Įsivaizduok pačią paprasčiausią burtininkę, kokią tik gali įsivaizduoti. Tokią, kuri kartais pietums išsiburia sau šiek tiek gardaus padažo arba ūgtelėjusių ir prinokusių morkų darže. Arba pinigų mokesčiams susimokėti. Ši, beveik niekuo iš kitų neišsiskirianti senutė gyvena paprastame mieste, tokiame kaip mūsų. Nes, pasak rašytojos, visos save gerbiančios burtininkės dabar gyvena paprasčiausiose gatvėse. Ši burtininkė yra gerokai išsiblaškiusi ir nelabai tvarkinga, todėl visų jos drabužių kišenės kiauros. Taigi nenuostabu, jog vieną gražią dieną iš vienos jų ima ir iškrenta kreidutė. Pati paprasčiausia, beveik niekuo iš kitų neišsiskirianti balta kreidutė. Tokia, kokių kartais būna pilnos mūsų kišenės, kai žaidžiame kieme. Tiesa, vos nepamiršome paminėti, jog ji stebuklinga. Jei paimsi šią kreidelę į rankas ir imsi piešti, visi Tavo pavaizduoti dalykai atgis. Žmonės - taip pat. Mikliau, čiupk vaizduotę už skverno ir eime!

Tai - netradicinis, įprastus vaikiškų spektaklių rėmus laužantis vaidinimas, atskleidžiantis kūrėjų norą kuo artimiau susidraugauti su jaunaisiais žiūrovais. Pasirodymas labiau primena žaismingą interaktyvią klajonę teatro labirintais nei spektaklį. Jame ypač pabrėžiama vaikų fantazijos svarba šiame kūrybiniame procese, leidžiant jiems tapti spektaklio bendraautoriais. Pasaka mažiesiems atveria visiškai naują teatro pasaulį, įtraukia į smagių žaidimų, linksmų galvosūkių, neįprastų vaizdų ir keisčiausių garsų, kuriuos skleidžia paslaptingi muzikos instrumentai, sūkurį. Kartu su pasakos herojais mažieji šniukštinėja ne tik slapčiausias vaizduotės, bet ir teatro užkulisių kerteles.

Vaidinimas skirtas tik vaikams. Su jais beveik valandą laiko žaidžia, dainuoja, bendrauja ir kvailioja septyni aktoriai. Jaunėlius į spektaklį atlydėjusiems suaugusiems jo metu siūloma sudalyvauti humanistinio ugdymo užsiėmime, kurį veda šios srities specialistai pedagogai ir psichologai. 

Spektaklis sukurtas pagal žymios norvegų literatūros vaikams autorės Zinken Hopp 1946 m. parašytą pasaką „Stebuklingoji kreida". Autorė priminė suaugusiems apie būtinybę užtikrinti vaikų saugumą ir jų teisę būti laimingiems. Paprastas mokyklinės kreidos gabalėlis suteikė vienišam mažyliui Junui tikėjimą savo paties kūrybine galia, leido atsiskleisti jo geram būdui, stipriai valiai ir nevaikiškos atsakomybės jausmui. Tai pasakojimas apie sugebėjimą matyti stebuklus paprastuose, kasdieniuose dalykuose.

„Iš tiesų šioje knygoje nėra nieko tikroviško - tokių dalykų, kuriais domisi suaugusieji. Daugiau pasakojama apie tai, ko mes patys geidžiame...", - kartą vaikams skirtame laiške sakė rašytoja Z. Hopp.

Spektaklio kūrybinė grupė pelnė "Auksinį scenos kryžių" už geriausią spektaklį vaikams.