"Juodasis strazdas" - provokuojančio turinio spektaklis, sukurtas pagal škotų dramaturgo Davido Harrowerio pjesę, kuri buvo apdovanota prestižiniu Laurence Olivier Award kaip geriausia 2006 - ųjų drama. Pjesės fabula aštri, galima sakyti - šokiruojanti: į klausimą, kur slypi riba skirianti nenumaldomą aistrą, meilę ir patologišką nusikaltimą bandoma pažvelgti per suaugusio vyro ir jaunos mergaitės santykių koliziją. Rėjui buvo 40, Unai - tik 12 kai jiedu pajuto vienas kitam demonišką trauką, pasibaigusią viešu kriminalu. Herojai scenoje susitinka po penkiolikos metų ir, regis, toji trauka vis dar kibirkščiuoja, tad žiūrovų laukia nelengvas pusantros valandos psichoanalitinis teatro seansas.

   Rėjų spektaklyje vaidina vienas garsiausių lietuvių aktorių Vladas Bagdonas. Uną  - Lietuvos rusų dramos teatro aktorė Liuda Gnatenko. Ši pora scenoje nenuspėjama. Vieną akimirką jie puls vienas kitą lyg priešininkai bokso ringe, kitą  - atsiduos tarpusavio aistrai, švelnumui ir globai. Spektaklio režisierius Jonas Vaitkus su Haroverrio pjese susipažino dar 2007- asiais, kai pagal šią medžiagą statė spektaklį „Juodvarnis", kuris, beje, buvo nominuotas net trims „Auksiniams scenos kryžiams". Šiandien, būdamas Lietuvos rusų dramos teatro vadovu, apie „Juodąjį strazdą"  režisierius sako: „Tai vienas iš bandymų pakeisti teatro repertuarą. Dabar visi teatrai nuėjo žiūrovo linksminimo keliu. Reikėtų imtis ir rimtesnių dalykų, bet tai nebūtinai turi būti nuobodu."

   Kritikai apie spektaklį:

„Juodojo strazdo" atsiradimas Rusų dramos teatre savaip lemtingas. Ši Harrowerio pjesė tarytum tyrinėja, kaip teatras veikia publiką. Meno vadovas Vaitkus, po ranka turėdamas tokią medžiagą, galės diagnozuoti, kokie žiūrovai pasirengę užkopti į tvankią Mažąją salę ir dalyvauti visai nežiūroviškame spektaklyje. Tai tikras išbandymas. (...)Vaitkus jau ne pirmą kartą suteikia Bagdonui galimybę būti ne herojumi, o tiesiog žmogumi, net liepia jam atsisėsti tarp žiūrovų. Bagdonui tai priimtina, nes žmogiškumas jam yra ne baigtinė kategorija ar tuščia teorija, o nepaliaujamas praktinis ieškojimas. Aktorius dosniai dalijasi savo atradimais. „Juodajame strazde" Bagdono Rėjus yra daugiažodis personažas, tačiau aktorius tuos žodžius tarytum nuryja, vengia įprastų intonacijų, plačių gestų ir viską sugeria į save. Personažui suteikiama tiek kontrastingų spalvų, kad kartais jį atsargiai teisini, o kartais negailestingai teisi, bandydamas suvokti jo gyvenimo tamsiąsias ir šviesiąsias puses. Bagdono Rėjus - tai šiuolaikinis vyras, kurio apsisprendimo laisvę vis labiau varžo išsigimstanti aplinka. Žiūrovams paliekama teisė patiems nuteisti jį arba išteisinti." (Daiva Šabasevičienė. „Juodasis strazdas" - naujos jausenos pradžia? // Kultūros barai 2009 Nr. 2)

„Juodasis strazdas" - aktorių partneryste grindžiamas ir vizualiai lakoniškas spektaklis, tarsi iš režisieriaus „skurdžiųjų" spektaklių ciklo (tarkim, „Anna Weiss", „Gagarino gatvė", „Pagalvinis"). Vladas Bagdonas - inteligentiškas, jautrus aktorius, tiesiog sukurtas vaidinti teigiamus herojus. Šiame spektaklyje jis kuria Rėjų, pusamžį vyrą, kuris jaučia silpnybę 12-metėms paauglėms. Jau nuo pirmų spektaklio akimirkų Rėjus, vos tvardydamasis, bando iškvosti, kokiu tikslu po daugybės metų su juo panoro susitikti buvusi jo „Lolita" - Una, kurią vaidina Liuda Gnatenko. Veikėjų santykiai nervingi, šokinėjantys sinkopės ritmu, linkę isterikon. Jie ginčijasi dėl praeities įvykių vertinimo, teisina save, kaltina vienas kitą. Sunku aktoriams iš karto aukščiausia emocine gaida pradėti vaidinimą - kyla forsavimo pavojus, nenatūralumo įspūdis. Tekstas čia ne išmąstomas, jis - spontaniška, žaibiška reakcija į partnerį, todėl, įsivaizduoju, V. Bagdonui tai papildomas kliuvinys. Aktoriams čia nėra už ko pasislėpti. Tik bendraudami tarpusavyje atsiskleidžia jų veikėjai - biografijos, traumos, demoniški troškimai... " (Ridas Viskauskas. Sunaikinti aistrų, arba Režisierius nuolaidų netaiko jokiai publikai // Literatūra ir menas 2009 m. sausio 30 d.)