|
Teatro kasos tel.:
| II-VI | 11.45 - 19.30 val. |
| VII | 11.00 - 16.00 val. |
 | 15.45 - 16.30 val. |
Panašu, kad Agniaus Jankevičiaus statomų spektaklių tematika neretai itin artima jo, kaip savito autsaiderio, paribio žmogaus, savimonei. Kitaip tariant, chrestomatinį „teatras - visuomenės veidrodis" šiuo atveju būtina papildyti dar vienu aspektu, kad gautume „teatras - konkrečiam sociumui priklausančio kūrėjo sąmonės veidrodis". Jankevičiaus spektakliuose - išviršiniuose ar vidiniuose jų kloduose - regime tai, ką apibendrinę galėtume pavadinti subjektyvios ir objektyvios realybės nesuderinamumu, harmonijos neįmanomybe. Kalbant konkrečiau, jo spektaklių herojai-neherojai - tarsi ištraukti iš Raudonosios knygos: bendruomeniniuose ar dvasiniuose draustiniuose, „užribiuose", „tundrose" ar „poliklinikose" išauginti mizantropai, savižudžiai, žiurkiagalviai ir kitokio plauko vienišiai marginalai, siekiantys bet kokia kaina socializuotis, legalizuotis ar tiesiog įprasminti savo nesuprastą būtį.
Milžiniškas atotrūkis tarp vizijų ir realybės ne tik užprogramuoja konfliktą tarp individualybių, tačiau nulemia ir neišvengiamą vidinę koliziją ar net tragediją. Atrodo, jog būtent tai buvo kraujuojanti žaizda daugelyje ankstesniųjų Jankevičiaus darbų. Ši problematika režisierių labiausiai domina ir naujausiame pastatyme - spektaklyje „Prakeikta meilė", sukurtame pagal rusų rašytojo Pavelo Sanajevo apysaką „Palaidokite mane po grindjuoste" (inscenizacijos autorius Marius Macevičius).
Pirmąjį vangokai bebrėkštančio pavasario savaitgalį Lietuvos rusų dramos teatre išvystas spektaklis gan netikėtai nušvito pavasarišku gaivališkumu ir nubraukė bet kokias abejones dėl režisieriaus Agniaus Jankevičiaus ir LRDT trupės kūrybinės koegzistencijos. Rodos, jog aktoriams pavyko perprasti režisieriaus meninę kalbą ar veikiau - slengą (ir nekalbu vien apie rusiškus keiksmus, kurių spektaklyje netrūksta, tačiau ir savotiškai netaisyklingą, deformuotą, gan griežtos struktūros plastinę raišką); režisierius taip pat sugebėjo išryškinti stipriąsias aktorių puses, sukurti vieningą ansamblį ir įstatyti komandą į tvirtą, tačiau aktorių pernelyg nevaržančią sceninę formą.
O ją pasiūlo scenovaizdžio dailininkė Laura Luišaitytė, kaip visad tiksliai ir lakoniškai įgyvendinusi nuolatinio kūrybinio partnerio Jankevičiaus sumanymą vaikystės prisiminimais grįstą istoriją perteikti tarsi senų, laiko apgadintų, tačiau tuo pat metu ir naujos gyvybės įgyjančių skaidrių ar animuotų vaizdelių seką. Milžiniška išdidinta skaidrė-ekranas ir keletas kėdžių - vienintelės reikšmingesnės scenografijos detalės. Kūrėjai, įvairiuose teatruose pripratinti prie savotiškos „spragų kamšytojų" funkcijos, buvo priversti įprasti ir prie atitinkamų finansinių resursų...
Jiedu, kaip jau tapo įprasta, vaidybos aikštelę stumteli gerokai arčiau žiūrovų, mat ir šiame spektaklyje vyrauja frontali, tiesiai į žiūrovą nukreipta vaidybos maniera. Tik retsykiais aktoriai bendrauja tiesiogiai, akis į akį, o didžiąją veiksmo dalį atsisukę veidais į publiką, jie tik matematiškai tiksliais gestais ir reakcijomis kuria sceninę iliuziją. Ir, manyčiau, tik premjerinis jaudulys ir laiko stoka kalta dėl kai kurių netikslumų atliekant tam tikrus kolektyvinius fizinius veiksmus ar retsykiais „užlipant" ant vienas kito tariamo teksto.
Prabėgus spektaklio įžangai, trumpai pristačiusiai Senelės (Inga Maškarina) ir jaunojo Sašos (Valentinas Novopolskis) personažus ir judviejų santykius, scenon įžengia jau saugęs Saša - Aleksandras (Valentinas Krulikovskis): dabar, po kelių dešimtmečių, jis iš kokių aštuonerių metų pyplio tapo žymiu kino režisieriumi. Jo kinematografinį prisiminimų seansą ir regėsime scenoje.
O čia, kaip ir būna vaikystės prisiminimų teatre, viskas gan plokščia, abstrahuota iki vienintelės, tačiau ryškios charakterio ypatybės. Tokie ir šio spektaklio veikėjai: į nepatogias pėdkelnes įspraustas Novopolskio mažylis Saša - naivus, net infantilus berniukas, kurį motina, Maskvoje radusi jaunikį, paliko pas senelius. Senelei, jaunystėje netekusiai sūnaus, atrodo, jog Saša be perstojo serga, jog jis apsikrėtęs auksiniu stafilokoku ir dar kitokiom baisiom ligom. Nei į kiemą pas draugus išlėkt, nei suprakaituoti Saša negali - jam telieka tik kasdienės procedūros, karščiavimą mažinanti klizmutė, nesibaigiantys Senelės keiksmai ir priekaištai. Gal spektaklio pradžioje kiek ir perdėtas pasirodė Novopolskio infantilumas, tačiau labai greitai aktorius, jo santykiai su scenos kolegomis, galiausiai ir pati medžiaga šią personažo ypatybę išteisino. Ar ne tokį mes kiekvienas save matome senose nuotraukose ar vaizdo įrašuose? Juk būtent vaikystės paveikslėlis Saša ir yra...
Julijos Krutko suvaidinta Mama, kurią Senelė tiesiai šviesiai vadina slavišku žodžiu iš raidės k, iš pirmo žvilgsnio jautri ir savo vaiko išsiilgusi moteris. Tačiau vos tik Senelei šūktelėjus, ji kaip mat pamiršta verkšlenantį Sašą: kai karvedys šaukia, reikia atsiliepti. Kitaip bus pykčio. O jo tarp dviejų moterų - per akis. Per pyktį, neapykantą iš pradžių visiškai skirtingos moterys ir suvienodėja, o Mama tampa būtent tuo, nuo ko visą gyvenimą ir bėgo - savo motinos kopija.
Taiklus ir šmaikštus Vladimiro Dorondovo sukurtas Senelio paveikslas: nusenęs inteligentas, „apdovanotas" išdidintais antakiais ir, matyt, gerokai įsisenėjusio radikulito pakoreguota eisena. Nepraktiškas, nesiorientuojantis buityje (anot senelės, visuomet parduotuvėje nuperkantis pigaus š..., bet daug), tarsi šunelis nuolankiai klausantis pašaipių ugningosios Senelės komandų ir kasryt kapstantis turguje pirktą vinigretą. Senelio tragedija - blaškymasis nuo besąlygiško prisirišimo (vos ilgėliau išėjus iš namų jam sušlubuoja širdies darbas) prie beprotiškos (savi)neapykantos.
Krulikovskio Aleksandras tarsi ir turėtų tapti istorijos autoriumi, pagrindiniu jos veikėju ir vienijančiu elementu. Toks jis iš pradžių ir būna: pirmosiose scenose kiek nusišalinęs, atsiribojęs, o vėliau - tarsi pirmu asmeniu išgyvenantis prieš akis verdančią dramą. Tačiau labai greitai pasakojimą perima ir iki pat paskutiniųjų spektaklio scenų nebepaleidžia Maškarinos vaidinama Senelė. Ypatingos charizmos, sceninės jėgos ir viesuliško temperamento aktorė, manau, ne be režisieriaus palaiminimo „Prakeiktą meilę" paverčia savo mono-vaidinimu. Su ugninga aktorės prigimtimi galima buvo susipažinti ir kituose LRDT spektakliuose, tačiau būtent šiame pastatyme režisieriui pavyko suvaldyti milžinišką vidinę Maškarinos jėgą, neleisti jos energetiniam „užtaisui" susprogti anksčiau laiko.
Suvaldžiusi savo gaivališkumą, Maškarina sugebėjo suteikti papildomą spalvą personažui, kurį šiaip jau galima buvo traktuoti ir gerokai paprasčiau. Tačiau „Prakeiktoje meilėje" greta kuoktelėjusios, viso pasaulio nekenčiančios, rusiško „mato" aruodą atvėrusios senės iškyla išdidžios, gyvenimo sulaužytos, todėl bet kokia kaina siekiančios apsaugoti anūką moters portretas. Grynasis skausmas, išgrynintas vidinis konfliktas ir, galiausiai, tragedija, galėjo atsirasti tik į šį personažą pasižiūrėjus nevienareikšmiškai, suradus tikruosius, giliai sieloje slypėjusius skaudulius.
Suvaldyta, „įforminta" Maškarinos laisvė, gaivališkumas, sceninė jautra ir subtilumas visomis spalvomis išsilieja paskutiniajame Senelės monologe prie Sašą susigrąžinusios motinos durų. Būtent čia geriausiai atsiskleidžia ne tik visi Maškarinos kuriamo personažo atspalviai (čia sunkiai suvokiamais ir aprašomais būdais susipina komizmas, vidinė veikėjos drama ir vienos kaip pirštas likusios, vienintelio mylimo žmogaus netekusios moters tragedija), bet ir aktorės, sukūrusios, mano galva, vieną įdomiausių pastarųjų šalies teatro sezonų vaidmenų, jautrumas bei platus profesinių galimybių spektras ir nenuginčijamas aktorinis talentas.
Režisierius puikiai susitvarkė su spektaklio ritmu - šis beveik netrūkinėjo, vienas fragmentas kaip mat keitė kitą, nesuteikė žiūrovui nė akimirkos poilsio. Bene vienintelė abejonių sukėlusi scena buvo pats „Prakeiktos meilės" finalas. Keistai pasirodė sprendimas Senelės, ką tik prie dukters durų išrėkusios visą savo gyvenimo skausmą, mirtį paaiškinti dar pora finalinių scenų. Ypač kai Senelio mirtis buvo išspręsta taip simboliškai. Logiškas paaiškinimas, istorijos apibendrinimas ir pasėkmių konstatavimas būtų beveik privalomi proziniame pasakojime, tačiau šį spektaklį, mano manymu, sveika būtų palikti atvirą, leisti žiūrovui pačiam susikurti savo pabaigą. Juolab, kad prie dukters durų susmukusios, tyliai, ramiai pakilusios ir pamažu į scenos gilumą nušlepsėjusios (šlepečių garsas nuaidi sustiprintas mikrofonu) Senelės likimas abejonių tarsi ir nekelia. Tačiau, kaip sakoma, negali žinoti, „kaip būtų, jei būtų"...
Apibendrinant - pirmiausiai reikia pasidžiaugti, kad po ilgų priverstinių klajonių pastovią erdvę kūrybai radęs teatro vadovas Jonas Vaitkus atsisakė noro gerokai apdūlėjusio teatro repertuarą užpildyti vienas pats (bent vienu metu į galvą jam buvo šovusi tokia mintis) ir į pagalbą pasikvietė vieną savo mokinių, ne ką mažesnį teatrinį klajoklį Agnių Jankevičių. „Prakeikta meilė" (rusiškasis pavadinimo variantas „Сволочная любовь" atrodo kiek tikslesnis) - pirmasis šio režisieriaus darbas Lietuvos rusų dramos teatre, pirmoji meninė pažintis su šio teatro trupe.
Ir tai - itin vaisingas ir svarbus susitikimas keliais aspektais. Pirma, jis tikrai sėkmingas režisieriaus Jankevičiaus ir scenografės Luišaitytės tandemui tai po keleto ne itin stiprių pastatymų; antra, šis spektaklis itin svarbus jauniesiems (didžiąją aktorinės komandos dalį sudarė prieš penketą metų Dalios Tamulevičiūtės vadovaujamą kursą baigę jaunuoliai) teatro aktoriams, paskutiniuosius metus dažniau dirbusiems prie abejotinos meninės vertės pastatymų. Trečia, puikiais aktorių vaidmenimis, skaidriais ir tiksliais režisūriniais sprendimais sužavėjusi „Prakeikta meilė" - tai pakankamai tvirtas žingsnis pirmyn, siekiant įpūsti gyvybės į per ilgus metus visiškai išsivadėjusį LRDT repertuarą. Ketvirta, net neabejoju, kad šis subtiliai tragikomiškas mažo berniuko vaikystės prisiminimų spektaklis sulauks ir nemažo nuo meninių iššūkių kiek atpratusios etatinės LRDT publikos dėmesio. Be to, tikiu, jog šis vaidinimas, kartu su ankstesniais Jono Vaitkaus ir Algirdo Latėno pastatymais privers kelią į teatro rūmus atrasti ir naują žiūrovą.
P. S. Savotiška simbolika alsuoja ir keistas nutikimas (nemanau, jog spektaklio autorių suplanuotas), įvykęs per kovo 6-osios spektaklį: jaunojo Sašos fantazijos scenoje, kurioje jis ir pasiprašo būti palaidotas motinos namuose po grindjuoste (o galiausiai, vienoje rankoje laikydamas milžinišką „Eskimo" porciją, o ant kitos rankos išsipiešęs plaktuką, pats save ir ten užkala), iš už kulisų pasirodę seneliai paleidžia keletą balionų į viršų. O jau netrukus nusileidęs ir pro visą didžiulę širmą šešėliu praskridęs balionėlis pamažu įskrenda į salę ir nusileidžia vieno iš žiūrovų rankose.
Visiems netikėta spektaklio autorių dovana publikai? Viena žinau, „Prakeikta meilė" - taip pat tarsi iš dangaus nukritęs meninis įvykis Rusų dramos teatre. Netikėtas, tačiau ilgai lauktas. Andrius Jevsejevas. „Balionėlio simbolika". Menų faktūra // 2010 03 10
Turiu prisipažinti - „sergu" už Agnių Jankevičių nuo tada, kai kartu baigėme Muzikos ir teatro akademiją. Pamenu, širdis spurdėjo iš džiaugsmo, žiūrint diplominį Agniaus spektaklį. Ir nors daug kas tada liko neaišku, viską nustelbė maloni nuojauta, kad mūsų kartos atstovui pranašaujama naujosios režisūros bangos pradininko šlovė.
Nuo debiutinio Agniaus Jankevičiaus „Užribio" pagal Peleviną prabėgo jau beveik devyneri metai. Per tą laiką režisierius pastatė apie penkiolika (!) spektaklių skirtinguose teatruose, o kur dar aktyvus dalyvavimas įvairiose akcijose, forumuose, skaitymuose... Darbo tempais ir produktyvumu Jankevičius beveik prilygsta savo mokytojui Jonui Vaitkui, iš kurio, ko gero, bus perėmęs polinkį į aštrią, ekspresyvią sceninę formą, sceninį groteską, socialinę satyrą. Jankevičių domina žmonės už „normalios" visuomenės ribų ir priežastys, kodėl jie ten atsidūrė. Režisieriaus braižą, jo kritišką intonaciją, perteikiamą dažnai deformuotais personažų įvaizdžiais bei populiariosios kultūros parafrazėmis, jau galima atpažinti, tačiau darbas skirtinguose teatruose su vis skirtingais aktoriais galbūt daugiau nei norėtųsi lemia kūrybos rezultatą. Todėl dažnai susidaro įspūdis, kad su kiekviena premjera Jankevičius debiutuoja iš naujo. Iš čia tikriausiai ir kyla vis dažniau pasigirstanti kritikų ironija, esą režisierius užstrigęs „jauno ir perspektyvaus" debiutanto statuse.
Šįkart Agnius Jankevičius „debiutavo" šiuolaikinės rusų prozos inscenizacija savo mokytojo vadovaujamame Rusų dramos teatre - spektakliu „Prakeikta meilė" pagal Pavelo Sanajevo apysaką „Palaidokite mane už grindjuostės". Nevertinant paties spektaklio, pirmiausia reikia pasidžiaugti, kad jis apskritai šiame teatre atsirado - toks kontroversiškas, neprisitaikėliškas. Kad, paakinti medžiagos, turime dar vieną progą permąstyti laiką ir aplinką, kuri mus suformavo. (Bet mūsų publika, dievaži, kaip užhipnotizuota. Apie tai visai neseniai „Menų faktūroje" rašė kolega Andrius Jevsejevas. Tokio dirbtinio, nenuoširdaus lojalumo anksčiau netekdavo regėti. Premjeros žiūrovai - dauguma, kaip supratau, „statistiniai" Rusų dramos lankytojai - beveik nuolat pritariamai kvatojosi - net ten, kur sąžiningas prie visai kitokio repertuaro ir kitokios stilistikos pripratęs žiūrovas galbūt net turėtų pasipiktinęs palikti salę,- o pabaigoje, be abejo, plojo stovėdami. Anaiptol nenoriu pasakyti, kad šis spektaklis, koks yra, negali turėti gerbėjų. Priešingai - dėl to, turėdama omenyje „ikivaitkinį" Rusų dramos repertuarą, tik džiaugčiausi. Bet kalbu apie bet kokių publikos kriterijų niveliaciją ir inertiškumą.)
Šito spektaklyje lyg ir siekiama - kuriant maksimalaus atribojimo efektą, suteikti galimybę kritiškai ir racionaliai pažvelgti į vaizduojamus įvykius. Tačiau ar išlošė iš to Sanajevo kūrinys ir spektaklio žiūrovai?
Man atrodo, kad Pavelas Sanajevas, kalbėdamas apie trauminius vaikystės potyrius, labai taikliai perteikė žmogaus, užaugusio anoje santvarkoje, jauseną. Kas, kad mūsų senelės buvo švelnios ir mylinčios, bet ta totalios, visa persmelkiančios ir visur tvyrojusios baimės bei vienišumo atmosfera (prisiminkite sovietinius lopšelius-darželius) įsiskverbė į sąmonę, ko gero, giliau, nei galima manyti. Sanajevo apysaka žadina ir asmeniškas, ir universalias asociacijas ir budina atmintį.
Jai būdingas keistas grotesko ir lyrikos mišinys. „Apysakoje senelę vaizduodamas monstru, aš iš visų jėgų stengiausi ją suprasti, pateisinti ir atleisti jai", - teigia autorius, kūrinyje rėmęsis autentiška savo paties patirtimi. Perdėtas, sutirštintas senelės Ninos Antonovnos despotizmo vaizdavimas balansuoja tarp farso, siaubo ir empatijos. Suderinti šiuos sunkiai derančius dalykus, man atrodo, - aktorės Ingos Maškarinos jėgoms. Jei tik... režisierius būtų jai padėjęs. Pasirinkęs įvykių ir jausmų eksponavimo, arba vartojant Brechto terminą - demonstravimo, principą (galima jį apibūdinti ir modernesne dekonstruktyvizmo sąvoka), Jankevičius iš karto užgniaužė spektaklio gyvastį - žmonių santykius. Susodinti veidais į publiką, nei aktoriai, nei jų vaidinami personažai pabrėžtinai nebendrauja. Tai sukelia keistą įspūdį, nes vaidybos maniera tokiam režisūriniam sprendimui neadekvati: aktoriai (išskyrus Valentiną Krulikovskį - pasakotoją) vaidina daugiausia pagal psichologinio teatro taisykles, bandydami įsijausti arba imituodami įsijautimą, be to, tarp personažų vyksta tiesioginis draminis dialogas. Jei režisierius jau suko brechtiškojo teatro keliu, reikėjo būti nuosekliam ir neslėpti individualaus pačių aktorių santykio su personažais bei situacijomis. O jei tai turėjo būti ne epinis ar dialektinis, o vaizduotės teatras, kaip, tarkime, „cezario grupės" spektakliai, tai tam vėlgi pakišo koją „tradicinė", į daugiau ar mažiau realistinio charakterio kūrimą nukreipta vaidyba. Žodžiu, režisieriui nepavyko nuosekliai ir iki galo įgyvendinti užmojį dekonstruoti literatūros kūrinį, parašytą vis dėlto, nepaisant chronologinių inversijų ir žanrinio nevienalytiškumo, pagal psichologinio realistinio pasakojimo dėsnius.
Kai praėjusį rudenį savąją „Palaidokite mane už grindjuostės" versiją parodė Sankt Peterburgo teatras „Baltijskij dom", tada spektaklis pasirodė ištęstas, perkrautas buities ir iliustratyvus. Jankevičiaus režisūrinė interpretacija iš pirmo žvilgsnio - kur kas modernesnė. Scenoje - nė užuominos į natūralizmą; tuščioje erdvėje - tik ekranas, kuriame retsykiais projektuojami tarybinio daugiabučio interjerai (tapti universaliais laiko ženklais, mano manymu, jiems sutrukdė pažodinis teksto iliustravimas), kitokios senos fotografijos ir keturios kėdės (scenografiją kūrė nuolatinė režisieriaus bendražygė Laura Luišaitytė). Bet, spektakliui įpusėjus, kai paskirų komiškų scenų - numerių montažą keičia siužeto perpasakojimas, režisūrinis sprendimas sceninį bendravimą keisti paskiromis personažų ekspozicijomis pasirodo besąs perdėm formalus, nepagrįstas ir iki galo neapmąstytas. Sugretinus dvi to paties kūrinio scenines versijas, tampa akivaizdu, kad ano, tradicinio, literatūrocentrinio, spektaklio kūrėjai uždavė sau gerokai daugiau klausimų ir į medžiagą pažvelgė asmeniškiau. Dabar ypač sėkmingas regisi Peterburgo režisieriaus Igorio Koniajevo sprendimas antraklasį berniuką patikėti vaidinti penkiasdešimtmečiui artistui Igoriui Skliarui, vaidmenį kūrusiam kaip ano laiko refleksiją. Agnius Jankevičius kartu su inscenizacijos autoriumi savo vaikystę prisimenantį veikėją išskaido į du: vaiką ir „vidutinio amžiaus vyrą". Abu juos vaidina bendraamžiai Rusų dramos teatro aktoriai, Dalios Tamulevičiūtės mokiniai Valentinas Novopolskis ir Valentinas Krulikovskis. Vienas vaidina vaiką, kitas - veikiau atlieka pasakotojo funkciją ir abiem pristinga ir sceninės, ir gyvenimiškos tiesos.
Įvairialypiškiausia spektaklyje - Ingos Maškarinos Senelė. Grakšti, elegantiška ir pasitempusi aktorė be jokių kitų pagalbinių priemonių, išskyrus kostiumą, scenoje taip susmunka ir, atsiprašau už žodį, „subobėja", kad galėtų tapti puikiausiu stanislavskiškojo persikūnijimo pavyzdžiu. Iš šios Senelės lūpų vienodai organiškai sklinda ir penkiaaukščiai keiksmažodžiai, ir aimanos dėl sužlugdyto gyvenimo. Jei peterburgiečių spektaklyje Eros Zaganšinos Senelė buvo tikrų tikriausias monstras, kurio nė akimirką netapdavo gaila, tai Senelė, kurią vaidina Inga Maškarina, yra vieniša, alkstanti meilės ir likimo nuskriausta būtybė. Tačiau režisieriaus pasiūlytas vaidybos būdas savaip įkalina aktorę, užkerta kelią draminei personažo raidai. O Vladimiro Dorondovo Senelis ir Julijos Krutko Mama čia apskritai - tik statistai. Norisi priminti, kad darbas su aktoriumi yra kertinė ir daugiausia pastangų bei įgūdžių reikalaujanti režisūrinio darbo sritis. Kol kas tai atrodo problemiškiausia ir pažeidžiamiausia Jankevičiaus režisūros grandis.
Prieš „Prakeiktos meilės" premjerą Agnius Jankevičius teigė, jog statant spektaklį jį domino „laiko ženklai ir gyvenimiška patirtis". Bet ir laikas, ir patirtis šiame spektaklyje atrodo kaip simuliakrai. Kaip toji legendinė Vicino, Morgunovo ir Nikulino trijulė, pasirodžiusi ekrane vietoje trijų paauglių, kokių tuomet buvo pilnos statybų aikštelės - išsvajotos laisvės teritorijos. Ramunė Balevičiūtė."Laiko ir patirčių fikcijos". Menų faktūra //2010 03 10
Agniaus Jankevičiaus spektaklis Rusų dramos teatre. Jau seniai tvyrojo nuojauta, kad su naująja medžiaga Agniui Jankevičiui turi pasisekti. Pavelo Sanajevo bestseleris „Palaidokite mane už grindjuostės" (1994) yra tas kūrinys, kurio link režisierius ėjo ne vienus metus. Pirmiausia, Jankevičiui geriausiai sekasi statyti rusų autorius, antra, jis rado Marių Macevičių, kuris ne tik šį kūrinį išvertė, bet ir parašė inscenizaciją. Jankevičius - skaitantis režisierius, todėl jam svarbu greta turėti žmogų, sugebantį „perdirbinį" paversti menu, o ne tuščia „dekonstrukcija".
Rusų dramos teatro premjera „Prakeikta meilė" - stilinga, apgalvota, vientisa ir švari. Nežinia, ar čia besilankantys žiūrovai gerai žino autorių, tačiau panašu, kad spektaklyje jie turi daug galimybių susitapatinti su personažais ar bent jau lyginti jų istorijas su savo.
Agnius Jankevičius sukūrė socialiai aktyvų spektaklį. Jis užčiuopė ir tai, ko šiandien teatre ypač laukiama, ilgimasi, plojama. Barniai, prakeiksmai, autoritarinis šeimos režimas, skyrybos, keičiančios vaiko sąmonę - temos, prie kurių režisierius prisilietė atsargiai, bet žiūrovai jas pasigavo, tiesiog padėjo joms dar aštriau suskambėti. Tiesa, čia kūrėjai truputį kluptelėjo. Režisieriui buvo svarbu ne papasakoti istoriją, o padaryti ją atpažįstamą ir išgyventą, tad aktyvus žiūrovas tarsi ėmė kreipti veiksmą jam patinkančia linkme ir kai kurios subtilesnės kūrinio temos nesuskambėjo. Antra vertus, Marius Macevičius ir Agnius Jankevičius nesistengė praplėsti „Prakeiktos meilės" fabulos rašytojo Pavelo Sanajevo autobiografijos faktais, kuriais grindžiamas jo kūrinys: mama - aktorė Jelena Sanajeva, senelis - liaudies artistas Vsevolodas Sanajevas, patėvis - rašytojas, aktorius ir režisierius Rolanas Bykovas. Apie veikėjų prototipus spektaklis nutyli. Viskas koncentruojasi tiesiog į menininkų šeimos dramą: senelė augina dukters vaiką, nes negali pakęsti jos naujojo vyro - taip pat menininko. Šią situaciją Sanajevas vaizduoja labai subtiliai: būtent tas „nekenčiamasis" (Bykovo prototipas) pasirodo šeimoje, siekdamas sutaikyti „nekaltus" žmones, ir ši scena tampa kūrinio kulminacija. Tuo tarpu spektaklyje regime labiau abstrahuotą socialinį kūrinio sluoksnį - scenoje vizualiai išgrynintą, nesiejamą su konkrečia tikrove, tačiau kartu emocionaliai sutirštintą. Iš dalies šis tirštinimas supaprastino sceninę situaciją. Ir taip atsitiko ne vien dėl režisūrinės koncepcijos ar audringų žiūrovų reakcijų, bet ir dėl aktorių.
Pagrindinis Senelės, įkūnijančios rūpestį savo anūku Saša, vaidmuo teko Ingai Maškarinai, kuri ne tiek išvaidino, kiek išraudojo, išrėkė savo personažą. Vulgarūs, nevalyvi keiksmai virto kalbėjimo-rėkimo monolitu, o nuolatinė rūpesčio-pykčio įtampa privedė ją prie mirties. Gal toks finalinis kūrinio akcentas ir įmanomas, tačiau režisierius nuo pat pradžių veiksmą konstruoja kiek sudėtingesniu principu: jam rūpi pustoniai, reakcijos, jis nori matyti Senelę ir atlaidesnę, ir labiau mylinčią savo anūką. Jeigu spektaklyje ta meilė ir egzistuoja, tai jos tenka ieškoti su žiburiu, užtat „tulžies" visiems ir sau pakanka. Tuo tarpu Sanajevo „babuška" tuo ir dramatiška, kad negirdi ir nemato nieko, tik anūką. („Ji - bjaurios, bet vis dėlto meilės simbolis. Mes turime pamatyti, kaip senelė myli", - sako autorius.) Prie Sanajevo galima ir neprisirišti, inscenizacijos autorius ir režisierius modeliuoja situaciją savaip, tačiau matyti, kaip Senelės „bjaurus charakteris" ima viršų ir ji tampa paprasčiausia virtuvine boba be jokios meilės, paslapties ar žmogiško orumo.
Įdomiausi šiame spektaklyje pasirodė Valentino Krulikovskio Aleksandras (suaugęs Saša) ir Vladimiro Dorondovo Senelis. Abu aktoriai pasitelkė minimalistines priemones - tikslius judesius ir raiškiai tariamus, svarbiausia, suvoktus žodžius - suvaidino gyvus ir realistiškus personažus. Dorondovo dėka net ir Senelė kartais įgydavo kitų spalvų, atsiverdavo jos sielos žaizdos. Antroką anūką Sašą suvaidino Valentinas Novopolskis. Kiekviename spektaklyje randantis įdomių savo vaidmenų posūkių, šį kartą aktorius išliko „kasdieniškai" santūrus. Jo berniukas kiek infantilus, daugiausia ant taburetės gyvenantis žmogiukas: apsimuturiavęs šaliku, su megztiniu per ilgom rankovėm, „amžinom" pėdkelnėm, su kuriom, kad nesušaltų, Senelė net naktį jam liepia miegoti. Novopolskio Saša per daug nesikankina dėl Senelės terorizmo, per daug nesiilgi mamos, net per daug neserga. Jis - tam tikras mažo žmogučio, kuris bejėgis prieš didelį gyvenimą, simbolis. Jis gyvena taip, kaip nori aplinkiniai. Tačiau šis vaidmuo taip pat turi daugiau pustonių, leidžiančių Sašai tapti dramatiškesniam. Mamos Olios pasirodymas iš esmės nieko nekeičia. Tai daugiau personažas-faktas. Julija Krutko nepasuka veiksmo gilyn, neatskleidžia savo santykio su Saša.
Agnius Jankevičius, išlaikydamas tam tikrą revoliucionieriaus statusą, šįkart pasuko į minimalizmą, savotišką buitiškumą. Tačiau tai padėjo spektakliui tapti grynam, perskaitomam, raiškiam. Pagrindiniu spektaklio koziriu tapo realizmas. Netgi kiek atsibostančios mizanscenų dėlionės (vaidinant tik atsisukus į žiūrovą, judant kampais etc.) šį kartą ne formaliai, bet kūrybiškai susisieja su Lauros Luišaitytės minimalistiniu scenovaizdžiu. Scenoje - ekranas ir kelios taburetės. Iš pirmo žvilgsnio - mokyklinis teatras, tačiau preciziška atlikimo kultūra ir ekrane demonstruojamų kadrų talpumas suformuoja pilnametražį spektaklį. Režisierius taikliai ir laiku išplečia vizualų spektaklio lauką, o dailininkė tiksliai parenka unifikuotų žmonių buities vaizdus: ant sienos kabantį raštuotą kilimą, sofutę ir visko prikimštą sekciją, vonios kambarį su begale įvairiausių rakandų, net pelę, kuri gąsdina Senelę. Sanajevo kūrinys „Palaidokite mane už grindjuostės" Rusijoje susilaukė įvairių interpretacijų, internete gausu įvairių nuorodų, kurios šiame spektaklyje taip pat rado atgarsių. Pavyzdžiui, autoriaus kiemas. Dokumentiniame daugiabučio kiemo kadre tiksliai užfiksuota nostalgiška vaikystės būsena, kai išėjęs į lauką visą popietės gyvenimą turėdavai susirežisuoti pats.
Finale viską išvalo lėtai, dideliais kąsniais krentantis sniegas. Ekrane nematome nei dangaus, nei žemės, tik sniegą. Šis sniegas reikalingas kaip tylos simbolis, kai Mirtis rengia erdvę atgailai. Tokia maža tragedijos pabaiga. Kad laimė taptų gyvenimu, reikia mylėti žmones. Kūrėjai neaiškina, kas šiame kūrinyje teisus, kas ne. Jiems svarbu apnuoginti gyvą prakeiktos meilės nervą. Daiva Šabasevičienė. „Prakeiktos meilės" raktas. 7MD.LT/2010 03 12
"Prakeikta meilė" Valstybiniame rusų dramos teatre - spektaklis, po kurio ne gėda ašarų.
Trisdešimtmetis režisierius Agnius Jankevičius daug ką perėmė iš savo mokytojo Jono Vaitkaus. Visų pirma - pagarbą geometriškai griežtoms teatrinėms formoms, nepataikaujančioms prie visokeriopų efektų gausos pripratinto nūdienos žiūrovo skoniui. Konceptualumu ir minimalistinės formos grynumu Agniaus spektakliai šiandien netgi pranoksta jo mokytojo kūrinius. "Paveldėtas" ir intensyvaus, produktyvaus darbo pomėgis - jauno režisieriaus premjeros randasi viena po kitos.
Pagaliau - jose vaidinantys aktoriai, kaip ir po J.Vaitkaus spektaklių, teigia, kad darbas su didelius reikalavimus keliančiu režisieriumi buvo sekinantis, tačiau pasitaikius progai mielai sutiktų išgyventi tokią "golgotą" dar kartą.
Apgaulingas juokas
Intriguojanti spektaklio priešistorė, paremta rusų rašytojo bei kino režisieriaus Pavelo Sanajevo autobiografine istorija, veikiausiai padeda privilioti į teatro salę daugiau smalsuolių, nors išankstinis jos išmanymas žiūrovui nėra būtinas. Viską, ką privalu žinoti, spektaklio pradžioje publikai perteiks pasakotojo vaidmenį prisiėmęs Aleksandras (akt. Valentinas Krulikovskis), į kurį išauga vaikystėje senelės negailestingai "dresuotas" mažasis Saša (akt. Valentinas Novopolskis).
Perteiks vaizdingai, su kruopščiai parinktomis fotografijomis (seniai neteko regėti teatruose taip tiksliai naudojamos vizualinės medžiagos). Todėl tai, kad nuolaidaus drambloto Sašos senelio (akt. Vladimiras Dorondovas) prototipas tikrame gyvenime buvo liaudies artistas Vsevolodas Sanajevas, jo mamos (akt. Julija Krutko) - aktorė Jelena Sanajeva, o močiutės visaip keikiamas "kraugerys liliputas" - ne kas kitas, kaip lietuviškai publikai puikiai pažįstamas aktorius ir režisierius Rolanas Bykovas, vilnietiškojo pastatymo autoriams nėra labai svarbu. Juolab P.Sanajevo apysakos "Palaidokite mane už grindjuostės", tapusios Mariaus Macevičiaus sukurtos inscenizacijos pagrindu, populiarumas įrodo, kad psichologinis terorizmas šeimose - itin aktuali tema.
"Prakeikta meilė" prasideda apgaulingai - tarsi nerūpestinga buitinė komedija. Vėliau humoras pamažu "tamsės", ir publikai dings noras kvatotis. O režisierius į spektaklio audinį vieną po kitos pradės smaigstyti tragiškas "vinutes", kurių vis daugės, kol galiausiai po finalinio senelės (akt. Inga Maškarina) monologo apsižiūrėsite stebintys jaudinančią gyvenimo dramą. "Prakeikta meilė" - retas nūdienos repertuaruose spektaklis, iš kurio išeiti apsiašarojusiam visiškai ne gėda.
Drama neišlepintiems žiūrovams
Tiesa, prieš tai reikės pakelti beveik dvi valandas kone be pertraukų (tik su pora muzikinių intarpų) greitakalbe beriamo literatūriškai nepriekaištingo, bet psichologiškai sudėtingo teksto. Būsime atviri: anaiptol ne visi žiūrovai, išlepinti nūdienos sceninių "saldumynų", pasirengę tokiam režisieriaus išbandymui. Tačiau šiuo atveju tai labiau publikos, o ne spektaklio problema.
Visa apčiuopiama "Prakeiktos meilės" scenografija - keturios priešais žiūrovus stovinčios kėdės. Jose sėdintys personažai tarsi uždaryti savo ankštuose vienatvės rėmuose, kurių nevalia pažeisti. Viso vaidinimo metu aktoriai stengsis neliesti vienas kito. Netgi tuomet, kai rodomas motinos ir jos pasiilgusio sūnaus apsikabinimas, jis vyksta žiūrovo vaizduotėje, bet ne scenoje. Tai, kad A.Jankevičius, nenaudodamas jokių metaforinių fokusų, literatūriniame spektaklyje sugeba "įdarbinti" žiūrovo vaizduotę, yra geriausias jo meistriškumo įrodymas.
Pagyrimo verta ir pagrindinio vaidmens atlikėja I.Maškarina, kurios darbas "Prakeiktoje meilėje" turėtų garantuoti aktorei vietą tarp šiųmetinių "Auksinių kryžių" nominantų. Ne mažiau įstabus scenoje mažasis Saša - aktorius V.Novopolskis vaikiškų jausmų įvairovę atspindinčiomis akimis.
Beje, "Palaidokite mane už grindjuostės" - tai keista konfliktų namuose išvarginto mažo berniuko svajonė: jis verčiau sutiktų numirti ir būti palaidotas kukliame mamos butuke, nei iki pilnametystės kentėti perdėtą paranojiškos močiutės meilę. Suaugusiems kartais sunku įvertinti, kokius ženklus vaikų psichikoje palieka jų geriausi norai. Prisiminkime tai, sugrįžę į savo namus. Renata Baltrušaitytė. "Psichologinis smurtas namuose". Savaitraštis "Veidas" //2010 03 22
kasa (+370 5) 2620552; el. paštas: lrdt@rusudrama.lt
| | | | | | | ||||||