiek netapo lengviau gyventi ir kad tas kerštas nesuteikė jo gyvenimui trokštamo prasmingumo.

 

LRDT informacija