"Spektaklyje vaidina dvidešimt šeši aktoriai ir jis tapo trupės pajėgumo lakmusu. Čia išsiskleidė ne vienas dar „neišnaudotas" aktorius. Spektaklis tapo polifoninis, nes aktorių ansamblis kvėpuoja drąsiai, kartais net parodo agresyvią įsiaudrinusios visuomenės jėgą. Toks aktorių susiklausymas pastaruoju metu apskritai retas teatre. Skirtingi balsai tampa vienu garsu, viena tema, viena partija. Iš to atsiranda kūrinio muzikalumas, kuris išprovokuoja ypatingą plastiką - choreografija čia ne atskira spektaklio dalis, bet minties, žodžio, balso tęsinys. Personažai tampa čiulbančiais, ulbančiais, krypuojančiais paukščiais, vabalais, gyviais, kurių šurmulys sukuria plastinį, garsinį ir vaizdinį spektaklio piešinį. Gražiai besiliejantys tekstai antroje dalyje perauga į dainuojamų rečitatyvų ar šokio spektaklį. Ypač svarbūs tampa personažų kostiumai. Toks apskritai yra Vaitkaus teatras, taip jis mato visumą - paryškina individualybes, bet jų esmė nesikeičia - individai yra unifikuoti. Niekas nepasikeitė nuo pjesės parašymo laikų - žmonės yra tokie patys. Vaitkus netiki pasaulio atpirkimu. Jis tik diagnozuoja, kad išnaikinti visuomenės parazitus taip pat utopiška kaip ir tarakonus. Režisieriui svarbu parodyti žiūrovams, kas vyksta iš tikrųjų." (Daiva Šabasevičienė. Konservatyvumo radikalumas // Kultūros barai, 2009, Nr.: 6)

„Vargas dėl proto" nestokoja Vaitkui būdingų sprendimų, bet šįkart jie nėra režisieriaus užgaida: marionetiškos XIX a. pradžios Maskvos aukštuomenės figūros, pro kurių ausis ir akis neprasprūsta nė vienas svarbiausiųjų veikėjų žodis, tik dar labiau paryškina esminę scenoje „proto drama" virtusios komedijos koliziją. Nėra tokio herojaus, kurio nesutriuškintų masės jėga, ir nėra tokio proto, kurio neįveiktų bukumas ir akli papročiai. Apskritai galima būtų sakyti, kad Vaitkus ne tik nesupaprastina Gribojedovo, bet iš dalies netgi atsisako jo komiškumo ir suka spektaklį gerokai rimtesnės priešpriešos link. Taip susiformuoja jauno, pasaulio mačiusio, kritiško ir aštraus Čackio ir tvirtai savo statusą bei pozicijas ginančio aukšto valdininko Famusovo opozicija. Žinoma, režisierius išsaugo meilės trikampį tarp Čackio, Famusovo dukters Sofjos ir ją sužavėjusio pataikūniško sekretorėlio Molčalino, bet ne trikampis lemia Čackio „tragediją"; meilė yra jo silpnoji ir labiausiai pažeidžiama vieta, bet dar labiau Čackį žeidžia jo nereikalingumas ir pasmerktumas." (Rasa Vasinauskaitė. Tekstai, kuriuos gera žiūrėti// 7 meno dienos, 2009 05 01)

"Nuostabiomis spalvomis naujajame spektaklyje sužibėjo talentas pripažintų Rusų teatro grandų - Vladimiro Jefremovo ir Eduardo Murašovo. Ir jei V. Jefremovui akimirksniu pavyksta prikaustyti žiūrovų dėmesį tik vienu - tiesa, dramaturgiškai labai įvairialypiu - Repetilovo monologu, tai E. Murašovas charakteriniu Zagoreckio personažu kaip kreiva adata mūsų akyse meistriškai „susiuva" intrigą apie Čackio beprotystę ir virtuoziškai ją išvysto kaip žodiniu, taip ir išoriškai išraiškingu vaidmens piešiniu. Išbaigtą, vientisą, nors ir ne tokį precizišką netašyto kareivos Skalozubo personažą kuria Vladimir Serov. Nedideliame grafienės Chliostovos vaidmenyje ryškiu ir tiksliu darbu iškart įsimena naujoji trupės aktorė Jelena Bogdanovič. Kiti antraplanių vaidmenų atlikėjai - o spektaklyje užimta ir beveik visą laiką scenoje išbūna vos ne visa teatro trupė - atlieka judančios kolektyvinės dekoracijos vaidmenį. Išraiškingi kostiumai, tikslus plastinis sprendimas - faktiškai ilgas daugiafigūris šokis (choreografė Ina Petrakova) - itin padeda jiems šioje nelengvoje užduotyje. Ir režisieriaus koncepcija visiškai pasiteisna: iš tiesų, kas dar gali pasitarnauti dekoracija, fonu kieno nors individalioms pergalėms ir prlaimėjimams, jei ne pati visuomenė, kurioje tai vyksta?" (Tatjana Jasinskaja. Pagrindinė pjesė// ru.delfi.lt, 2009 04 30)